Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 birželio 7d. 12:53

Maironio premijos laureatas A.Balbierius: jei XXI a. žmogus yra „ekologinis analfabetas“, jis neišsilavinęs

Alis Balbierius Interviu
Asmeninio albumo nuotr./ Vladas Braziūnas nuotr. / Alis Balbierius
Maironio premija yra svarbiausias metų poetinis apdovanojimas, kurį šįmet už knygą „Ekvilibriumas“ pelnė poetas ir gamtininkas Alis Balbierius.

Paklausus, kaip reagavo, sužinojęs apie apdovanojimą, A.Balbierius teigė, jog nustebo ir net nežinojo, jog buvo nominuotas:

„Buvo labai malonu, tačiau nebe tie metai, jog jausčiau kažkokį didelį džiaugsmą. Dar būnant jaunu „bohemiečiu“, [emocijos] būtų didelės ir su pasiautėjimais. O dabar reakcija normali, pusiausvyrinė, panaši į knygos pavadinimą.“

Poeto karjerą dar 1986 metais A.Balbierius pradėjo su eilėraščių rinkiniu „Delno irklas“, o „Ekvilibriumas“ yra jau 15-oji menininko knyga. Joje gausu gamtos motyvų, tačiau yra vienas kitas eilėraštis apie bohemiškus laikus. Vienas jų – skirtas literatūros klasikui Ričardui Gaveliui, su kuriuo poetas „rasdavo bendrą kalbą“.

Rašytojas žinomas kaip ekologinis aktyvistas, panteistas, ornitologas, publicistas bei fotografas. Kaip teigė A.Balbierius, dar 8-oje klasėje jis rašė straipsnius gamtos temomis, vienas pirmųjų buvo apie itin retą paukštį, kurį pats ir augino. O nuo 17-os metų jis ėmė kurti eilėraščius ir trumpas istorijas apie indėnus.

Interviu 15min menininkas pasakojo, kad šiuo metu gamtininku nebedirba ir ramiai gyvena sodyboje gimtuosiuose Biržuose, kuriuose visą laiką skiria kūrybai.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Alis Balbierius. Ekvilibriumas. Dailininkas Zigmantas Butautis
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Alis Balbierius. Ekvilibriumas. Dailininkas Zigmantas Butautis

Apie „Ekvilibriumą“

– Ekvilibriumas yra susitarimo taškas, sprendinys, kuriame laimi abi pusės. Kokios prieštaros jūsų poezijos knygoje sutarė?

– Čia viskas paprasčiau ir gyvenimiška. Visų pirma, šis žodis man yra gražus, o ir žiūrėjau fantastinį Kurto Wimmerio filmą „Ekvilibriumas“ (juokiasi). Nuo jaunų dienų esu fantastikos mylėtojas. Ko gero, šie dalykai veikia ir pasąmoningai…

Ekvilibriumas yra filosofinė pusiausvyra tarp jau praėjusio gyvenimo ir jame vykusios kūrybos bei likusio gyvenimo <…>. Tai savotiškas susitaikymas, nors esu ir šiek tiek maištingas (juokiasi). Ši pusiausvyra ateina iš patirčių, artimų pagonybei, budizmui, daoizmui, dzenui, džainizmui ir t.t. Ilgainiui visa tai susideda.

VIDEO: Equilibrium (2002) Official Trailer #1 - Christian Bale Movie HD

O pats rinkinio pavadinimas kilęs iš vieno eilėraščio, nors ir nemanau, kad jis stipriausias. Tiesiog žodis „pusiausvyra“ skamba banaliai, o vat „Ekvilibriumas“…

– Aha, vadinasi čia buvo šioks toks pagražinimas.

– Na, jis man atsirado natūraliai, pavadinimą kartais reikia prisijaukinti. Būna, kad išleidi knygą ir po kokių 10–15 metų galvoji, kodėl tu uždėjai tokį pavadinimą (juokiasi) <…>. Vienas filosofas yra pasakęs, kad bet koks meno kūrinys yra ne pabaigiamas, o paliekamas. Tas pats ir su knygomis. Akimirką, kai ją išleidi, [norėtųsi] kažką perdėlioti, pakeisti.

Interviu su Gediminu Kajėnu daug kalbėjote apie savo panteistinę pasaulėžiūrą. Kodėl būtent taip rinkotės suprasti „Ekvilibriume“ vaizduojama vienį?

– Na, jis daug apie tai klausė (juokiasi). Tačiau kalbant apie panteizmą, savąją pasaulėžiūrą nusakyčiau kaip pagonišką, ekologišką, kuomet jauti gamtą kaip kokį vienį. Kai visame pasaulyje bioįvairovės ekosistemos naikinamos, nustekenamos, tai biosfera tampa pagrindine vertybe.

Pažiūrėkime, kas dabar darosi Lietuvoje su miškais – tokio masto kirtimai, regis, vyko nebent okupacijų laikais okupantų rankomis...

Matote, būdamas gamtininkas kaip tik jaučiu didelį nusivylimą, nes visos pastangos, parašyti straipsniai į spaudą nesukūrė jokio rezultato. Viskas ne taip, kaip turėjo būti. Šiuo požiūriu pusiausvyros nėra. Tik „Ekvilibriume“ kalbama apie dvasinę, kosminę ir velniai žino dar kokią harmoniją. Net negaliu įvardinti tiksliau.

– O kokio rezultato tikėjotės?

– Kai buvo Sąjūdis, tas nuostabus laikas, kai stovėjau prie Parlamento, [tikėjau, kad] ekologinė revoliucija iš tiesų įvyks bent pas mus – kaip trečias kelias kažkur tarp kapitalizmo ir komunizmo. Tada atrodė, kad su gamta iš tiesų galima sutarti, bet viskas atsitiko ne taip. Tai didelis gamtosaugininkų nusivylimas. Užtenka vien to fakto, koks yra aplinkos apsaugos ministras bei kokia ten biurokratija ir institucijomis apaugusi sistema. Sovietizmo pabaigoje esu dirbęs gamtos apsaugos komitete, kuriame tokio „bardako“ nebuvo… (juokiasi).

– Jūs aktyviai nebeužsiimate žaliųjų veikla, tačiau „Ekvilibriume“ yra vienas eilėraštis „Klimato atšilimas“.

– Jis nėra tiesmukiškas, o to savo poezijoje vengiu. Nors esu tokių nemažai parašęs ir draugai Valdemaras Kukulas, Alvydas Šlepikas ir kiti man net buvo uždėję „Ekologinio poeto“ pravardę. Vienas garsus „antikvaras“ mane pamatęs sakydavo: „Va, ateina ekologinė sąžinė“. B**, mane truputį tie dalykai erzindavo, nes aš labai rimtai į juos žiūrėjau! (juokiasi).

Alio Balbieriaus eilėraštis
Alio Balbieriaus eilėraštis

Patirtys būna labai įvairios. Štai, yra itin kultūringas žmogus – išsilavinęs, etiškas, apsiskaitęs, inteligentiškas (nemėgstu tokių žmonių, mat atrodo kaip celofaniniai). Bet kai pradedi šnekėti apie politiką ir gamtosaugą, jie nieko nesupranta! XXI a. nedrįsčiau žmogaus pavadinti išsilavinusiu, jei jis – ekologinis analfabetas. O tokių, deja, labai daug…

XXI a. nedrįsčiau žmogaus pavadinti išsilavinusiu, jei jis – ekologinis analfabetas.

Recenzentė Ieva Rudžianskaitė apie jūsų naujausią knygą yra rašiusi, kad kai kurių eilėraščių rašymo patirtis pernelyg egzaltuota.

– Taip, gamta – tam tikras idealas, mat mes iš jos atėjome <…>. Gamta man teikia estetinį pasigerėjimą. Domiuosi religijotyra ir nesu religingas tradicine prasme, bet man gamta yra kaip dievas. Taip apie gamtą mąsto žmonės, turintys panteistinę prigimtį. Pats žodis „egzaltacija“ man nepatinka, tačiau tam tikrų elementų gali būti.

Apie miestą, bohemą ir keliones Rytuose

– Kai suprantu jūsų pasaulėžiūra yra panteistinė, esate ornitologas, gamtininkas ir jums rūpi klimato kaitos problemos. Vis dėlto „Ekvilibriume“ yra ir eilėraštis apie Vilniaus bohemą, skirtas Ričardui G. Kas jums yra miestas?

– Su „Vilniaus pokerio“ autoriumi rasdavome bendrą kalbą. Taip, toje bohemoje „tryniausi“, 15–20 metų buvau savotiškas aktyvistas ir ši patirtis niekur nedingsta. Nors kai kas joje ir žuvo arba prasigėrė, aš nenuskendau. Dabar Vilniuje ar Kaune apskritai jokios bohemos nėra – susitikti ir pasikalbėti su kolegomis dailininkais, rašytojais mieste vargiai kur rasi.

Alio Balbieriaus eilėraštis
Alio Balbieriaus eilėraštis

– Užeikite į greta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) persikėlusius „Vėjus“.

– Ar ten kažkokia kavinė? Pernai buvau užsukęs ŠMC, tai ji su savo staliukais ir nykiu dizainu pasirodė nuobodi. Atvirai kalbant, tai buvo ne mano kavinė. Man patiko užsukti į esančias Gedimino prospekte arba buvusiame „Tauro rage“, pavykdavo sutikti visus, taip pat ir dirbančius leidyklose. O kol stiprokai nedegradavo, patikdavo ir vieta, esanti Rašytojų sąjungoje.

– Galbūt dabar viskas truputį stabilizavosi.

– Ko gero, atsirado pusiausvyra. Tačiau Vilniuje daug metų nebegyvenu. Čia esu svečias, būnantis kelias dienas, o ilgiausiai mėnesį. Dėl šių priežasčių nebespėju čia visko sužiūrėti.

– Ankstesniuose interviu skaičiau, kad gyvenote ir dirbote ornitologu Ventės rage. Kur esate dabar?

– Šiuo metu gyvenu Biržuose, į kuriuos po skyrybų išvažiavau iš Vilniaus, mat man reikėjo susitvarkyti su savo gyvenimu, boheminiais įpročiais ir išsibalansavusia kūryba. Būdamas tėviškėje su šiais dalykais susitvarkiau ir dabar daugiausiai laiko praleidžiu sodyboje. Dabar ji – tarsi mano studija rašymui, fotografijai ir kitiems hobiams. O pačiame miestelyje vis dar gyvena mano mama.

Vis dėlto, mūsų miestai – Vilniaus, Kaunas, Klaipėda – visai nieko. Jeigu nuvyksti į kokį Mumbajų, Delį, Kalkutą, va ten tai jau megapoliai. Pabūti juose įdomu, bet gyventi tokiame mieste nenorėčiau.

– Internete galima rasti jūsų nuotraukų ir vaizdo įrašų iš kelionių Rytų šalyse. Panašu, kad daug keliaujate. Kaip per keliones pasikeitė jūsų pasaulėžiūra?

– Tiesą sakant, keliavau tikrai nedaug ir galbūt dėl poros tekstų ir nuotraukų susidarė toks įvaizdis. Bet taip, porą kartų buvau Indijoje ir Nepale (juokiasi). Su kelionėmis pavėlavau ir galėčiau necenzūriniais žodžiais keikti sovietinį laiką, kuris man atėmė galimybę laisvai pamatyti pasaulį. Galbūt būčiau norėjęs tapti rimtu keliautoju.

Vis dėlto, mano požiūris į Rytus tikrai pasikeitė – jis tapo gilesnis.

Vis dėlto, mano požiūris į Rytus tikrai pasikeitė – jis tapo gilesnis. Perskaičiau nemažai rimtos literatūros, o ypač apie tokį bjaurų reiškinį kaip europocentrizmas. Rytais domėjausi dar ir mokykloje ir tik vėliau atsirado noras pažinti Rytus ir jų religines-filosofines sistemas, kurios pasirodė baisiai artimos man kaip panteistinės prigimties žmogui ir gamtininkui.

– Nepaisant perskaitytų knygų, kokios patirtys kelionėje lėmė gilėjantį požiūrį?

– Sudėtinga atsakyti. Nevažiavau į ašramus, nes nebe tie metai ir to dvasingumo daugiau nei dabar tikrai negausiu.

Mes su pusbroliu Giedriumi Balbieriumi tiesiog per dvi keliones apsukome ratą aplink Indiją ir stebėjome tą didžiulę įvairovę. Prieš tai panaršius internete, pasidomėjus istorijomis, supranti, kokį istorinį gylį ši šalis turi. Tarkime, manoma, kad Varanasis – vienas seniausių šventųjų miestų, gyvavęs prieš 5 tūkst. metų. Dievai žino, kokie lietuviai dar buvo prieš tiek laiko (juokiasi). O vaikštinėdamas po Radžastano valstijos sostinėje esantį Ambero fortą galvoji, kiek šioje tvirtovėje tilptų Trakų pilių kompleksų. Penki? Dešimt? Penkiasdešimt?

Į Aziją važiavau nieko nesitikėdamas ir savotiškai ją pamilau. Žinoma, ten yra daug nešvaros, užterštumo, bet ten gerai jaučiausi, mat gyvenimas ten – tikras ir neišlaižytas. Norėčiau ten nuvažiuoti ir trečią kartą. Indija manęs nenuvilia.

– Kaip suprantu, pagonybę ir senovę jūs truputį idealizuojate. Ar baltiškąjį pasaulį suprantate kaip Senosios Europos civilizaciją, kurią aprašė garsi Lietuvos mokslininkė Marija Gimbutienė?

– Esu ją skaitęs, tačiau nelabai ką įsivaizduoju, nes negalime atkurti to, kas praėjo. Pats esu ganėtinai toli nuo naujųjų pagonių religinių grupių, pavyzdžiui, „Romuvos“, nors domiuosi, ką jie veikia, ir džiaugiuosi, kad tai vyksta. Kad ir kaip bebūtų, istorinė tiesa yra ta, kad mūsų senuosius tikėjimus kalavijais ir ugnimi išstūmė okupacinė religija krikščionybė. Kuo giliau atsigręži į žmonijos šaknis, tuo labiau atrandi elementariąsias tiesas, ant kurių stovi dabartiniai dalykai. Kartais iškraipyti, o kartais pagerinti. Nors vargu ar įmanoma „pagerinti“ gamtą ir žemės biosferą…

– Kokie jūsų ateities planai?

– Turiu kelis rankraščius, bet plačiau to įvardinti nenoriu ir negaliu, tačiau šio bei to tikrai bus. Na, artimiausias įvykis bus jau pažadėta fotografijų paroda Rašytojų sąjungoje – poetų portretai iš fotografijų ciklo „Kelyje“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:11
10:24
04:58

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata