Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 7d. 19:57

Laimantas Jonušys: Visuomenės viršūnės ir narkomanijos gelmės. Vertėjo įspūdžiai

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

„Baltos lankos“ išleido Edwardo St Aubyno romanų trilogiją „Patrikas Melrouzas“. 1982 metais dvidešimt dvejų anglas Patrikas Melrouzas, aristokratiškos ir labai turtingos giminės atžala, ypač giliai įklimpęs narkomanas, atvyksta į Niujorką.

Gegužės pabaiga, ir karšta, jam tikrai reikėtų nusivilkti paltą, bet tai yra jo gynyba nuo stiklo šukių, kurių praeiviai atsainiai prikaišiojo jam po oda, o juk dar sulėtintai sprogsta parduotuvių vitrinos, kaulus drebina dardantys metro traukiniai, ir širdį gelia kiekviena pratiksinti sekundė, tarsi smiltelės, byrančios per jo kūno smėlio laikrodį.

Apsistojęs viešbutyje The Pierre (internete galima pamatyti to dangoraižio vaizdą ir sužinoti, kad šiuo metu numeris kainuoja apie 400 dol.), išėjęs čia pat prie Centrinio parko perka narkotikus gatvėje. Taip prasideda liūdnoka nuotykinė narkotikų medžioklė blaškantis po kelias miesto vietas. Galiausiai ne iš gatvės, o iš labai kokybiškais narkotikais prekiaujančio jam pažįstamo elitinio prekeivio už 1300 dol. nusipirkęs septynis gramus kokaino ir vieną gramą heroino (priešingo poveikio narkotikų), jis naktį bando kaifuoti savo viešbučio kambaryje, kamuodamas savo daug kartų subadytas rankų venas, ir tada (jau ne pirmą kartą) nevalingai ir to labai nenorėdamas, kankindamasis, haliucinacijos svaigulyje ima kalbėti įvairių personažų balsais, ir visas netrumpas skyrius virsta košmariška absurdo drama, tarp kurios personažų-šmėklų yra Patriko vaikystės auklė, armijos kapitonas, groteskiškas Storulis, teisiamas už savo beprotišką rajumą, hunų vadas Atila, Kleopatra ir daug kitų. Drama neturi nuoseklaus siužeto, tik atsikartojančius motyvus, ir tai yra fragmentiška beprotiška fantasmagorija.

Patrikas baisisi savo priklausomybe, bet kartu jaučia tam tikrą perversišką meilę tiems itin pribloškiantiems nuostabiausiems išgyvenimams, kuriuos patiria pavartojęs.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Laimantas Jonušys
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Laimantas Jonušys

Paprastai apie narkomanų patirtį rašoma romanuose, vaizduojančiuose marginalinius, kontrkultūrinius sluoksnius – čia yra kitaip: aristokratas tik epizodiškai nužengia iš aukštuomenės aplinkos į gatvės prekeivių terpę. Nežinau, ar kas nors yra įspūdingiau perteikęs šią nepaprastai turiningą patirtį, o mums tai gali būti itin įdomu tuo, kad mes to nepatyrėme ir nenorėtumėme patirti, nes tai galiausiai virsta pragaru (Patrikas ne kartą bandė nusižudyti). Jis regėjo „arktinį gryno siaubo kraštovaizdį. Šis siaubas yra kaina, kurią jam teko sumokėti už pirmąją širdį veriančią malonumo bangą, kai sąmonė tartum sprogstančiais baltais žiedais išsilieja visomis nervų atšakomis.“

Visa tai iš antrojo knygos romano – „Bloga žinia“. Iš pradžių trys pirmi romanai susidėstė į ciklą, kurio pagrindinis veikėjas yra Patrikas Melrouzas (Patrick Melrose), vėliau prisidėjo dar du. Anglų rašytojas Edwardas St Aubynas, gimęs turtingoje aristokratų šeimoje, vaikystėje nuo penkerių metų patyrė tėvo sadisto seksualinį išnaudojimą. Jaunystėje tapo itin aktyviu narkomanu. Dvidešimt aštuonerių metų po didelių pastangų pavyko atsisakyti narkotikų (būdamas turtingas galėjo sau leisti geriausias klinikas ir pan.). Džiaugsmo tai neatnešė – būsena liko sunki, ir tada St Aubynas tarė sau: kad nenusižudyčiau, turiu savo patirtį aprašyti.

Ir štai ima rašyti, fikcijoje save paversdamas literatūriniu personažu – Patriku Melrouzu. Žinoma, tai nėra grynai autobiografinis romanas – daug ką autorius prikūrė, bet esminė patirtis yra jo paties. Būtų pakankamai įdomu vien tai, bet čia autorių domina anaiptol ne tik jis pats – rašytojo talentas atsiskleidžia vaizduojant daug kitų personažų, ypač iš privilegijuotų Anglijos sluoksnių.

Kai kas galėtų sakyti, kad čia pasakojama apie tai, kaip labai turtinga aristokratiška giminė siaubingai degraduoja, kaip nepelnytai turimi turtai ir vien malonumų siekis nusmukdo žmogų. Tai nuteikia moralistiškai ir nelabai patraukliai, antra vertus, tikrai nepaneigsime, kad čia matome iš dalies socialinę satyrą, ir labai smagią. Tai daroma nuolat keičiant žiūros tašką nuo vieno personažo prie kito, perteikiant jų skirtingas mintis, skirtingą vienas kito (arba vieni kitų) vertinimą, kurioziškai ar net absurdiškai prasilenkiantį tarpusavio santykių suvokimą, pvz., rafinuotas savanaudiškas turtingas aristokratas savo jauną partnerę laiko neišsilavinusia ir vulgaroka, o jinai jį ir jo kompaniją – senais nuobodomis.

Tai yra visažinio pasakotojo pozicija: kai kurie šiuolaikiniai autoriai tokio vaizdavimo privengia kaip pernelyg tiesmukiško, bet St Aubyno tikslams tai veiksmingai tinka. Pirmi trumpi trys romanai (sudėti į šią knygą) yra tiesiog gero lygio išraiškinga literatūra. Pasakojama efektyvia gyva lėtų epizodų slinktimi. Jauno narkomano išgyvenimai čia yra tik viena iš siužetinių linijų, bet turbūt įspūdingiausia. Itin žavu, kad esama išradingos, virtuoziškai vaizdingos literatūrinės kalbos, kokios anaiptol ne visada rasime kai kurių išgarsėjusių ir gerai įvertintų rašytojų knygose.

Taigi, antrasis ciklo romanas vaizduoja Patriką tyliai šėlstančios narkomanijos debesyje Niujorke, kai jam 22-eji. Pirmasis, „Tiek to“, pasakoja apie penkiamečio Patriko išgyvenimus prabangiame name pietų Prancūzijos kaime, bet čia ne mažiau dėmesio skiriama kitiems, labai įvairiems, personažams. Trečiajame Patrikas ir jo draugas Džonis jau metę narkotikus, taip pat alkoholį (prie alkoholio Patrikas su dideliu nesveiku ūpu grįš ketvirtajame romane).

Bet jau antrajame romane, negana to, kad yra apsėstas bent kelių iš karto narkotikų vartojimo poreikio, Patrikas yra įnikęs į alkoholį, bet tai veikiau šalutinis pasimėgavimo matmuo. Vakarieniaudamas brangiame prancūziškame restorane Niujorke, užsisako prancūziško vyno: „Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė.“

Visų trijų romanų veiksmas sutelktas į dvi tris dienas, plėtojamos lėtos savarankiškos scenos – kaip pjesėje, dramaturgiškai. Išskyrus tai, kad viskas perteikiama per personažų mintijimo prizmę, ir peršokama nuo vieno prie kito, parodoma, kaip absurdiškai nesutampa jų įsivaizdavimai, bandant vienam kitą apgauti arba prisiderinti ir t.t.

Beje, 2008 m. lietuviškai buvo išleistas ketvirtas šio ciklo romanas Motinos pienas, bet tai jau menkas ankstesniųjų šešėlis (tai mano nuomonė, – šiaip romanas gerai įvertintas, ir yra sukurtas filmas), o ir vertimas turi trūkumų. Čia per daug buitiškumo ir kasdieninių situacijų psichologijos, tiek daug kalbama apie mažų vaikų auklėjimą ir apie tokio laikotarpio tėvų poros keblumus, kad net supermamos galėtų skaityti. Iš dalies tai rodo jau pats pavadinimas, nors jis šiek tiek metaforiškas.

Patrikas dabar neurotiška, depresyvi asmenybė, romano tekste daug besiknaisiojanti po savo problemas – piktnaudžiavimą alkoholiu ir migdomaisiais, su daug išvedžiojimų apie viso to priežastis ir pasekmes, apie santykius su žmona ir su meiluže, ir t.t. Ir vėl tas pasakojimas apie vaikus arba net iš vaiko perspektyvos. Kai vaiko personažui skiriamas didelis vaidmuo, visuose romanuose ir visuose kino filmuose vaikas vaizduojamas ne pagal metus protingas. Tai yra įkyrėjusi klišė, o dar vienas jos variantas yra toks, kai vaikas vaizduojamas protingesnis už primityvius ir bukus suaugusiuosius.

Iš vaiko pozicijos nemažai pasakojama ir pirmajame romane, bet ten tai daroma įtaigiai, literatūriškai meistriškai – kuriant lėtą epizodo plėtotę iš veikėjo sąmonės vidaus. „Motinos piene“ autorius taip pat gana meistriškai persikelia nuo vieno personažo pasakojimo taško prie kito, bet bėda ta, kad ten mažokai kuriama įtaigių intensyvių epizodų, o daug kas yra tik papasakojama, ir tie pasakojimai atrodo tik kaip perpasakojimai – stokojantys gyvybės.

Pagal visą penkių romanų ciklą pernai sukurtas penkių dalių serialas Patrick Melrose, kuriame Patriką vaidina Benedictas Cumberbatchas (išskyrus, žinoma, vaikystės dalį). Kadangi St Aubyno tekstuose daug personažų minčių, buvo neišvengiama, kad filme tai apsukama kitaip ir tos mintys patenka į dialogus. Tai padaryta sėkmingai, bet yra kita amžina bėda – vargas ekranizuoti literatūrą: filme tik punktyrais paskubomis perbėgama per romanų vyksmą, ir lieka įspūdis – kino trupiniai nuo literatūros vaišių stalo. Arba, kaip pasakytų tuometinis narkomanas Patrikas: ne koksas, o tiktai spydas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

11:55
26:29
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/