Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 7d. 14:58

M.Marcinkevičiaus ir R.Jančiauskaitės knyga keliauja į Kiniją ir Japoniją: apie įkvėpimą ir drąsą eksperimentuoti

Rasa Jančiauskaitė ir Marius Marcinkevičius Interviu
Vidmanto Balkūno ir M.Marcinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr. / Rasa Jančiauskaitė ir Marius Marcinkevičius
2018 metais pasirodė rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus ir dailininkės Rasos Jančiauskaitės kurta knyga „Maži eilėraščiai mažiems“ (leidykla „Tikra knyga“). Ją lydėjo Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą, premija už gražiausią metų knygą vaikams, knygos iliustracijos keliavo į tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodą, knyga pateko į tarptautinio „Little Hakka“ paveikslėlių knygų konkurso trumpąjį sąrašą. O dabar daug skaitytojams džiaugsmo kėlusi knyga netrukus džiugins kinų bei japonų mažuosius skaitytojus.

Apie žvilgsnį į šią knygą praėjus trejiems metams, drąsą eksperimentuoti ją kuriant bei būsimų knygų užuomazgas kalbamės su M.Marcinkevičiumi ir Rasa Jančiauskaite.

Negaliu nepaklausti – kaip laikotės karantino metu? Kiek jis turi įtakos jūsų kūrybai?

Marius Marcinkevičius: Iš tikro, karantinas pakeitė mūsų gyvenimus. Šiaip labai mėgstu keliauti, apvažiavau Aziją nuo Irano ir Uzbekistano iki Indijos ir Kinijos. Dabar buvau priverstas sėdėti namuose ir tai gerokai pabodo.

Tai, žinoma, atsispindėjo ir mano kūriniuose. Pradėjęs nuo linksmų eilėraščių ir istorijų, pastaruoju metu pradėjau rašyti daugiau socialines-istorines temas liečiančius kūrinius. Neseniai išėjo mano knyga „Akmenėlis“ apie vaikų gyvenimą Vilniaus gete, kurią iliustravo Inga Dagilė. Dabar laukiu Linos Dūdaitės iliustruojamos knygos „Keturiolika vakarų ant krištolinio tilto“ apie berniuką sergantį onkologine liga. Taip pat savo eilės laukia istorija, kurios pagrindinis herojus yra autistas. Taigi buvo ilgi ir sunkūs metai, bet sušvitus pavasarinei saulei, pakito mano kūrybinės nuotaikos. Vėl norisi rašyti visokias linksmas kvailystes ir pakelti vaikams nuotaiką geru ir lėkštu humoru.

Rasa Jančiauskaitė: Karantinas smarkiai nepakeitė mano kūrybinės kasdienybės. Tai visada buvo individualus procesas namuose. Žinoma, sumažėjo įkvėpimo, kuris ateidavo kelionių metu, stebint žmones bei lankantis kultūros įstaigose. Pastarųjų dalykų be galo ilgiuosi. Kol kas gelbsti mylimos knygos, albumai ir virtualūs pokalbiai su artimais žmonėmis. Visgi vėl keliauti gyvai, ne tik šmirinėti po prisiminimus – būtų nuostabu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knyga „Maži eilėraščiai mažiems“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knyga „Maži eilėraščiai mažiems“

Knyga „Maži eilėraščiai mažiems“ pirmą kartą išleista prieš dvejus metus. Tuomet jos iliustracijas buvo galima išvysti ir Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodoje. Kaip, praėjus šiam laikui, dabar žvelgiate į šią knygą?

M.Marcinkevičius: Aš nuo vaikystės labai mėgstu poeziją. Mėgdavau skaityti J.Marcinkevičių, M.Martinaitį, S.Gedą, P.Širvį ir kitus. Eilėraščius, kurie labiausiai patikdavo, mokydavausi atmintinai ir dar daugelį iš jų galėčiau padeklamuoti ir dabar. Todėl turiu labai seną ir artimą santykį su poezija.

Aš savęs nelaikau nei poetu, nei rašytoju, todėl man eilėraščiai buvo tiesiog kaip papokštavimas kartu su vaikais. Trumpos, linksmos, neįpareigojančios istorijos. O „rimtoji“ poezija man visada atrodė kitaip. Todėl buvau labai maloniai nustebintas, kai mano knyga „Maži eilėraščiai mažiems“ per trumpą laiką tapo labai populiari, pagal ją buvo pastatytas muzikinis spektaklis, išleistas CD, o keletą eilėraščių kažkas užrašė Vilniuje ant sienų ir tiltų. Manau, tai yra aukščiausias įvertinimas ir dabar galiu drąsiai vadintis „liaudies patilčių poetu“. Todėl, žinoma, šia knyga džiaugiuosi ir dabar, tuo labiau, kad ji jau skinasi kelią ir į tarptautinius vandenis. Šiuo metu ruošiu antrą knygos dalį, kuri vadinsis „Ilgi eilėraščiai ilgiems“.

R.Jančiauskaitė: Ši knyga buvo mano pirmas bandymas iliustruoti kito autoriaus kūrybą ir pirmas bendradarbiavimas su leidykla Lietuvoje.

Knyga kupina lengvumo ir polėkio. Kai ją kūriau, jaučiausi taip pat labai pakylėta, tad džiugu, kad tas polėkis padėjo ir knygai nukeliauti ilgą kelią. Jaučiu, kad knygoje buvo daug debiutuojančio autoriaus drąsos – nepažinojau rinkos ir leidau sau laisvai eksperimentuoti. Būtų puiku ir toliau išlaikyti tokį kūrybinį lengvumą ir drąsą.

Kaip gimė šie eilėraščiai, kuriuose persipina skaičiuotės, emocijų pažinimas, net nuorodos į klasika tapusius kūrinius?

M.Marcinkevičius: Manęs dažnai klausia, kur aš ieškau įkvėpimo. Bet įkvėpimo man nereikia. 50 metų aš įkvėpinėjau, o dabar viską po truputį iškvepiu, ir tie iškvėpimai virsta eilėraščiais, istorijomis ir net romanais. Knygoje „Maži eilėraščiai mažiems“ visi eilėraščiai buvo skirti mano vaikams, bet jie nėra tik apie linksmus dalykus, nes vaikų gyvenime, kaip ir suaugusių, nutinka visko. Todėl ten yra ir eilėraščių apie liūdesį, ašaras ir vienišumą. Labai džiaugiuosi, kad šie eilėraščiai pasirodė universalūs ir tiko daugumai mano mažų ir didelių skaitytojų. Pavyzdžiui, eilėraštį „Kiaulių choras“ labiausiai mėgsta suaugusieji. Kai kurie ten mato savo ar savo artimųjų gyvenimą, o kažkas net įžiūrėjo ten mūsų Seimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Marius Marcinkevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Marius Marcinkevičius

Eilėraščiai kaip ir istorijos ar romanai turi savo gyvenimą, nuomonę ir charakterį. Kartais jie tiesiog užvaldo galvą ir belieka tik paskubėti ir juos užrašyti. Pamenu, kažkada buvau su vaikais vandens pramogų parke ir eilėraščiai taip ir lindo iš manęs. Todėl turėjau vis bėgti į rūbinę kas penkiolika minučių ir juos užrašinėti.

Kartais jie gali atsirasti pačiose neįtikėtiniausiose vietose – vairuojant automobilį, pietaujant restorane ar tiesiog laukiant traukinio. Ir jeigu nori juos išlaikyti, turi bematant užrašyti ar įrašyti į diktofoną, nes po keliolikos minučių jie dingsta kaip sapnas ir dažniausiai nebegrįžta.

Knyga vos pasirodžiusi sulaukė eilės įvertinimų. Ar buvote pagalvoję, kad vieną dieną ji pasieks mums, lietuviams, gana tolima atrodančią Kiniją ir Japoniją?

M.Marcinkevičius: Kinija man neatrodo labai tolima. Aš esu gydytojas ir šiuo metu praktikuoju tradicinę kinų mediciną, kurios mokiausi Kinijoje. Todėl ši šalis man gana artima ir joje turiu nemažai draugų. Taigi, kai išgirdau, kad knyga „Maži eilėraščiai mažiems“ bus verčiama į kinų bei japonų kalbas, labai nudžiugau. Šių šalių kultūros labai senos ir turi gilias poezijos tradicijas. Man, kaip užsieniečiui, didelė garbė, kad mano eilėraščius šių puikių šalių vaikai klausysis prieš miegą – japonai knygą pavadino „Eilėraščiai prieš miegą“.

R.Jančiauskaitė: Šios knygos iliustracijų kūrybinį procesą lydėjo drąsą svajoti. Ir aktyvus dalyvavimas tarptautiniuose iliustracijų konkursuose. Tad svajonės ėjo koja kojon su veiksmais.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Jančiauskaitė

Neslėpsiu, vyliausi, kad knyga galėtų atrasti savo kelią Azijos rinkoje. Prie to smarkiai prisidėjo Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų paroda, kuri po ekspozicijos Bolonijoje pradėjo ilgą pasaulinį turą, buvo eksponuota keturiuose Japonijos miestų muziejuose, taip pat Urugvajuje, Seulo meno centre Pietų Korėjoje, o turą baigė muziejuje Pekine. Knygos galimybės smarkiai išsiplėtė dėka šios keliaujančios parodos.

Mano knyga, išleista „Dwie Siostry“ leidyklos Lenkijoje „Powiedz to w mig“ (liet. „Pasakyk ženklų kalba“), taip pat sulaukė Azijos leidėjų dėmesio, buvo išleista Pietų Korėjoje. Ši įvykių seka leido man viltis, kad knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ vizualinė kalba gali sudominti Kinijos ir Japonijos leidėjus. Man pačiai šių šalių kūrybinė raiška taip pat yra artima.

Judviejų kūrybinis duetas išties įsimintinas. Pamenate, kaip pradėjote dirbti prie šios knygos?

M.Marcinkevičius: Aš retai dirbu tiesiogiai su iliustratoriais, juos dažniausiai man parenka mano puikieji leidėjai: „Tikra knyga“ ir „Alma Littera“.

Tiesą sakant, aš esu naujokas literatūroje. Mano pirmoji knyga išėjo tik 2016 m., taigi šiemet aš švęsiu savo kūrybinį penkmetį, todėl mano supratimas apie paveikslėlių knygas, iliustracijas ir apskritai vaikų literatūrą buvo gana senamadiškas.

Kai pirmą kartą pamačiau Rasos iliustracijas, buvau nustebintas, nes nesitikėjau nieko panašaus. Man užtruko kažkiek laiko, kol jas „prisijaukinau“. Dabar manau, kad jos tobulai atitinka vaiko pasaulėjautą ir puikiai dera prie mano eilėraščių. Manau, kad šios knygos populiarumas yra didžiąja dalim nulemtas šių puikių iliustracijų. Ir aš labai tikiuosi, kad tai yra nepaskutinis mūsų su Rasa darbas.

R.Jančiauskaitė: Mano pažintis su Mariumi prasidėjo nuo jo eilėraščių. Pagrindinis darbas vyko su leidykla „Tikra knyga“. Visas mano dialogas su rašytoju buvo vizualus. Susipažinome tik knygų pristatyme. Na, bet mūsų kūryba susikalbėjo, o tai yra svarbiausia.

Mariau, kalbant apie ateitį, ko jūsų skaitytojams laukti – kokiomis kūrybinėmis idėjomis šiuo metu gyvenate?

– Metai karantine buvo ilgi, sunkūs, bet vaisingi. Kaip jau minėjau, laukiu knygos „Keturiolika vakarų ant krištolinio tilto“ ir „Ilgi eilėrašiai ilgiems“. Taip pat šiais metais turi pasirodyti dvi eiliuotos knygelės mažiausiems skaitytojams – „Žemuogių pievelės abėcėlė“ ir „Laikrodukas“, knyga apie mergaitę maištininkę „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“, kurią parašiau su bendraautore Vitalija Maskvyte, ir dar keletas projektų.

Rasa, prieš dvejus metus, kai kalbėjomės prieš jau minėtą Bolonijos vaikų knygų mugę, minėjote, kad brandinate idėją savo kurtai ir iliustruotai knygai – kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyvenate šiuo metu jūs?

– Savo paveikslėlių knygą „Home“ („Namai“) rašiau ir iliustravau pirmojo karantino bangos Lietuvoje metu. Knygoje vystoma istorija apie sraigę, kuri ieško namų ir vis matuojasi kitų gyvūnų būstus. Na, bet mes juk žinome, kad sunkiausia atrasti vidinius namus, nesidairyti ir nesilyginti su kitais, o jaukiai įsikurti savyje... Knygą pateikiau konkursui ir projektas buvo atrinktas į „Picturebook Makers / dPICTUS“ rengiamą nepublikuotų paveikslėlių knygų parodą. O šviežiausios naujienos atkeliavo iš mylimos Italijos – knygos „Namai“ iliustracijos pateko į 2021 m. Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodą.

Šiuo metu visą mano kūrybinį dėmesį nusinešė naujas knygos projektas. Bendradarbiauju su leidykla Kinijoje. Iliustruoju kinų rašytojos tekstą. Istorija apie draugystę, virsmą, transformaciją, baimę ir pastangas išsaugoti ryšius.

Vieni projektai persipina su kitais. Tikiu, kad kiekviena knyga turi subręsti savo laiku, o pauzės jas tik padaro autentiškesnes, neleidžia judėti pernelyg inertiškai.

TAIP PAT SKAITYKITE: R.Jančiauskaitės iliustracijos – prestižinėje parodoje Bolonijoje: „Svarbu – eksperimentuoti“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

00:22
01:07
00:21

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali