Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lenkų rašytojas Pawelas Hualle: dėl romano „Mercedes-Benz“ turinio niekas man neskirs Nobelio literatūros premijos

Pawelas Hualle
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Pawelas Hualle
Šaltinis: 15min
0
A A

Aktorės Dalios Michelevičiūtės skaitomu romano „Mercedes-Benz“ fragmentu šeštadienio vakarą prasidėjo susitikimas su vienu žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Pawelu Hualle.

15min.lt jau skelbė šio romano recenziją. Ją galite rasti paspaudę čia.

Subtilus humoras, simpatija, bet ne meilė, istorijos apie automobilius ir žavinga vairavimo instruktorė – taip galima apibūdinti P.Hualle romaną „Mercedes-Benz“.

Susitikime su skaitytojais P.Huelle mielai atsakinėjo į klausimus ne tik apie romaną „Mercedes-Benz“.

– Kaip gimė idėja, parašyti knygą apie moterį vairavimo instruktorę, kuri vairuoja „Fiat“ automobilį?

– Pamenu, kai aš mokiausi vairuoti, mano vairavimo instruktorė taip pat buvo moteris. Buvau labai prastas mokinys – mano vairuojamas automobilis nuolat užgesdavo sankryžoje, dėl to mano instruktorė pykdavo. Turėjau kažką daryti, kad išlaikyčiau variavimo egzaminą. Vėliau šią patirtį nusprendžiau įamžinti knygoje.

– Ši knyga yra tarsi dedikacija garsiam čekų rašytojui Bohumilui Hrabalui.

– Taip. B.Hrabalas 1962 metais vienoje knygoje rašė apie tai, kaip jis mokėsi vairuoti motociklą. Tada jis nuolatos kalbindavo savo instruktorių, pasakodavo jam anekdotus, juokingas istorijas. Taip jis stengėsi papirkti instruktorių, kad gautų kuo geresnį įvertinimą vairavimo egzamino metu.

Aš taip pat žinojau daug juokingų ir įdomių istorijų, kurias man pasakodavo seneliai, tad antrą vairavimo pamoką pradėjau jas pasakoti savo instruktorei. Jei neklystu, turėjau apie 30 vairavimo pamokų, maždaug tiek istorijų ir papasakojau.

Vėliau jas aprašiau ir knygą dedikavau B.Hrabalui – visas romanas tapo laiškais šiam čekų rašytojui.

Tai beveik autobiografinė knyga, net ir paskutinis skyrius, kuriame rašiau, kad po B.Hrabalo mirties su kolegomis Nobelio premijos teikimo komitetui siuntėme pasipiktinimų kupiną laišką, kuriame klausėme – kodėl B.Hrabalui nebuvo skirta Nobelio literatūros premija.

Vėliau mano knygos leidėjas man sakė, kad būtent dėl šios romano „Mercedes-Benz“ dalies aš niekada negausiu šios prestižinės premijos.

– Jūsų knygose dažnas akcentas yra Gdansko miestas. Kiek jis jums svarbus?

– Gdanskas yra visas mano gyvenimas. Keletą kartų bandžiau ant jo supykti ir išsikraustyti, bet taip niekada jo ir nepalikau. Šis miestas yra mano knygų herojus, mano lemtis.

Knygos vertėjas Vytautas Dekšnys sakė, kad knygą „Mercedes-Benz“ geriausia skaityti vaikščiojant po Gdanską, romanas yra tarsi miesto gidas. Galbūt man miesto valdžia sumokės už tai, kad pritraukiu turistų?!

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pawelas Hualle
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pawelas Hualle

– Romane „Mercedes-Benz“ rašėte, kad visa jūsų šeima važinėjo tik „Mercedes-Benz“ automobiliais. Ar šio modelio automobiliu važinėjate ir dabar?

– Ne. Per mažai mano knygas perka ir per mažai uždirbu, kad galėčiau važinėti tokiu automobiliu (juokiasi, – aut. pastaba)

– Romane daug subtilaus humoro. Ar metams bėgant humoro jausmas blėsta? Nes esat sakęs, kad metams bėgant susirūpinote dvasiniais dalykais.

– Manau, kad humoro jausmą paveldėjau iš senelio. Jis buvau neišvaizdus vyras, bet dėl savo humoro jį labai mėgdavo kompanijoje, su juo visi norėdavo leisti laisvalaikį, medžioti.

Vidurio Rytų Europos valstybių gyventojai patyrė daug neteisybės, buvo okupuotos. Vienintelis ginklas prieš okupantų primestą sistemą – humoras. Vieni kitiems žmonės nuolatos pasakodavo politinius anekdotus. Metams bėgant aš pamiršau daug anekdotų, bet jei vieną iš jų papasakočiau lietuviams ar čekams – jie juoktųsi. Tuo tarpu prancūzai ir anglai to nesuprastų.

Knygoje „Mercedes-Benz“ yra daugiau humoro nei kituose mano kūriniuose.

– Per kiek laiko parašėte romaną „Mercedes-Benz“? Jis nėra labai ilgas.

– Romaną parašiau greitai, maždaug per 4 mėnesius, bet labai ilgai „gimdžiau“ idėją.

Pamenu, kaip elektroninį rankraštį nusiunčiau savo leidėjui. Raidžių šriftas mažas, tad teksto tebuvo vos 84 puslapiai. Tris dienas mano leidėjas tylėjo. Vėliau man paskambino ir pareiškė – „Ką čia atsiuntei? Čia nieko verto, juk tik 84 puslapiai teksto“. Aš jam liepiau perskaityti tekstą, tada dar kartą paskambinti. Perskaitęs paskambino ir pasakė – knygą išleisim, tau pavyko.

2011 metais Lietuvos knygynų lentynose atsiradęs romanas buvo itin populiarus ir šiltai sutiktas Lenkijoje

Esu toks žmogus, kuris turi pribręsti kūrybai. Pavyzdžiui prieš 22 metus pradėjau rašyti vieną knygą. Iki šios dienos nesu jos pabaigęs. Būna dienų, kai sėdžiu, žiūriu ir nieko neparašau, kartais norisi ir nusižudyti iš nevilties, kad niekaip nepasistūmėju į priekį (juokiasi, – aut. pastaba).

– O ar jūsų vairavimo instruktorė skaitė romaną „Mercedes-Benz“?

– Labai išsigandau, kai romanas išpopuliarėjo, pagalvojau – ką ji pasakytų perskaičiusi ir romane atpažinusi mūsų vairavimo pamokas? Aišku, jos vardas knygoje buvo pakeistas.

Kiek žinau, šiuo metu jis vis dar dirba transporto srityje.

Per vieną knygos pristatymą prie manęs priėjo aukštas, maždaug dviejų metrų ūgio vyras, padėjo knygą ant stalo ir pasakė: „Pasirašyk mano seseriai“. Aš ir paklausiau jo, kas ji tokia, gal mes esam pažįstami. Jis man tepasakė, kad aš ją tikrai žinau, nes jo sesuo mane mokė vairuoti.

Tad manau, kad ji knygą perskaitė. Gal jai nepatiko? Juk jei būtų patikę – būtų pati atėjusi paprašyti autografo.

Kelionių romanas

2011 metais Lietuvos knygynų lentynose atsiradęs romanas buvo itin populiarus ir šiltai sutiktas Lenkijoje. Knygos vertėjas V.Dekšnys prisipažįsta, kad dėl knygos populiarumo kaimyninėje šalyje jis ryžosi ir Lietuvos skaitytojams suteikti galimybę skaityti nuotaikingą romaną „Mercedes-Benz“.

„Iš Baltarusijoje ir Lenkijoje gyvenančių draugų girdėjau daug teigiamų atsiliepimų apie šią knygą, tad nusprendžiau ją išversti į lietuvių kalbą“, – sakė vertėjas.

V.Daukšys prisipažįsta, kad tai tikras kelionių romanas.

„Į savo rankas knygą „Mercedes-Benz“ paėmiau kelionės metu. Tikras rafinuotas malonumas skaityti. Įsitikinau – tai tikrai kelionių knyga.“

Tuo tarpu lietuvių rašytojas Herkus Kunčius šypsodamasis prisipažino, kad šią knygą skaitė tiesiog gulėdamas lovoje.

„Man taip patogiausia skaityti, o perskaičiau ją vienu įkvėpimu. Tai buvo didelis malonumas“, – sakė rašytojas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau