Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 26d. 18:14

„Lazario moterų“ autorė Marina Stepnova sugrįžta su nauju romanu „Sodas“

Marina Stepnova
Leidyklos „Tyto Alba“ nuotr. / Marina Stepnova

Didžiulio populiarumo sulaukusio romano „Lazario moterys“ autorė Marina Stepnova sugrįžta su nauju romanu „Sodas“. Naujausia autorės knyga nukelia į XIX a. Rusiją, klestinčią kunigaikščio Boriatinskio sodybą, apsuptą lūžtančio nuo gėrybių sodo. Ir sodyba, ir pats kunigaikščių gyvenimas – kaip šventė: amžina, dosni, džiūgaujanti. Tačiau į šį gyvenimą ateina vėlyvas ir niekieno nelaukiamas vaikas. Dukra, kurios gimimas sugriauna idealiai atrodžiusią šeimą.

„Sodas“ – knyga, skirta pasiilgusiems klasikinės rusų literatūros. Tai epinis, plačiais mostais nutapytas anuometinės Rusijos paveikslas. „Sodas“ vertas jūsų dėmesio ir dėl puikaus Dalios Saukaitytės vertimo.

Tusia nuo gimimo yra kitokia. Patriarchalinėje, tradicijų sukaustytoje visuomenėje, kurioje kiekvienas elgiasi ir gyvena taip, kaip diktuoja luomo taisyklės, ji atrodo, lyg būtų atėjusi iš kito laiko. Ji nuo gimimo daro ką nori, elgiasi neįprastai laisvai, šokiruodama aplinkinius. Ji pati sprendžia, kada jai pradėti kalbėti. Kaip elgtis, kuo domėtis, ką mylėti ir ko neapkęsti – o tai neatleistina toje aplinkoje, kurioje jai tenka gyventi.

Didžiulis Boriatinskių dvaras – tarsi rusiškas pasaulio modelis: su pirkliais ir valstiečiais, prietarais ir pažanga, mergomis ir patarnautojomis, sėja ir derliaus nuėmimu, sodu, kiaulėmis ir arkliais. Ypač arkliais, kurie Tusiai reiškia daugiau nei žmonės. Visą šį universumą valdo dviese: Nadežda Aleksandrovna Boriatinskaja ir Tusiai ateiti į pasaulį padėjęs vokiečių kilmės daktaras Meizelis. Šiame gyvame, sklidiname, uždarame pasaulyje gyvena Tusia. Jų pasaulio centras. O kažkur toli, už dvaro sienų, Simbirske, įsižiebia kibirkštis, iš kurios įsiplieks didysis gaisras. Bręsta sąmokslas prieš carą.

Knygos viršelis/Marina Stepnova „Sodas“
Knygos viršelis/Marina Stepnova „Sodas“

M.Stepnova lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstama iš romanų „Lazario moterys“ ir „Italų pamokos“, o „Sodo“ pasirodymo proga dalijamės išskirtiniu M.Stepnovos ir romano vertėjos D.Saukaitytės pokalbiu.

– Literatūrinį kelią pradėjote nuo poezijos. Dabar išeina ketvirtoji Jūsų prozos knyga. Praaugote žanrą, o gal rašyti proza tiesiog mažiau skauda?

– Ne aš praaugau eilėraščius, o jie, deja, praaugo mane. Pradėjau rašyti juos būdama šešiolikos ir lioviausi turbūt kokių dvidešimt trejų, ūmai, be jokios priežasties. Tarsi angelas būtų nuskridęs. Tiesiog nustojau girdėti tą nuostabų gausmą. Skaudėjo labai, kelerius metus apskritai vaikščiojau tylinčia, tuščia galva, o tada palengva, pamažu pradėjau rašyti prozą. Poeziją labai myliu iki šiol ir dukrą stengiuosi šito išmokyti, tačiau pati esu nebe dalyvė, o tik liudytoja.

– Ar didžiulė romano „Lazario moterys“ sėkmė nekabojo Jums virš galvos kaip audros debesis rašant „Italų pamokas“ ir „Sodą“?

– Pradėsiu nuo to, kad „Lazario moterų“ sėkmė užgriuvo mane visiškai netikėtai. Nieko tokio nesitikėjau ir buvau, švelniai sakant, priblokšta. Įsivaizduokite, kad esate absoliučiai ne viešumos žmogus, nemėgstate dėmesio, sambūrių ir užvis mieliausiai sėdite namie su žmonėmis, kuriuos pažįstate ir mylite. Ir staiga ‒ driokst! ‒ jus griebia už sprando ir iš tamsaus numylėto kampo velka į sceną. Buvo velniškai nemalonu. Pasidarė dar nemaloniau, kai suvokiau, kad dabar „Lazario moterys“ persekios mane visur.

Žinoma, galėjau rašyti tęsinį. Ar bent jau stilistiškai kažką panašaus į „Lazario moteris“ ‒ sėkmė būtų beveik garantuota. Tačiau sąmoningai parašiau „Italų pamokas“ – sausą, dygią, baisoką knygą, kur pagrindinis veikėjas ‒ nemalonus, sulaužytas žmogus. Tiesiog norėjau išvengti „antrojo romano sindromo“. Su „Sodu“ buvo paprasčiau ‒ tapau vyresnė ir jau tvirtai žinojau, kad visas knygas rašau sau, ne skaitytojams. Gal skamba šiek tiek įžeidžiamai, bet tai tiesa. Besivaikant sėkmės pernelyg lengva prarasti save.

„Lazario moterų“ sėkmė užgriuvo mane visiškai netikėtai. Nieko tokio nesitikėjau ir buvau, švelniai sakant, priblokšta.

– Viename interviu sakėte, jog rašote „dvaro romaną“. „Sodas“, man regis, nėra tradicinis dvaro romanas?

– Na, turėjau ką nors atsakyti į klausimus. Dažniausiai aš pati nelabai suprantu, ką rašau, kol nepabaigiu (net kai pabaigiu ‒ irgi), o „dvaro romanas“ nors šį tą paaiškino. Bent jau nusakė veiksmo vietą ir laiką. Žinoma, „Sodas“ nėra tradicinis dvaro romanas, nėra auklėjamasis romanas ir ne šeimos saga, o velniai žino kas. Šioje knygoje pažeidžiau rekordiškai daug rašytojams įprastų taisyklių ir postulatų ‒ matyt, užsikrėčiau nuo savo pačios personažų.

– Sodas ‒ rojaus sodo provaizdis. Rusų ir apskritai Europos literatūroje jis siejasi su žmogaus ir gamtos harmonija, būties pilnatve arba šių dalykų netektimi, su išvarymu iš rojaus. Jūsų sodas kitoks ‒ tamsus gaivalas, sklidinas pagoniško juslingumo. Man jis atrodo ne veiksmo vieta, o veikėjas, kone mistiškai keičiantis ir formuojantis prie jo prisiartinusių žmonių likimus. Ką norėjote pasakyti šiuo įvaizdžiu?

– Sodas atsirado pats. Iš pradžių tiesiog todėl, kad dvaras, sodyba ir yra sodas. Tačiau labai greitai sodas pradėjo pats brautis į personažus. Ir itin įkyriai. Dažniausiai taip elgiasi personažai žmonės, esu prie to pripratusi, bet kad sodas! Galų gale pasidaviau, leidau jam reikštis ir gavau naują labai stipraus charakterio veikėją su savomis simpatijomis, polinkiais ir antipatijomis. Tad ne aš, o sodas panoro pasikalbėti su skaitytojais. Panoro ir pasikalbėjo.

– „Kitoks“ ne vien Jūsų sodas, bet ir visi romano veikėjai. Ankstesnėse knygose taip pat kėlėte žmogaus kitoniškumo problemą. Šioje knygoje apskritai viskas „kitaip“, „atvirkščiai“, kaip ir epigrafas knygos pradžioje. Kodėl Jus taip domina kitoniškumo tema?

– Niekada nesusimąsčiau kodėl. Turbūt tiesiog įdomu stebėti žmones, kurie išdrįsta ‒ kartais, tiesa, ne savo valia ‒ gyventi kitaip. Aš pati ‒ tyli, knyginė, dažnai nedrąsi. Visa mano neegzistuojanti laisvė ‒ šiuose pramanytuose personažuose.

Leidyklos „Tyto Alba“ nuotr./Marina Stepnova
Leidyklos „Tyto Alba“ nuotr./Marina Stepnova

– Ypač „kitokia“ pagrindinė romano veikėja Tusia, tarytum perėmusi to laukinio, nesutramdomo sodo gaivalingumą, tarytum atblokšta į XIX–XX a. sandūrą iš mūsų, XXI amžiaus.

– Iš pat pradžių išsikėliau tokį uždavinį ‒ parašyti istorinį romaną, kurį skaitytojai vis tiek suvoktų kaip šiuolaikinį ir, viliuosi, man bent iš dalies pavyko. Man „Sodas“ ‒ visų pirma romanas apie auklėjimą, beje, apie šiuolaikinį auklėjimą, apie šiuolaikinę įsisąmonintą tėvystę ir jos padarinius. Todėl ir Tusia ‒ ganėtinai atpažįstama veikėja, ji tikrai užklydo į „Sodą“ iš XXI amžiaus.

– Knygoje daug atpažįstamų, realiai gyvenusių žmonių. Koks Jūsų kūryboje istorinės tiesos santykis su fantazija?

– Aš – fantazuotoja iš principo, iš idėjos. Nepajudinama. Bet labai mėgstu įtraukti į tekstą realius, daugiau ar mažiau žinomus žmones, negailestingai versdama juos elgtis taip, kaip reikia man, o ne taip, kaip jie elgėsi iš tikrųjų. Labai įdomu taip ieškoti ir šį tą prasimanyti, tekstui tai suteikia ypatingą tiesos prieskonį ir drauge leidžia autoriui nebaudžiamam fantazuoti.

– Pateikiate labai įdomią ir visiškai netikėtą Aleksandro Uljanovo dalyvavimo pasikėsinant į carą traktuotę. Ar ji istoriškai motyvuota?

– Ne, tai meninė išmonė. Turiu pasakyti: Aleksandras Uljanovas ‒ bene mylimiausias mano personažas. Pribloškiantis, nuostabus žmogus. O mes juk beveik nieko apie jį nežinome. Jam siaubingai nepasisekė ‒ visų pirma, kad įsivėlė į tą teroristinę istoriją, antra ‒ kad turėjo tokį brolį. Kai imta energingai kanonizuoti Leniną, Saša Uljanovas tapo negyva ikona pirmiau, negu spėjome ką nors sužinoti apie jį kaip apie gyvą žmogų. O jis juk tikrai galėjo tapti neeiliniu mokslininku. Ir sprendžiant iš negausių užuominų bei liudijimų, kuriuos man pavyko surasti, Aleksandro Uljanovo gyvenime būta kažkokios didelės asmeninės tragedijos, kuri ir pastūmėjo jį į faktinę savižudybę. Juk iki tam tikro laiko jis išvis nesidomėjo politika. Ir staiga nei iš šio, nei iš to atsidūrė tarp teroristų. Beje, po sulaikymo Saša elgėsi kaip savižudis ir primygtinai prašė draugų viską suversti jam. Tad manau, jeigu mano traktuotė ir nutolusi nuo tiesos, nutolusi nelabai daug.

Aš – fantazuotoja iš principo, iš idėjos.

– Jūsų knygos iš pirmo žvilgsnio atrodo parašytos labai lengvai, vienu prisėdimu. Ar sunkus Jums šitas lengvumas?

– Rašau labai sunkiai, lėtai. Tai sunkus, beveik neįveikiamas darbas. Tai, ką įsivaizduoju, ir tai, ką galų gale parašau, taip smarkiai ir šiurkščiai skiriasi (žinoma, ne parašyto teksto naudai), kad mane nuolat apima neviltis.

– Skaitant „Sodą“ atrodo, lyg amžių būtumėte nugyvenusi kaime ir puikiai pažinusi jo buitį, spalvas, kvapus, visas jo realijas. Bet taip juk nėra?

– Esu beviltiškai miesto būtybė, bet vaikystėje iki dešimties metų visas vasaras leisdavau pas senelius, kaip tik Voronežo srityje, įžymiajame Chrenovojės kaime, kuris minimas ir romane. Močiutė turėjo du sodus – senąjį ir naująjį, tad tenykštės vasaros kvapus, skonius, Orlovo ristūnus, stulbinamus saulėlydžius pamilau anksčiau, negu apskritai tapau žmogumi.

– Stulbina Jūsų kalbos sodrumas, vaizdai virsta per kraštus, laužo tvoras. Iš kur tai? Juk ne vien „iš prigimties“?

– Myliu kalbą kaip atskirą, gyvą, netgi valingą esybę. Ne šiaip myliu ‒ garbinu. Gal todėl ir girdžiu, ir kolekcionuoju svetimus žodžius, visus tuos posakius, kalbos perliukus, kuriuos nedaugelis pastebi. Ir rašydama stengiuosi duoti kalbai visišką laisvę. Netingiu be galo ilgai rinktis epitetą ar čiupinėtis su sakiniu. Žinoma, neproduktyvu, gal net kvaila. Užtai koks malonumas! Be to, dar kalbinė klausa, kurią, kitaip nei muzikinę, turiu gana išlavintą. Tad visko po truputėlį ‒ šiek tiek įgimtų gabumų, šiek tiek smalsumo ir labai daug meilės.

– Jūsų knygoje radau bent porą ant sienos pakabintų šautuvų, kurie puikiausiai galėtų iššauti šio romano tęsinyje. Išlikusių personažų lauktų dideli XX a. vidurio išmėginimai, o autorės ‒ nauji iššūkiai. Ar tas tęsinys bus? Skaitytojui sunku atsisveikinti su patikusios knygos veikėjais. O autorei?

– Kaip skaitytoja, aš visada tikiuosi tęsinio, tai suprantama, niekas nenori skirtis su tais, kuriuos pamilo. Tačiau kaip autorė visada buvau kategoriškai nusistačiusi prieš visokius tęsinius. Šįkart viskas, regis, bus kitaip. Tikiuosi parašysiu ir antrą knygą ‒ ne tęsinį, o dar vieną romaną su tais pačiais personažais. Tiesiog į vieną knygą nesutilpo dar daug dalykų, kuriuos norėjosi pasakyti ir sužinoti. Tada visi ant sienų sukabinti šautuvai pagaliau iššaus.

Leidyklos „Tyto Alba“ nuotr./Visos M.Stepnovos knygos
Leidyklos „Tyto Alba“ nuotr./Visos M.Stepnovos knygos

– Ką Marina Stepnova veikia, kai nerašo, nedėsto ir neatsakinėja į nusibodusius klausimus?

– O, aš turiu daug pavidalų: esu mažos ir labai smalsios mergaitės mama (Marusia iškart užėmė visą mano gyvenimą ir užleisti pozicijų neketina), netobula tobulo vyro žmona, senučiukės mamos dukra, sesuo, teta, be to, dar auklė, virėja, skalbėja. Žodžiu, esu pati paprasčiausia šiuolaikinė moteris, kuri mėgina padaryti viską iškart ir, žinoma, nieko nespėja. Tiesą sakant, knygų rašymas darbų sąraše visada užima paskutinę vietą. Ir tai teisinga. Šeima yra tada, kai atiduodi. Nenori ar nemoki atiduoti ‒ liksi viena. Man tai pats didžiausias siaubas.

– Ko aš dar nepaklausiau?

– Nepaklausėte apie Vilnių, kurį svajoju pamatyti vėl. Mano knygos išverstos į daug kalbų, bet tokių dosnių, aistringų, dėkingų skaitytojų kaip Lietuvoje nesutikau niekur ir niekada. Labai norėčiau pamatyti juos dar kartą, pasikalbėti. O drauge įvykdyti pažadą ir pagaliau suvalgyti iškart du cepelinus. Per praėjusį apsilankymą įveikiau tik pusantro ir ligi šiol su ilgesiu prisimenu likusią puselę.

– Ir dar ‒ nepaklausėte apie vertėjus. O taip neteisinga! Man labai pasisekė ‒ visas tris mano knygas vertė puikūs rašytojai ir puikūs žmonės. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę tarti jiems nuoširdų, labai nuoširdų ačiū. Vertėjo darbas sunkus, kankinamas, deja, beveik nematomas ir retai įvertinamas pagal nuopelnus. Labai noriu, kad skaitytojai suprastų: mano knygas, kurias jie skaito lietuviškai, parašiau ne aš, o Sigitas Parulskis, Lolija Spurgienė ir Dalia Saukaitytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

01:06
01:09
01:11

Esports namai

URBAN˙/