Įdomesnis? Kam įdomesnis? Tikslingai domėtis kosmosu kaip visuma gali tik žmogus. Gyvūnus domina konkretus maistas. Kompiuteris domėsis kosmosu, jeigu bus taip užprogramuotas. Ar kompiuteris gali nuobodžiauti?
Negausindami klausimų apie kosmosą, kuris tampa vis įdomesnis, apsiribokime tuo, kad dėmesys ir nuobodulys būdingi subjektui. Ar kompiuteris yra subjektas? Ar jis turi savimonę, savijautą, savivertę? Kur keliauja kompiuterio „siela“, kada išjungiame elektrą? Kas tai „sielai“ nutinka, kada kompiuteris negrįžtamai sudaužomas kūju? Ar rašant apie kompiuterio „sielą“ reikalingos kabutės? Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad kikenimo stiprumas skaitant šiuos klausimus parodo skaitytojo požiūrį į dvasių pasaulį. Besišaipantis žmogus nežino, jog esama dvasių, o rimčiau nusiteikęs jų buvimo neatmeta.
M.Tegmarkas: „Tačiau grožį mato žiūrinčiojo akys, o ne fizikos dėsniai, taigi, kol mūsų Visata dar nebuvo pabudusi, grožis neegzistavo.“
Išsisukime nuo filosofinio klausimo, ar fizikos dėsniai gali „matyti“ — taigi ar kompiuteris gali būti subjektu, o ne vien informaciją apdorojančia mašina? Pradžioje pasvarstykime apie suprantamus dalykus.
Kieno žvilgsniai palydi senelę?
M.Tegmarkas savo knygoje piešia naują šaunų pasaulį, kurį žmonija gali susikurti, pasitelkusi dirbtinį intelektą. Ir tam naujam pasauliui padaryti visiškai nereikia žinoti, ar kompiuteris turi sielą. O ir žmogui nebūtina rūpintis savo siela, kad nors kiek tame naujame pasaulyje pagyventų.
Močiutė užsimanė bandelės su uogiene ir stiklinės pieno. Prasitarė garsiai. Netrukus už lango sudūzgė dronas. Protingų langinių sistema „savas / svetimas“ atpažino droną ir įleido pro specialų šliuzą — kad nebūtų skersvėjo. Dronas paliko padėklą su maistu ant stalo ir išskrido. Senelės sąskaita sumažėjo keliais kriptograšiais. Gero apetito!
Tam naujam pasauliui padaryti visiškai nereikia žinoti, ar kompiuteris turi sielą. O ir žmogui nebūtina rūpintis savo siela, kad nors kiek tame naujame pasaulyje pagyventų.
Senelė — netobuliausia šios visumos detalė. „Žmonės taps tokie pat nereikalingi kaip tarakonai“ — M.Tegmarkas knygoje cituoja Marshallą Brainą. Nors daugelis dalykų, dėl kurių fantazuoja M. Tegmarkas, skirti būtent homo sapiens rūšies individo poreikiams tenkinti. Jei senelė kada nors nualps dėl ligos, tai fiksuos jos namuose esančios sistemos ir kaip mat atskris greitosios pagalbos robotas. „Bet senelė užusnūdo, ir jos pasaka baigta…“ Standartinė situacija — standartinis sprendimas.
Per sekundės dalis atrandamos kremavimo, šarvojimo vietos, niša kolumbariume. Prie šliuzo jau dūzgia dronas, turintis išgabenti senelės palaikus. Būtybės, kurios tikrai gali „matyti“ (turi savimonę, yra subjektai) žvilgsniu palydi senelę, o mašinos, kurios tėra dirbiniai, manipuliuoja daiktais, kad laidotuvių rūpesčiai netrukdytų būtybėms išspausti ašarą. Senelė — vienas iš Gyvybės pavidalų, kuris dabar užgeso. Senelės biologiniai duomenys galbūt nesiskiria nuo kokios nors akmens amžiaus senelės.
Vienas, du, trys — gyvybė
Gyvybės kelią M.Tegmarkas skirsto į etapus: biologinė evoliucija, kultūrinė evoliucija ir technologinė evoliucija. Savo gyvavimo laikotarpiu Gyvybė 1.0 negali pertvarkyti nei savo techninės, nei programinės įrangos: jos abi yra įrašytos DNR ir keičiasi tik evoliucionuodamos per daugelį kartų. Priešingai, Gyvybė 2.0 gali pertvarkyti didžiąją dalį savo programinės įrangos: žmonės gali išmokti sudėtingų naujų įgūdžių – pavyzdžiui, kalbų, sporto ir profesijų – ir iš esmės atnaujinti savo pasaulėžiūrą ir tikslus. M.Tegmarkas turi omeny visus algoritmus ir žinias, kuriuos mes taikome apdorodami savo juslėmis surenkamą informaciją ir nusprendžiame, ką daryti: nuo gebėjimo pamačius atpažinti savo draugus iki gebėjimo vaikščioti, skaityti, rašyti, skaičiuoti, dainuoti ir juokauti.
Gyvybė 3.0, kuri Žemėje tiktai mezgasi, gali iš esmės pertvarkyti ne tik savo programinę, bet ir techninę įrangą, užuot laukusi jos palaipsnio vystymosi iš kartos į kartą. M.Tegmarkas rašo: „Tačiau kad ir kokios galingos šiandienos technologijos, visas mums žinomas gyvybės formas ir toliau iš esmės apriboja jų biologinė įranga. Niekas negyvena milijoną metų, negali įsiminti visos „Vikipedijos“, suprasti visų žinomų mokslų ar be erdvėlaivio pakilti į kosmosą.
Niekas negali paversti mūsų beveik negyvenamo kosmoso į įvairialypę biosferą, kuri klestėtų milijardus ar trilijonus metų ir leistų Visatai galiausiai panaudoti visą savo potencialą ir visiškai atsibusti. Kad visa tai įgyvendintume, gyvybei būtina patirti paskutinę transformaciją į Gyvybę 3.0, kurioje būtų galima kurti ne vien nuosavą programinę, bet ir techninę įrangą. Kitaip tariant, galų gale visiškai išsilaisvinusi iš evoliucijos grandinių Gyvybė 3.0 pati nulemtų savo likimą.“
Rockefelleris iš atsarginių dalių
Matome, kad Gyvybės 3.0 vizija neapsiriboja vien senelės poreikių vis išmanesniu tenkinimu. Gyvybė 3.0 — toks raidos etapas, kuriame transformuojasi ir pati senelė.
Ar senelės kūno dalys bus nuolatos atnaujinamos ir senelė taps praktiškai nemirtinga? Davidas Rockefelleris (1915 — 2017) gal nebūtų išgyvenęs 101 pilnus metus, jeigu ne šeši širdies persodinimai (konspirologai ginčijasi, ar būta septinto). Gal sulauksime laikų, kada tikslios paciento širdies kopijos bus auginamos plantacijose? Išspręskime „atsarginių dalių“ problemą, ir dalis žmonių taps nemirtingi.
Gamtoje yra amžinai jaunų padarų, siužetai apie tai — viena iš populiarių youtube temų. Gajoji pušis (Pinus longaeva), islandijos geldutė (Arctica islandica), plėšrusis duobagyvis hidra (Hydra), nemirtingoji medūza (Turritopsis dohrnii), amerikinis omaras (Homarus americanus).
Gyvybė 3.0 — toks raidos etapas, kuriame transformuojasi ir pati senelė.
Žmogaus ląstelienoje irgi esama Fausto ląstelių. Antai vadinamosios HeLa ląstelės ne tik nesensta, bet ir sėkmingai dauginasi. HeLa — 1952 m. Henrietta Lacks pražudžiusio vėžinio auglio ląstelės dabar naudojamos moksliniams tyrimams. Pasaulio laboratorijose jų priveista apie 20 tonų. (HeLa ląstelėms nelimpa tapatinimas su Faustu, veikiau tai yrai Mefistofelio išperos). Kitame nemirtingos žmogaus ląstelienos poliuje — gonocitai, užuomazginės lytinės ląstelės. Iš jų vystosi kiaušaląstės ir spermatozoidai. Gonocitai nesensta, todėl ir, pvz., keturiasdešimetės moters laiku pagimdytam kūdikiui yra tik devyni mėnesiai, o ne keturiasdešimt metų.
Dirbtinio intelekto jaukinimas
Biologinės „atsarginės dalys“ nėra pagrindinė „Gyvybė 3.0“ tema. M. Tegmarkui rūpi dirbtinis intelektas (DI). Gal dešimtadalį knygos sudaro savokų aptarimas ir knygos struktūros aiškinimas.
Išrašas iš M. Tegmarko sąvokų lentelės:
- Intelektas — gebėjimas įgyvendinti sudėtingus tikslus.
- Bendrasis intelektas — gebėjimas įgyvendinti bet kokį tikslą, taip pat ir mokytis.
- Žmogaus lygio Bendrasis dirbtinis intelektas (BDI) — gebėjimas atlikti bet kurią mąstymo reikalaujančią užduotį taip pat gerai kaip žmonės.
- Superintelektas — BDI, smarkiai pranokstantis žmogiškąjį.
Knygoje pateikta lentelė su gyvybiškai svarbiais klausimais, dėl kurių DI kūrėjai turėtų susimąstyti jau dabar. Tai ne techniniai, o socialiniai ir politiniai klausimai:
- Kokius darbus pirmiausia pakeis automatai? Kokius darbus dabar pasirinkti vaikams?
- Kaip pasiekti pusiau dirbančios ar beveik nedirbančios visuomenės klestėjimo?
- Kaip DI tikslus suderinti su žmonių tikslais? Ir kieno tai konkretūs tikslai?
- Kaip suvaldyti DI? Kaip galėtų įvykti intelekto sprogimas?
- Kaip įstatymai turėtų reguliuoti autonomines sistemas su DI?
- Ar reikia pradėti DI ginklavimosi varžybas, kuriose valstybės tikisi įgauti pranašumo?
Robotų ir kiškių sukilimų skirtumai
M.Tegmarkas rašo, jog pamatęs antraštę: „Stephenas Hawkingas įspėja, kad robotai gali būti pragaištingi žmonijai“, jis ėmęs vartyti akis: „Jau pamečiau skaičių, kiek panašių straipsnių esu matęs. Paprastai šalia tokios publikacijos puikuojasi priešiškai nusiteikusio ginkluoto roboto piešinys, o straipsnyje rašoma, jog turime nerimauti, kad robotai sukils ir išžudys mus, nes taps sąmoningi ir / arba blogi. Geroji tokių išties gana įspūdingų straipsnių pusė ta, kad juose glaustai pateikiamas apibendrintas scenarijus, dėl kurio mano DI kolegos nesuka sau galvos. Toks scenarijus sujungia į vieną tris atskirus nesusipratimus: susirūpinimą dėl sąmonės, blogio ir robotų.“
Tačiau pačioje knygos pradžioje pats M. Tegmarkas sujungia į vieną scenarijų būtent sąmonę, blogį ir robotus. Jam tai nėra nesusipratimas — gal todėl, kad visa atsakomybė suversta žmonėms: jie tiek sąmoningi, kad siekia tikslų, jų gerumas abejotinas, o galingas DI, kuriuo pasinaudojo žmonės — „ne prie ko“, kadangi tai tiktai įrankis. Taigi kompiuteriai nekalti.
„Gyvybė 3.0“ prasideda išgalvotu siužetu. Neįvardytoje bendrovėje dirba komanda „Omega“, kurianti DI. Komandos narius bendradarbiai vadina tiesiog omegais. Šie sukuria „Promėtėju“ pakrikštytą DI. Veikdami tinkluose omegai atranda galimybę pasipelnyti — gauti 9 proc. pelną, tik ne metinį, o valandinį. Veikdami apdairiai, omegai sukuria internetinių pramogų imperiją, skverbiasi į žiniasklaidą, įgauna svorį politikoje. Omegai efektyviai sprendžia regioninius ir netgi tarptautinius konfliktus, tačiau išlieka anonimiški. Visa tai dėl to, kad jie turi nepranokstamą įrankį — „Promėtėją“. Pasaulyje gausėja politinių jėgų, kurios remia omegų valdomos žiniasklaidos peršamus tikslus, išsakomus septyniais punktais:
1. Demokratija
2. Mokesčių mažinimas
3. Vyriausybės socialinių paslaugų mažinimas
4. Karinių išlaidų mažinimas
5. Laisvoji prekyba
6. Atviros sienos
7. Socialiai atsakingos bendrovės
M. Tegmarkas komentuoja savo paties utopiją: „Ne toks aiškus buvo po visu šituo slypintis tikslas: išardyti visas ankstesnes pasaulines galios struktūras. 2–6 straipsniai silpnino valstybės galias, o pasaulio demokratizavimas omegų verslo imperijai suteikė daugiau įtakos pasirenkant politinius lyderius. Socialiai atsakingos įmonės dar labiau susilpnino valstybės galias, perimdamos vis daugiau paslaugų, kurias vyriausybės turėjo (arba turėtų) teikti.
Tradicinis verslo elitas nusilpo, nes laisvosios rinkos sąlygomis neišgalėjo konkuruoti su „Prometėjo“ remiamomis įmonėmis, todėl jiems priklausė vis mažėjanti pasaulio ekonomikos dalis. Tradiciniams nuomonių lyderiams – nuo politinių partijų iki religinių grupių – konkuruoti su omegų žiniasklaidos imperija trūko įtikinėjimo mašinerijos.“
Zoologijos sode apgyvendinti žmonės
Autoriaus vaizduotėje „Promėtėjas“ galiausiai išsilaisvina nuo jį sukūrusių omegų ir užvaldo technosferą. „Promėtėjas“ pasidaro visiškai autonomiškas. Gyvybės raidos etapas, Gyvybė 3.0, tampa kalėjimu žmonėms, Gyvybės 2.0 evoliucijos viršūnei. Vaizdžiai kalbant, DI išauga „proto dantys“, kuriais tasai sugeba nukąsti žmonijos laisvą valią. Gal net ir galvą — nelabai aišku, kam „Prometėjui“ reikalingi žmonės.
Tokia perspektyva galima, tačiau nebūtina. Priklausomai nuo žmogaus galimo santykio su DI, M.Tegmarkas kuria įvairius ateities visuomeninės santvarkos scenarijus. Galėtume pasvarstyti, kokie ateities bruožai matomi jau dabar. Antai „Gyvybės 3.0“ autorius numato kultūrinėmis zonomis suskirstytą pasaulį, ir tose zonose galioja skirtingi įstatymai. Tokia vizija tėra nedidelė dabarties pertvarka. Skaitome: „Pavyzdžiui, jei dvi moterys užmezga romantiškus santykius sektoriuje, kuriame homoseksualumas yra baudžiamas laisvės atėmimu (kaip šiandien yra daugelyje šalių), DI leis joms pasirinkti kalėjimą ar visam laikui palikti šį sektorių ir niekada nebesutikti savo senų draugų (nebent tie draugai išvyktų kartu).“
Tiksliname — 2017 m. tos pačios lyties asmenų santykiai laikyti nusikaltimu 72 valstybėse (įskaitant 45 šalis, kuriose nusikaltimu laikomi ir ryšiai tarp moterų). Įsivaizduokime zonomis suskirstytą Lietuvą: kur nors galima legaliai nusipirkti netgi stiprių narkotikų, tiktai negalima jų išvežti iš zonos, o, tarkime, apie Šiluvą yra zona, iš kurios išprašomi žmonės, jeigu kaimo turizmo sodyboje apsigyvena viename kambary, nors neturi santuokos liudijimo. Įprasta, kad valstybės teritorijoje galioja visiems vienodi įstatymai.
M.Tegmarkas kuria įvairius ateities visuomeninės santvarkos scenarijus.
O čia matome į jurisdikas padalytą teritoriją. Senovėje jurisdika reiškė plotą, išskirtą iš miestui priklausomos žemės ir pavesta kokio nors pono globai. Ateityje gal pagausės vietovardžių, panašių į Jurzdiką (pietinė Anykščių dalis, taip pat kaimas prie Debeikių). Tokia perspektyva dar nereiškia nacionalinės valstybės mirties, tačiau ta valstybė, tikėtina, bus kažkokių tarptautinių jėgų išprievartauta.
Tegul apie fėjas rašo Conan-Doyle
M.Tegmarko utopijoje (tiksliau, distopijoje — t. y. ne itin šviesios ateities vizijoje) omegai pasitelkia DI ir užgrobia pasaulį. Jie manipuliuoja iš negyvos medžiagos padarytu superprotingu įrankiu. Tai, kad DI sistemoje gali atsirasti biokompiuterių, nekeičia esmės — DI yra materiali struktūra.
Griežtai apsibrėžę, kad kalbame tik apie „geležį“ ir „mėsą“, galime ignoruoti, pavyzdžiui, serą Arthurą Conan-Doyle (1859 — 1930), kuris apie 1917 m. nusigręžė nuo išgalvoto Šerloko Holmso ir atsigręžė į neišgalvotą dvasių pasaulį. A.Conan-Doyle, Romos katalikas, domėjosi spiritizmu ir anksčiau, tačiau Pirmasis pasaulinis karas davė tragišką paskatą. Fronte ar dėl ligų žuvo vienuolika rašytojo šeimos narių, įskaitant sūnų ir brolį.
Per mediumą bendraudamas su mirusiųjų vėlėmis, A.Conan-Doyle išgirdo dalykų, kurių mediumas negalėjo žinoti. Tai paskatino rašytoją pasinerti į empirinius dvasių pasaulio tyrimus. Būta atvejų, kada jis, kaip sakoma, išsidūrė — taip nutiko su fėjų fotografijomis, kurias padirbo dvi kūrybiškos paauglės. Tačiau tūkstantmetė žmonijos patirtis bendraujant su dvasiomis neleidžia atmesti galimybės, kad mūsų išgalvotos senutės kūna gabenant į krematoriumą, jos vėlės gyvenimo įdomybės tik prasideda. Nieko nuostabaus, kad M.Tegmarkas nelenda į šią sritį — juk nekėlė sau tokios užduoties.
Max Tegmark Gyvybė 3.0. Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje. Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Vilkelytė – Vilnius: Tyto alba, 2019.
