Tačiau šįkart su ja kalbame ne apie muziką, o apie knygas. Nes knygos, kaip šiame interviu pasakoja ir pati atlikėja, ją lydėjo nuo vaikystės, o vėliau stipriai paveikė jos kūrybą, nemažai kūrinių ji parašė įkvėpta literatūros. Tai, kokios svarbios jai knygos, akivaizdu buvo ir koncerto praėjusį lapkritį Vilniuje metu – ji pasakojo apie mėgstamų autorių nutikimus ir įžvalgas, ekranuose buvo rodomos rašytojų nuotraukos ir jų citatos.
Su L. Anderson susitikome koncerto Vilniuje išvakarėse, ir kai pasakiau, kad šįkart pagrindinė pokalbio tema bus knygos, ji nudžiugo: „Nuostabu!“ Pokalbis apie knygas nuvinguriavo į įvairias su jomis susijusias temas: kokie pasakojimai tinka knygoms, o kokie muzikai, kokius patarimus ji duotų tamsybės laikais, kaip knygos padeda kitaip suvokti realybę ir suprasti žmones – pavyzdžiui, Karlo Ove Knausgårdo knygos jai tapo raktu į norvegų vyrų gyvenimus.
– Esate minėjusi, kad jūsų motina padarė didelę įtaką jums tiek muzikoje, tiek susidomint knygomis. Kokie jūsų prisiminimai iš vaikystės, susiję su knygomis?
– Mano mama tiesiog dievino knygas. Ir dar reikia turėti galvoje, kad ji užaugino aštuonis vaikus. Kaip įmanoma rūpintis tokia gausia šeima ir kartu taip aistringai mėgti literatūrą, rasti laiko skaitymui? Ji nemiegodavo naktimis ir skaitydavo knygas. Aš nubusdavau trečią ar ketvirtą valandą ryto ir rasdavau ją sėdinčią prie židinio ir skaitančią. Galvodavau – oho. Ji mums garsiai skaitydavo. Skaitydavo Charlesą Dickensą, ilgas, susipinančias istorijas, o kartais ir pati mums kurdavo pasakojimus.
– Kaip greitai nuo knygų, skirtų vaikams, perėjote prie suaugusiųjų literatūros?
– Neprisimenu, kad būčiau skaičiusi daug vaikiškų knygų. Tikriausiai jas skaičiau, bet žinau, kad kai man buvo dvylika metų, pradėjau skaityti rusų rašytojų romanus – ir jie mane visiškai pakerėjo. Fiodoras Dostojevskis... Žinoma, ne viską suprasdavau, bet man taip patikdavo laikyti rankose storą, didžiulę knygą ir mėgautis ja.
