Šias patrakusias personažes sukūrė autorė Jujja Wieslander ir iliustruotojas Svenas Nordqvistas. Kūrėjai Lietuvos skaitytojams pasakoja apie viską, nuo įkvėpimo iki mėgstamiausių autorių, o pabaigoje atsako į gerbėjų klausimus apie Mamulę Mū ir Varną.
– Kodėl ir kaip pradėjote rašyti ir piešti?
Jujja Wieslander: Dažnai rašydavau, kai buvau maža. Tuo metu susirašinėti su draugais ir giminėmis buvo daug įprasčiau ir populiariau. Ranka rašytus laiškus dar dabar laikau labai mielais širdžiai ir iki dabar turiu išsaugojusi beveik visus, kuriuos kada nors gavau. Manau, kad tai mane paskatino rašyti. Užaugau su bibliotekomis, skaitydama labai daug knygų, ypač pasakų. Šie dalykai nutiesė kelią rašymui.
Užaugau su bibliotekomis, skaitydama labai daug knygų, ypač pasakų. Šie dalykai nutiesė kelią rašymui.
Sven Nordqvist: Daugelis vaikų mėgsta piešti. Bet man gerai sekėsi ir mama mane skatino, todėl nenustojau piešti net sulaukęs aštuonerių, kada vaikai paprastai praranda susidomėjimą piešimu. Lankiau piešimo kursus, kai man buvo 12, daug praktikavausi paauglystės metais. Kai man buvo 16, nusprendžiau, kad baigęs mokyklą norėčiau iliustruoti ar piešti. Aštuoniolikos ėmiau lankyti dar vienus iliustravimo kursus, tik šie buvo platesni nei paskutiniai, praktikavausi trejus metus ir daug ko išmokau. Tuo pačiu metu universitete studijavau architektūrą, jei netyčia tapti iliustruotoju nebūtų pavykę. Bet po metų architektūros darbų tapau laisvai samdomu iliustruotoju – toks ir buvo mano tikslas nuo pat pradžių.
– Kada ir kaip kilo Mamulės Mū idėja?
Jujja Wieslander: Mamulės Mū – ir nepamirškim Varnos – pradžia buvo radijo laida 1985 metais, o pirmoji knyga buvo išleista 1991-aisiais.
Sven Nordqvist: Thomas ir Jujja paprašė, kad iliustruočiau jų pirmąją knygą. Buvau sukūręs vieną paveikslėlį populiariam Kalėdiniam švedų kalendoriui. Jiems jis patiko.
Man nėra didelio skirtumo tarp visų Mamulės Mū knygų. Kai kurios iliustracijos man patinka labiau nei kitos. Pavyzdžiui, kai kurios iliustracijos iš „Mamulė Mū plaukioja“.
– Kurios veikėjos idėja galvon atėjo pirmoji: Mamulės Mū ar Varnos?
Jujja Wieslander:Iš tiesų Mamulė Mū prasidėjo kaip daina. Kaip įprastai būna, istorija gimė vaiko dėka. „Tik įsivaizduokit, jei karvė galėtų laipioti medžiais. Kas tada nutiktų?“ Iš pradžių parašėm dainą apie keistą karvę, kuri mojuodavo ragais ir kalbėdavo su vaikais telefonu. Buvome sukūrę ir dainą apie varną. Abi dainos buvo labai mėgstamos vaikų, nes abi skatino mojuoti rankomis ir visaip judėti.
– Kuris iš Mamulės Mū nuotykių jūsų mėgstamiausias?
Jujja Wieslander: Į šį klausimą labai sunku atsakyti – lyg paklaustumėte manęs, kurį savo vaiką labiausiai myliu. Šiek tiek labiau galėčiau išskirti tą, kuriame Mamulė Mū laipioja po medžius. Vienas iš pasakojimų – apie tai, kaip Mamulė stato namelį medyje ir kita, kur ji mokosi laipioti. Ji sako: „Kartais ir karvės panūsta atsidurti taip aukštai, kur pasiekia tik paukščiai.“ Tada Varna ant jos supyksta...
– Ar jūs įsiveldavote į panašius nuotykius kaip Mamulė Mū (pavyzdžiui, lipdavote į medžius)? Jei taip, ar pasidalinsite istorija?
Jujja Wieslander: Tai nebūtinai turi būti nuotykiai. Kai mes sukūrėme visas tas radijo programas (jų buvo daugiau nei šimtas), jos visos buvo sukurtos pagal dainas. O dainos gimė iš vaikų potyrių ir minčių. Pavyzdžiui, vienas berniukas buvo labai sužavėtas, kaip šiukšliavežis surenka visas šiukšles. Pagal tai mes sukūrėme dainą. Ta daina pavirto istorija, kurioje Varna labai domėjosi šiukšlėmis ir atskrisdavo vos pamačiusi šiukšliavežį. Ji randa tuščią pomidorų padažo buteliuką ir jos snapas jame įstringa. Mamulei tenka ją gelbėti. Tai juokingas pasakojimas su ilga priešistore.
– Kur ieškote įkvėpimo vis naujoms istorijoms?
Jujja Wieslander: Vaikai ne tik įkvepia, bet tiesiogiai siejasi su mano istorijomis. Kai mano vaikams buvo apie 3–4 metus, mes kartu prieš miegą kurdavome labai daug istorijų, vaikai buvo jų autoriai. Tai buvo mano tikrasis universitetas, nes išmokau klausytis jų keistų istorijų ir supratau, kad jie gali kurti meną iš savo jausmų ir svajonių. Dabar mane įkvepia anūkai, bet jie auga taip greitai!
Sven Nordqvist: Kai iliustruoju kažkieno kito kūrinius, iš jų ir semiuosi įkvėpimo. Kai kuriu savo paties iliustracijas, dažnai tampa sunku tą įkvėpimą atrasti. Ar tiesiog atrasti norą piešti. Dažnai būna, jog piešiu iliustracijas, nes taip reikia, nes aš esu iliustruotojas. Todėl karts nuo karto turiu sugalvoti naują idėją. Taip pat mėgstu turėti projektą, apie kurį galiu galvoti ir su kuriuo dirbti. Tačiau sunku kurti vis naujas idėjas, tai visada buvo nelengva.
Kartais man kyla įkvėpimas žiūrint į kažkieno kito darbus. Tokie kūrėjai kaip Ralphas Steadmanas ir Shaunas Tanas įkvepia mane sukurti ką nors gero. Lankausi įvairiose galerijose ir parodose. Nežinau, kas dar mane įkvepia. Niekas ir viskas, tikriausiai. Nusprendžiu kurti knygą ir eskizuoju, kol man atrodo gerai. Klausimai, kurių manęs klausiate, man pačiam nekyla.
Gimiau tais pačiais metais kaip Pepė Ilgakojinė – mūsų karta užaugo su naujoviška vaikų literatūra, kurioje vaikas stiprus ir laisvas.
– Kokia buvo jūsų mėgstamiausia knyga, kai buvote vaikas? O veikėjas?
Jujja Wieslander: Gimiau tais pačiais metais kaip Pepė Ilgakojinė – mūsų karta užaugo su naujoviška vaikų literatūra, kurioje vaikas stiprus ir laisvas. Švedijos istorijoje tai buvo periodas, kai nedalyvavome II pasauliniame kare, visuomenė buvo turtinga, o tuometiniai politikai galėjo sukurti visuomenę, kurioje gera vaikams. Mano manymu, tai turėjo labai daug įtakos tiek paprastiems žmonėms, tiek autoriams. Patyriau tiek daug džiaugsmo skaitydama Astridos Lindgren knygas. Didžiausią įtaką man padarė „Mijo, mano Mijo“.
Barbro Lindgren yra dar vienas mano mėgstamas kūrėjas. Labai džiaugiuos, jog nauja švedų iliustruotojų karta tokia talentinga. Jie kuria ryškius, drąsius ir gražius meno turtus mūsų vaikams.
Sven Nordqvist: Yra keletas knygų, kurias mėgau būdamas mažas, bet abejoju, kad jūs ar apskritai kas nors Švedijoje bus apie jas girdėję. Bet aš mėgstu Pepę Ilgakojinę. Visi ją žino.
– Apibūdinkite savo rašymo vietą trimis žodžiais.
Jujja Wieslander: Žirgai žalioje pievoje už mano lango.
Sven Nordqvist: Mano darbo vieta labai primena Petsono namą, tik mes gyvename dideliame sename bute, mieste. Mano kambaryje labai daug daiktų. Nuotraukų ant sienų, knygų, senų daiktų, kuriuos išsaugau, nes jie man atrodo gražūs. Ir kompiuteris ant stalo, kurio man reikia darbui. Man sunku išmesti daiktus, kurie atrodo nors šiek tiek reikalingi, todėl kitos dirbtuvės mūsų vasarnamyje prikimštos visokiausių senų įrankių ir visko, ką galvoju kada nors panaudoti. Mėgstu viską daryti pats.
– Skaitytojams magėjo ir apie pačias Mamulę Mū ir Varną paklausinėti.
Ar Mamulė Mū turės vaikų?
Nemanau. Ji pati labiau primena vaiką, net jeigu ją vadiname Mamule.
– Kiek metų Mamulei Mū?
Nežinau, niekad jos neklausiau. O kaip jūs galvojate?
– Kodėl Mamulė Mū nedėvi rūbų?
Ji yra karvė! Karvės paprastai rūbų nevilki. Kai ji mokėsi važiuoti dviračiu, pievoje buvo labai daug vandens. Ji paskambino savo draugei Linai ir paklausė, ką daryti. Lina atsakė, kad reikia užsimauti neperšlampamas kelnes, bet jas reikėjo prakirpti, kad tilptų uodega. Apie tai galite paskaityti pirmojoje knygoje „Mamulė Mū ir Varna“.
– Kur Mamulės Mū tėvai?
Nežinau. Galbūt kitoje pievoje.
– Kaip Mamulė Mū ir Varna susipažino?
Filme Mamulė Mū ir Varna susitinka ežero pakrantėj. Mamulė Mū randa Varną gulinčią ant žemės. „Oi, vargšas miręs paukštelis“, – sako ji. Bet Varna greitai supykusi atsistoja. Ji nėra negyva! „Aš nesu negyva ir aš nesu mažas paukštelis! Aš pati tikriausia Varna!“ – atrėžia. O karvė atsako: „Labas. O aš pati tikriausia Mamulė Mū.“
Tada Mamulė Mū sužino, kad Varna liūdi dėl savo gimtadienio, nes galvoja, kad niekas neateis į jos vakarėlį. Taip ir prasidėjo jų draugystė.
– Ar Mamulė Mū ir Varna pažįsta Petsoną su Findusu?
Ne. Jie gyvena toli nuo vienas kito. Bet manau, jog Petsonui patiktų Mamulė Mū, nemanot?
– Ką Mamulė Mū su Varna norėtų sutikti labiausiai?
Mamulė Mū mėgsta pasimatyti su fermoje gyvenančiais vaikais – Lina ir jos mažuoju broliuku. Dar jai patinka stebėti kitus vaikus, ateinančius pasiplaukioti ežere. Jai patinka žiūrėti ir stebėti, ką jie žaidžia ir kokių linksmybių prisigalvoja. Tada ji užsimano daryti tą patį, ką ir jie.
Varnai labiausiai patiktų, jei kas nors norėtų susitikti JĄ PAČIĄ.
– Kodėl Mamulė Mū neturi telefono?
Bet ji turi! Anksčiau ji skambindavo iš telefono būdelių, o dabar turi savo telefoną ir jį vadina Mūūbiliuoju.
– Ar jos švenčia gimtadienius?
Žinoma! Mamulės Mū gimtadienis yra lapkričio 4 d. Dėl Varnos nesu tikra. Kiekvieną ketvirtadienį ji sako, kad šiandien jos gimtadienis, bet manau, kad tikrasis turėtų būti kažkada vasarą.
– Kokios muzikos jos klausosi?
Matote, pievoje nelabai dažnai išgirsi grojant muziką. Bet, man regis, Mamulei Mū patinka rokas ir gražios melancholiškos dainos. Varnai, manau, labiau patinka techno ir repas.
– Kuo Mamulė Mū norėjo būti, kai buvo maža?
Ji norėjo išbandyti viską, kas smagu. Ji VISAI nenorėjo stovėti tvarte ir visą dieną kramtyti šieną!
– Ką dar Mamulė Mū norėtų nuveikti?
Neseniai ji išmoko skaityti. O tuomet gali sužinoti tiek daug įdomių dalykų. Reiks jos paklausti!
