Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 22d. 19:52

L.Kraznahorkai knygos „Priešinimosi melancholija“ vertėjas: „Nė vienas kitas autorius taip manęs nešokdino“

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Vengrų rašytojo László Krasznahorkai knyga „Priešinimosi melancholija“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis) pateko į vertingiausių praėjusiais metais išleistų verstinių knygų penketuką. Knygos vertėjas V.Agurkis sako, kad verčiant šį keistą, sunarpliotą, vizinionierišką kūrinį neretai apimdavo jausmas: „Velniai žino, ką aš čia verčiu“.

Knygoje „Priešinimosi melancholija“ pasakojama apie tai, kaip tyrlaukiuose pasimetusio miestelio idilę nutraukia triukšminga cirko trupė, atsitempusi didžiulę padvėsusio banginio iškamšą. Prie tokių dalykų nepratę vietiniai gyventojai sukelia absurdišką maištą, kurio beprasmybė gali varžytis nebent su jo žiaurumu. Riaušes netrukus numalšina kariuomenė, į valdžią iškyla suirute pasinaudoję apsukruoliai, o keistoki miestelėnai ima svarstyti, kas pažeidžia bendro gyvenimo harmoniją. Gal visuomenė gyvena ne pagal masių psichologijos, o pagal muzikos dermės taisykles, kurioms artimi dangiškųjų sferų dėsniai?

Visą vertingiausių verstinių 2016 metų knygų sąrašą rasite čia.

Apie šią knygą Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi vertingiausių verstinių knygų sąrašą sudariusios ekspertų komisijos narė Jurga Katkuvienė ir vertėjas V.Agurkis.

Jurga Katkuvienė: Yra tokių autorių ir tokių knygų, kuriuos mes galime pavadinti ne tik metų atradimu, bet ir apskritai literatūriniu atradimu. Man toks literatūrinis sukrėtimas buvo vengrų rašytojas László Krasznahorkai. Turiu prisipažinti, kad vengrų literatūra į mano gyvenimą ateina labai mažomis porcijomis, bet kai ateina, sukrečia iki sielos gelmių. Tarp tokių galima būtų minėti paauglystėje turbūt visų mūsų skaityto Moro Jokajaus romanus, prieš keletą metų lietuvių kalba išleistą Nobelio premijos laureato Imre Kerteszo knygą „Be likimo“. Ir štai šis László Krasznahorkai dar 1989 metais išleistas romanas tik dar labiau sustiprino nuojautą, kad vengrų literatūra – dar neatrasta lobių žemė. Tai antras vengrų rašytojo romanas, šis autorius žinomas ne tik Vengrijoje, bet ir visame pasaulyje, knyga sulaukė ir ekranizacijos – vengrų režisieriaus Bélos Tarro režisuoto filmo „Verkmeisterio harmonijos“. Taigi, tai yra mums žinoma-nežinoma knyga. Kadangi jūs jau daug metų verčiate vengrų literatūrą, norėjau paklausti, ar žinojote šį autorių, kokia jo vieta vengrų ir pasaulio literatūroje?

Vitas Agurkis: Kaip nežinosi? Taip, aš esu ir klausęsis jo per vengrų radiją. Jo kūryba versta į 18 kalbų. Šis romanas dabar jau išverstas į 11 kalbų. Tik, kaip jau ir minėjote, su vengrų literatūra pas mus yra keistoki dalykai. Kai išėjo vengrų novelių antologija, jau buvo pasirodžiusi ir šio autoriaus knyga „Priešinimosi melancholija“, ir „Šėtoniškas tango“, ir kitos stiprios novelės, tačiau tos antologijos sudarytojui jis jau – nebe autoritetas. Tai ką padarysi? Mes per daug vienu žmogumi kliaunamės, kuris pristato literatūrą. Šis rašytojas 2015 metais pelnė tarptautinę „Bookerio“ premiją, ji yra antra pagal svarbą po Nobelio literatūros premijos. Lietuvių spaudoje ieškojau apie tai informacijos, bet nieko neradau.

Man būtų labai malonu pasakyti, kad aš atradau tokį autorių, deja, jį atrado „Kitos knygos“. Kai jiems mane pasiūlė versti knygą, aš iš karto sutikau. Pradėjau skaityti ir paskui versti. Pirmiausia – pats tekstas. Jame – smulkiausios detalės, kur maždaug rajoninio dydžio miestuko gyvenimas susipina su apokalipsės vaizdais. Viskas vienam sakiny, viskas, mano akim, be galo gražiai sulydyta. Kai įeini į tą tekstą, nežinai, kada eini per tą miestuką, kada prasideda haliucinacijos, nežinai – ar autoriaus, ar tavo psichika sutriko. Nežinai, kas darosi. Perskaičiau viską labai atidžiai, galvoju, reikėtų pamėginti. Verčiau kruopščiai, nuo pusės aštuonių ryto iki pusės keturių vakaro. Verčiau ir vieną sakinį išverčiau taip, kad jis man vis dėlto patiko. O tie sakiniai kokie? Trys sakiniai – vienas kompiuterinis puslapis.

Kai verti, nieko nematai aplink, nieko negirdi ir nieko nenori girdėti. Tačiau kyla ir baimė – ar aš nepadarysiu tiek kūrinių ir tekstų, kiek yra sakinių, nes susipina tos plotmės, be galo gražiai susipina. Verčiau toliau, išverčiau porą lankų leidyklai. Daviau paskaityti savo sūnui, kuris yra istorikas, bet jis išmano literatūrą, gali orientuotis – pasakiau jam, paskaityk ir atvirai pasakyk. Jis pasakė – su sakiniais kaip ir sueina, viskas nesipjauna, tačiau sakinių viduje – darbo dar išsijuosus iki prakaito. <...> Man pasirodė ponas László Krasznahorkai toks įnoringas autorius, taip mane šokdinantis, kaip dar nė vienas autorius manęs nešokino.

Man pasirodė ponas László Krasznahorkai toks įnoringas autorius, taip mane šokdinantis, kaip dar nė vienas autorius manęs nešokino.

Jurga Katkuvienė: Šios knygos kalbos ypatingumas, – ne vien tik vengrų kalbos ypatingumas, bet ir paties rašytojo stilius. O jeigu reikėtų papasakoti apie knygos turinį, pasakyčiau, kad tai yra vienas iš tų kūrinių, apie kuriuose net neverta pasakoti, nes negali to padaryti. Jeigu pasakytum, koks tai siužetas, nuskambėtų labai keistai, banalokai ir nepasakytų nieko apie pačią knygą, joje skleidžiamą istoriją. Jūs jau kalbėdamas apie vertimą, apie kalbą leidžiate suprasti, kad čia ne šiaip linijinis pasakojimas, kad čia yra kažkas giliau paslėpta, kad tai yra didelis metaforinis pasakojimas.

Aš visiškai pritariu Davido Auerbacho mintims, kad daugelis pokario Europos, ypač komunistinio bloko šalių, rašytojų rinkosi siurrealizmą, simbolius, alegoriją kaip priemonę suvaldyti karo paliktą chaosą, nes modernizmo psichologizmas ir racionalumas nebepajėgė priešintis nacizmo ir socializmo beprotybei. Toks greičiausiai būtų kontekstas atsirasti panašioms knygoms. 1989 metai, viskas braška, bet patirtys juk ateina iš socialistinio lagerio patirčių. Knygoje yra keistas siužetas, kaip į savu ritmu gyvenantį vieną Vengrijos miestelį įsisuka chaosas, į miestelį sumaišties atneša atvažiavęs cirkas, kuris atsiveža netikėtą eksponatą, banginio iškamšą. Siužeto papasakoti neįmanoma, kaip turbūt neįmanoma papasakoti ir to stiliaus, su kuriuo susidūrėte versdamas. Tas veikėjų ir įvykių kaleidoskopas markeskišku hrabališku kafkišku pasakojimu sukasi prieš skaitytoją, įtraukdamas jį į klampią, painią ir sudėtingą įvykių eigą. Mane sukrėtė tokia galinga pasakojimo metafora, kaip iš niekur prasideda dideli istoriniai įvykiai, kaip neaišku dėl ko gyvenimas ima trūkinėti ir virsti chaosu ir sumaištimi. Ar klystu?

Vitas Agurkis: Aš sukčiau kiek kitaip šį reikalą. Siužetas yra, trumpas ir paprastas – į miestelį atvažiuoja velniai žino koks cirkas. Atvažiuoja mažaraštis direktorius, kuris vaizduoja kažką, atvažiuoja išsigimėlis, nebijokime to žodžio, tarnas, kuris būdamas sveikas stiprus vyras, klauso to išsigimėlio. Atvažiuoja ne tik cirkas, bet ir traukinys, į kurį grūdasi padugnės. Jie atvažiuoja į tą miestą ir apverčia jį. Kodėl sekasi apversti? Todėl, kad žmonės nesuvokia. Paimkime Valušką, – jo kliedėjimai apie astronomiją – aš kitaip nepavadinsiu, yra kliedesiai. Estera nederintu pianinu skambina Bachą Valuškai, o šis klauso ir sako – vaje, didysis Johanas Sebastianas. Dieve, bet nederintu pianinu skambinant tai yra kačių žviegimas, kačių koncertas. Tų suvokiančių yra labai nedaug. Yra čia ta negabi Esternė, kuri spekuliuoja savo kūnu, tačiau manau, kad jos veiksmai labai motyvuoti, mano akimis, ji daro viską, kad pasiektų savo. Ir ji pasiekia. Ir tada atsiranda žmonių, kurie negali pasipriešinti. Yra tik du, Valuška ir Estera.

O dėl sukrėtimo – aš žiūriu į jį kiek kitaip. Atsimenate, Albert'o Camus „Marą“? Ten viską sukrečia maras, o čia sukrečia cirkas. Labai keista. Tuo labiau kad viskas yra pasiutusiai realistiška. Telefonų stotis, kur jie siaubia, kur kaišioja telefonus... Ir staiga, kai Estera su Valuška eina per miestą, nusėtą šiukšlėmis, – aš versdamas knygą griebiuosi už galvos, ar ji ne karšta, ar nereikia matuoti temperatūros, – velniai žino, ką aš verčiu.

Jurga Katkuvienė: Tačiau mano minties jūsų žodžiai nepaneigia, nes man stiprioji, aktualioji šio romano pusė ir yra, kad šiuo atveju net visai nesvarbu, iš kur tas chaosas ateina. Tas gaivalas išjudina žmonėse žemiausius, blogiausius instinktus, jis net neturi aiškaus paaiškinimo. Būna tokių nenusakomų, neaprašomų, nenuspėjamų įvykių, kurie staiga ima veikti mūsų gyvenimą, ir blogis, gaivalai išsijudina. Ir čia gal nereikia galvoti apie priežastis ir pasekmes. Svarbu, kad tai vyksta, tokie istorijos dėsniai. Tiesą pasakius, mane galbūt tuo ir sukrėtė šis pasakojimas, kad jis labai aktualus šiandien. Šiandien gyvename labai panašioje situacijoje, kai jaučiam, kad užteks tik vieno banginio iškamšos, ir gali būti, kad ta sniego lavina su maištu, su nevaldomu noru viską griauti pradės suktis.

Tas gaivalas išjudina žmonėse žemiausius, blogiausius instinktus, jis net neturi aiškaus paaiškinimo.

Vitas Agurkis: Dar norėjau pasakyti, kad tai reiškiama su derama, tinkama kalba. Verčiant knygą ieškant tų žodžių reikėjo verstis per galvą. Padėjo man Segedo universiteto docentas, kuris parašė man taip: „Nustatau pagal kontekstą, tikrinti neturiu iš kur“. Jis baisiai gerai jaučia gyvą Kraznahorkai kalbą. Tad kas man liko daryti? Aš leidau sau knygoje labai daug paleisti savo tarmės žodžių, kurių neradau žodyne. Negalvodamas, ar jie taisyklingi ar ne <...> Tačiau nemanau, kad elgiausi kaip chuliganas.

Jurga Katkuvienė: Knygos vertimas išties puikus, tirštas pasakojimas, lietuviškai skamba nuostabiai. Pats romanas buvo aiškus, suprantamas, ir jo žinia aiški, mane tiesiogiai paliečianti. O dėl pavadinimo, man liko neaiškumas – kodėl „Priešinimosi melancholija“?

Šitaip einama žodžių reikšmių pakraščiukais visoje knygoje.

Vitas Agurkis: „<...> Priešinimosi melancholija – tipiškas Kraznahorkai žodžių dūrimo būdas. Žodis melancholija vengrų kalba turi tas pačias dvi reikšmes kaip ir lietuvių kalboje. Viena – tai toks nepamatuotas liūdesys, antra – liguistumas. Jis taip derina žodžius. Jis nesako priešinimosi beprasmybė, sako – priešinimosi melancholija. Šitaip einama žodžių reikšmių pakraščiukais visoje knygoje. Autorius neslepia savo pesimizmo istorijos požiūriu. Šis pavadinimas išriša visą knygą. Man atrodo, kad jis puikiai pasirinko.

Jurga Katkuvienė: Ši knyga daug vilties nesuteikia, verčia žiūrėti į akis istorijai. Verčia negalvoti, kad viskas yra žmogaus galiose pakeisti.

Vitas Agurkis: Mane slegia tai, kad knygoje rodoma, kad laikykis tu nesilaikęs. Ne tik Valuška neatsilaikė banditų gaujai. Taip yra visur. Pakliūna žmogus, ir jis traiškomas. Šito mano labai gerbiamas autorius neslepia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės