Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 20d. 09:46

M.Burokas: obsesijos – praeitis ir poezija

Marius Burokas
Regimanto Tamošaičio nuotr. / Marius Burokas

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Gorano Vojnovičiaus „Jugoslavija, mano tėvynė“ ir Dovilės Kuzminskaitės „Obsesijos“.

Goranas Vojnovičius „Jugoslavija, mano tėvynė“ (vertė Laima Masytė)

Ką mes žinome apie Jugoslaviją? Jaunesni nei keturiasdešimties metų turbūt beveik nieko. Šalis ėmė byrėti 1991 m. vasarą (atsiskyrus Slovėnijai), o netrukus įsiplieskę kruvini kariniai konfliktai tęsėsi ištisą dešimtmetį. Paskutine nepriklausomybę paskelbusia Jugoslavijos dalimi 2008 m. tapo Kosovas (kuris taip ir liko nepripažintas nei Serbijos, nei dalies pasaulio valstybių). O karinio konflikto aidai tęsėsi iki pat pernai metų, kai liovėsi veikęs Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, kuriame buvo teisiami karo nusikaltėliai (bent jau buvusio Serbijos respublikos prezidento Slobodano Miloševičiaus pavardę žino visi, minimaliai domėjęsi tarptautine politika).

Goranas Vojnovičius „Jugoslavija, mano tėvynė“
Goranas Vojnovičius „Jugoslavija, mano tėvynė“

Štai apie šią šalį ir jos liūdną galą ir yra slovėnų rašytojo Gorano Vojnovičiaus romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“. Romaną išleido leidykla „kitos knygos“, o iš slovėnų kalbos išvertė Laima Masytė.

Romano autoriui Goranui Vojnovičiui buvo 11, kai prasidėjo Jugoslavijos karas ir jo namais buvusi šalis išnyko iš politinio žemėlapio. Su šalimi baigėsi ir jo vaikystė. G. Vojnovičius – vienas garsiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų, trijų romanų autorius, scenaristas, kino režisierius. Jo pirmasis 2008 m. pasirodęs romanas „Čefurai, čiuožkit namo!“, kurioje vaizduojamas imigrantų iš buvusios Jugoslavijos regionų (užgauliai Slovėnijoje vadinamų „čefurais“) gyvenimas ir jų santykiai su slovėnais, sukėlė skandalą ir autoriui už knygą netgi buvo iškelta byla.

Šis, mano aptariamas romanas, taip pat susilaukė itin plataus atgarsio, jis jau išverstas į 16 kalbų, pagal jį pastatytas spektaklis ir filmas.

Trumpai tariant, „Jugoslavija, mano tėvynė“ – žmogiškas ir taiklus pasakojimas apie “paskutinio karo Europoje” pasekmes. Romanas nėra autobiografinis, bet autorius naudojasi savo atmintimi, aprašo tą pasaulį, kokį matė, fiksuoja tas suaugusiųjų reakcijas, nuomones, poelgius, kuriuos iš vaikystės tikriausiai prisiminė pats.

Autorius sužmogina kruviną istoriją, sumažina ją iki mums suvokiamo mastelio – vienos šeimos, paprastų žmonių tragedijos. Pasakotojui Vladanui Borojevičiui buvo vienuolika, kai šalis, kurioje jis gimė, staiga ėmė ir subyrėjo. Taip pat ima ir subyra jį supantis pasaulis, Kroatijos pajūrio mieste Puloje gyvenusi šeima (tėvas serbas, o motina – slovėnė). Vladano tėvas, Nedelko, Jugoslavijos armijos karininkas, išvažiuoja į „darbus“ vietoje“ (gana kraupus karo ir skerdynių eufemizmas), o motina Duša iš pradžių apsistoja pas tėvo gimines Novi Sade, o vėliau išsiveža sūnų į Slovėniją, į Liublijaną. Ten ji nusprendžia kalbėtis su sūnumi tik slovėniškai (kalba, kurios jis nemoka, nes visą gyvenimą kalbėjo serbų-kroatų kalba), o sūnus maištauja ir griežtai atsisako ta padaryti, nors slapčiomis nuo motinos mokosi.

Taip šeimos irimas ir konfliktai atkartoja didesnio masto tragediją – šalies subyrėjimą, tautų ir religijų karą. „Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai“, – sako Vladanas. Jis pats save laiko auka: „...jaučiausi esantis visų ir visko auka. Buvau klaidingos įvykių sekos auka: per patį nekalto vaikiško žaidimo įkarštį mane priverstinai paėmė iš knibždančios žaidimų aikštelės ir nusviedė į šaltą, tamsią vienutę, amžiams atskyrė nuo pasaulio“.

Nenuostabu, kad Vladanas linkęs viską pamiršti: „Visa tai seniai užkasiau į žemę, be antkapio, kryžiaus, žvakių, gedulingų kalbų, katafalko, užkasiau ir neatsigręždamas iškeliavau, įsitikinęs, kad šis pamirštas pasaulis niekada daugiau neatgis“.

Svarbu dar ir tai, kad knyga neatrodo skirta vien tik Balkanų šalių ir buvusios Jugoslavijos teritorijos skaitytojams.

Deja, taip paprastai nebūna. Tragedija ir prisiminimai apie šalies likimą po keliolikos metų vėl išnyra Vladano atmintyje, kai jis, suvedęs į „Google“ paiešką tėvo, laikyto žuvusiu, vardą, netikėtai sužino niūrią, nuo jo slėptą šeimos paslaptį. Vladanas leidžiasi į savotišką „odisėją“, į pikareskinę kelionę po buvusią Jugoslaviją ieškoti tėvo ar bent jau jo pėdsakų.

Pasakotojas Vladanas – pastabus, jautrus, turintis gerą ausį įvairių Balkanų tautų kalbėjimo manieroms, intonacijoms, matantis net smulkiausias detales, nuodugniai fiksuojantis po tariamai ramiu paviršiumi slypinčias niekur nedingusias įtampas ir nuoskaudas. Autoriaus pasirinktas pasakotojo tonas – puikus: visų pirma iš karto pataiko į seną gerą Rytų ir Vidurio Europos prozos intonaciją. Intymią, bet atmieštą humoru, švelnia, o kartais ir kandžia ironija ir kiek melodramatišką.

Svarbu dar ir tai, kad knyga neatrodo skirta vien tik Balkanų šalių ir buvusios Jugoslavijos teritorijos skaitytojams. Nepaisant visos painios buvusios Jugoslavijos praeities, daugybės tautų ir religijų sampynos, šį tekstą supras bet koks skaitytojas bet kuriame žemyne. Vojnovičius sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp autentikos, smulkių detalių, požiūrio iš vidaus ir bendražmogiškos problematikos. Skaitytojas gauna amžiną istoriją – tėvo paieškos, pastangos susitaikyti su ramybės neduodančia praeitimi – su vietiniu koloritu.

Šis romanas – dar ir meilės tarp Vladano ir jo draugės Nadios istorija. Ši istorija taip pat baigiasi tragiškai, nes Vladano praeitis, jo siekis sužinoti tiesą, jo nesugebėjimas su ja susitaikyti, sugriauna poros santykius. Taip Vojnovičius parodo, kaip praeitis, jos įvykiai vis dar nuodija ir griauna dabartį. Tą patį pasakotojui Vladanui sako ir jo tėvo draugas Emiras Muzirovičius: „Atleisk, bet pažadėjau šių istorijų niekada nepasakoti. Nei tau, nei kam nors kitam. <...> Visos tos istorijos yra prakeiktos... jas reikia uždrausti, o tuos, kurie pasakoja, sušaudyt, nes tomis istorijomis jie nuodija ir luošina savo vaikus ir anūkus“.

Romanas kalba apie sunkius ir sudėtingus dalykus: šalies subyrėjimą, karą, visa tai ištvėrusių ir išblaškytų žmonių traumas, ramybės neduodančią praeitį, tai, kaip ta iki galo neįsisąmoninta, slepiama, nutylima praeitis trukdo dabarčiai ir normaliam gyvenimui. Bet pačią knygą skaityti lengva ir net malonu, autorius atmiešia niūrumą anekdotiniais pasakojimais, scenelėmis iš įvairių Bosnijos, Slovėnijos, Kroatijos ar Serbijos gyventojų sluoksnių ir miestų gyvenimo.

Derėtų dar paminėti, kad romanas tinkamai parengtas nieko apie Jugoslaviją ar joje vykusį karą nenutuokiančiam ar menkai nutuokiančiam žmogui – knygoje yra šalies žemėlapis, su visais romane minimais vietovardžiais, o jos pabaigoje pateikta keletas svarbesnių su Jugoslavijos iširimu ir kariniais konfliktais susijusių datų. Tai patogu nenorinčiam nuo knygos atsitraukti skaitytojui.

„Jugoslavija, mano tėvynė“ – be abejonės, vienas įdomiausių „kitų knygų“ išleistų romanų ir viena geriausių šių metų verstinių knygų.

Dovilė Kuzminskaitė „Obsesijos“

Antroji knyga, kurią norėčiau pristatyti iš tiesų yra antroji (atleiskite man už šį mėgėjišką kalambūrą) – tai poetės, vertėjos, ispanų kalbos dėstytojos ir Lotynų Amerikos literatūros žinovės Dovilės Kuzminskaitės poezijos knyga „obsesijos“. Knygą šiemet išleido „Naujoji Romuva“ ir, deja, tai reiškia, kad ją bus sunkoka rasti knygynuose.

Poetė debiutavo 2013 m. laimėjusi Rašytojų sąjungos skelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą. Pirmasis Kuzminskaitės rinkinys – „Namas su paukščio ženklu“, susilaukė prieštaringų vertinimų. Pirmojoje jos knygoje buvo vien rimuoti tekstai (retenybė šiais verlibro laikais), tai buvo estetizuota, kiek abstraktoka poezija, pasižyminti ypatingu dėmesiu kalbai, pilna kultūrinių aliuzijų. Kritikai rado ten daug Tomo Venclovos (o ir Aido Marčėno) įtakos, antraeiliškumo, mėgdžiojimo. Trumpai tariant, knyga turėjo nemažai bet kokios pirmosios, debiutinės poezijos knygos trūkumų. Bet nemažai ir privalumų.

Atsivertus antrąją knygą į akis visų pirma krenta formos įvairovė – rimuotų eilėraščių knygoje vos penki. Pati knyga labai marga, tarsi poetė matuotųsi kuo įvairiausias verlibro formas – nuo atvirai avangardinių ir grynai formalių iki eilėraščių-sąrašų (taip pamėgtų ir Vytauto Stankaus), kapotos, trūkčiojančios ritmikos ir klasikinio verlibro.

Skaitytojas mėtomas nuo vienos prie visiškai kitos eilėraščio formos, netikėtumai jo laukia beveik už kiekvieno puslapio kampo (kai kurios tekstus, beje, reikia skaityti pavertus knygą šonu – jie netilpo į per siaurus puslapius, o ir sumanyta turbūt buvo taip). Ar tai trūkumas, ar privalumas, priklauso nuo skaitytojo. Man patinka, kai mane nuolat išmuša iš nuoseklaus skaitymo vėžių (nors kartais ir nepamatuotai).

Esama ir savotiško „poetinio reportažo“ tekstų, kai pasaulis tarsi nufotografuojamas vienu blyksniu arba išdėstomas it trumpametražio filmuko juostoje.

Eilėraščių temos – mažiau netikėtos. Tai – poezija, kalba, autorefleksijos, peizažai, monologai ir dialogai su artimu žmogumi (jų turbūt gausiausia).

Nemažai šioje knygoje miesto, Vilniaus – „krūtinėje skimbčioja stiklinė Vilniaus kopija“. Vilnius Kuzminskaitės eilėse polimorfiškas, nuolat besimainąs, daugiaveidis ir paslaptingas. Praryjantis žmogų:

„ar atsimeni kuo aš vardu mano mieste

yrantis griūvantis smunkantis kaskart vis gilyn

į didybę

<...>

ateinu tavęs atsiimti žinau kad mane

prarysi“

Vilnius „obsesijose“ kunčiniškai painus ir niūrokas, nors švelniai ironiškame eilėraštyje „ghetto“ šmėkšteli ir naujieji jo rajonai.

Pats knygos tonas gal į toną miestui, o gal kažkokiam ispanų ir portugalų poezijos liūdesiui – melancholiškas, ankstyvo rudens, liūdesio. Ne depresyvus ar niūrus, tiesiog minoriškas, kiek prislopintas.

Nors jį ir stengiamasi paįvairinti šiek tiek manifestiniais, deklaratyvesniais tekstais.

Esama ir savotiško „poetinio reportažo“ tekstų, kai pasaulis tarsi nufotografuojamas vienu blyksniu arba išdėstomas it trumpametražio filmuko juostoje. Čia per erdvės, daiktų, žmonių pokyčius, per juos stebinčio pasakotojo minties slinktį atveriama po ramybe tvyranti praraja. Panašiu principu parašytuose eilėraščiuose „Antropologija“, „Tick tick boom“ ir keliuose kituose slypi virš pasaulio pakibusi grėsmė, juose neįkyriai ir nedeklaratyviai išsakoma pozicija – pabėgėlių, karo, pasaulyje vis pratrūkstančių suiručių temomis.

„taip susikaupęs žiūri į šitą nedidelį natiurmortą

kad nepastebi kaip atskrenda trys ar keturi

naikintuvai“

Eilėraščiai apie poeziją, jos rašymą, o jų nedidelėje knygelėje nemažai, skamba truputį desperatiškai ir jau girdėtai – deklaruojant, kad poezija niekam nerūpi ir niekam nereikalinga, kad reikia paleisti eilėraštį pavėjui, tik tada jis turi prasmę, per neigimą, eilėraščio laikinumą ir neapčiuopiamybę teigiama poezijos vertė. Gal ir taip, bet šia dūdele jau grojo, o ir tebegroja nemažai lietuvių poetų (tarkim, Marčėnas su Kajoku).

Subtiliausi knygos tekstai – tie trumpieji, kiek paradoksalūs, persmelkti ilgesiu ir tam tikra nesusikalbėjimo, nutolimo gaida. Jausmas juose sutramdytas, lakoniškas, tikslus. Juos geriau cituoti, nei apie juos kalbėti. Tad pabaigoje ir pacituosiu:

**

stebėti pažįstamas moteris

kaip oda nustoja aksomo

šypsena tarytum pro šydą

kasmet vis ryškesnis

šešėlis už nugaros

akyse

dangus

vis gilesnis

stebėt savo atvaizdą veidrodyje

taip viskas praeina

šitaip aš

pro save

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

VMI tyrimas: grynųjų iš neaiškių šaltinių Eligijus Masiulis turėjo dar 2010 metais

24sek

Purvais apipiltas A.Blanco atkirto „Rytui“: „Aš šokiruotas, bet nematau logikos“

Aktualu

Regina Statkuvienė: Tai kas čia marginalas?

Aktualu

Be leidimo dirbti su valstybės paslaptimis V.Fedotovas VAT nevadovaus

Pasaulis kišenėje

Kas liko iš Čikagos lietuvių rajonų? 

Sportas

Išrinkite geriausius Lietuvos dviratininkus!

Gazas

Užgniaužė kvapą: „Formulės 3“ bolido avarijos metu sužeista 280 km/val. važiavusi jauna pilotė

Aktualu

Universitetų jungtuvėms – daugiau nei 100 mln. eurų: skyles aplopysim, bet naujo rūbo nepasiūsim

Gazas

7 įdomūs faktai apie „Lexus“, kurių galbūt nežinojote

Maistas

3 dar neišbandytos trintos sriubos: keptų daržovių, „pastiprinta“ lęšiais ir su imbieru

Verslas

Ekspertai: pramonės smukimui įtakos turi ir naftos kainos

Vardai

Monika Šalčiūtė bušido turnyruose dirba nuo 17 metų: „Aš čia – kaip „Victoria's Secret“ angelas“

Aktualu

Buvę „Vilnius veža“ vadovai ir miesto valdžia turės atlyginti 0,5 mln. eurų žalos

Sportas

Julija Jefimova ir Marija Šarapova pateko tarp seksualiausių Rusijos moterų

24sek

LeBronas Jamesas įtempė raumenis – jo 51 taškas pakylėjo „Lakers“

Gyvenimas

Kineziterapeutas: masažas – tinginių mankšta

Vardai

„Orų mergaitei“ K.Liukaitytei – 30 metų: „Didžiausia dovana man – vyras ir dukrai sesuo į kompaniją“

N-18 Aktualu

40 metų nuo makabriškų Džonstauno žudynių: išgyvenusi moteris gyvenimą kūrė iš naujo

Gyvenimas

40-metės nuotykiai internete: ieško meilės, bet jaučiasi klampojanti po gilią pelkę

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: VAZ-2101

Naujienos

Aktualu

Kaune po atnaujinimo atidarytas Dainavos parkas

Verslas

Paradoksas: pardavimai Kėdainiuose mažėja, o ekonomika auga

Aktualu

Orai.lt: savaitei įpusėjus bus sausa, orai vėl šils

Gyvenimas

V.Šapurovas: kiek santuokoje svarbus seksas ir kaip išsaugoti aistrą iki senatvės

Vardai

Garsios moterys pasidalijo savo grožio paslaptimis: ką naudoja, dėl ko gailisi ir kam neturi laiko?

Gyvenimas

Modernūs būdai, neleidžiantys mums kentėti skausmo ir kodėl operacijos metu toks svarbus anesteziologo darbas

Aktualu

Netikros aukštosios mokyklos vilioja studentus valstybės nepripažįstamais bakalauro ir magistro diplomais

Verslas

Prekybininkai: apribojus prekybos centrų darbo laiką, darbo neteks iki 5 tūkstančių žmonių

Pasaulis kišenėje

Poilsiautojų pilnos ir sodybos, ir upės

Deuce

Novakas Džokovičius tapo čempionu Sinsinatyje ir perrašė istoriją

Aktualu

Austėja atsisveikino su dvejus metus širdies laukusiu tėčiu: „Vylėmės, kad tikrai sulauksime“

Verslas

Pasakiška galimybė: parduodama į jaukius namus paversta bažnyčia

Aktualu

Alytaus rajono mokyklose rudenį planuojama įrengti stebėjimo kameras

Pasaulis kišenėje

Aplink pasaulį su kuprine. Užtemimo medžioklė Amerikoje

Vardai

Remigijus ir Rovena Žiogai pakrikštijo sūnų Rojų: ypatingą dieną ir patys tapo krikšto tėvais

Kultūra

Justinas Žilinskas: Kas yra ir su kuo valgoma „fantasy“?

Verslas

Prieš rugsėjį lietuviai užgulė Suvalkus – mokinius čia apiperka perpus pigiau

24sek

Prieš 2 mėnesius „Lietkabelį“ palikęs latvis sumanė atsisveikinti ir sulaukė pokštų

Aktualu

Valstybinis studijų fondas pradeda registruoti paskolų prašymus

Aktualu

Aplaidumas: Didžiosios sinagogos liekanas tampo praeiviai – niekas nesaugo

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma