Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 21d. 17:56

„Man Booker“ ir Nobelio premija apdovanota lenkų rašytoja Olga Tokárczuk: „Neskaitau madingų knygų“

Olga Tokarczuk
Vyturio Jaručio nuotr. / Olga Tokarczuk

Šiuolaikinė lenkų rašytoja Olga Tokárczuk gimė išeivių iš Ukrainos šeimoje. Studijavo psichologiją Varšuvos universitete. Ji viena mylimiausių šiuolaikinės Lenkijos rašytojų, ir ne tik elitinių skaitytojų. Tai ryški, aštriu sąmoju ir ypatinga vaizduote apdovanota kūrėja, viešoji intelektualė, visuomenės veikėja, viena pastebimiausių lenkų literatūros figūrų pasaulyje.

2018 m. už romaną „Bėgūnai“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis; išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) rašytoja pelnė vieną iš svarbiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. Olga Tokárczuk – pirmoji šį garbingą apdovanojimą gavusi rašytoja iš Lenkijos. Dar 2008-aisiais už „Bėgūnus“ ji pelnė prestižiškiausią Lenkijos literatūros premiją „Nike“ ir tapo Metų knyga.

2019 m. į „Man Booker International Prize“ trumpąjį finalininkų sąrašą buvo įtrauktas dar vienas autorės romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Tai fenomenali O. Tokárczuk sėkmė.

Ši rašytoja 2019 metais tapo ir Nobelio premijos laureate.

Lietuvių skaitytojams Olga Tokárczuk jau pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“ ir „Dienos namai, nakties namai“ autorė.

Olgos Tokárczuk pasakojimą apie vaikystę, skaitymo įpročius, nostalgiją laikams „kai visko buvo mažiau“, pirmuosius kartus ir daugelį kitų dalykų išklausė ir užrašė Beata Kęczkowska, žurnalo „Wysokie obcasy“ (liet. „Aukštakulniai“) redaktorė.

MINKŠTUOSE BALDUOSE GYVENA BAUBUKAI, aišku kaip dieną. Bijodavau jų ir iki šiol truputį tikiu, kad jie egzistuoja, ypač kai kiši ranką už apmušalų. Nors apskritai nebuvau baikšti.

MEDŽIAI DANGAUS FONE, slenkantys. Balsai šalimais. Jauku, saugu. Manau, kad tai vaizdas iš vežimėlio. Mano pirmieji prisiminimai.

BUVAU PEDAGOGŲ VAIKAS. Tai keistoka privilegija. Anais laikais pedagogai, ypač provincijoje, buvo šis tas daugiau nei kokio nors dalyko mokytojai mokykloje. Žmonės kreipdavosi į juos patarimo, norėdami pasiskolinti knygą, parašyti laišką valdiškai įstaigai. Kartą jauni tėvai paprašė mamos, kad ji nueitų kartu į civilinės metrikacijos skyrių kaip ekspertė. Tie tėvai norėjo duoti dukrelei vardą Miriam, bet biurokratai nenorėjo sutikti, nes Lenkijoje – taip jiems buvo išaiškinta ‒ moterų vardai privalą baigtis galūne „a“. Nežinau, kaip mamai tai pavyko, bet paskaičiusi ilgą paskaitą apie istoriją ir kultūrą ji sugebėjo įtikinti biurokratus. Tas vaikas šiandien yra Miriam.

IKI 11 METŲ GYVENAU KAIME, daugiausia mokykloje. Tai buvo Liaudies universitetas, savotiškas Liaudies Lenkijos laikų švietimo eksperimentas, pagrįstas skandinavų filosofo Grundtvigo idėjomis. Pagrindinis tokios mokyklos uždavinys buvo suteikti pradinį kultūrinį kapitalą jaunimui iš kaimo ir provincijos. Mokytojai ir mokiniai sudarė vientisą kolektyvą, nebuvo aiškios ribos, kas moko, o kas yra mokomas. Universiteto klausytojai kreipdavosi į dėstytojus „teta“, „dėde“, viskas buvo daroma kartu – valgoma ir net maudomasi. Pamenu, moterys prausdavosi bendrame duše, be pertvarų. Kartu ir aš, nes juk buvau maža moteris.

Pamokose dalyvaudavau dar prieš pradėdama oficialiai lankyti mokyklą, todėl vėliau pirmoji klasė vidurinėje mokykloje man pasirodė truputį vaikiška. Mano mama dėstė lenkų kalbą ir literatūrą, tėtis rūpinosi biblioteka ir vedė folkloro pamokas, taip pat vadovavo teatrui ir ansambliui.

Michał Łepecki nuotr./Kristina Sabaliauskaitė su rašytoja, „Man Booker International“ premijos laureate Olga Tokarczuk, Krokuvos knygų mugėje
Michał Łepecki nuotr./Kristina Sabaliauskaitė su rašytoja, „Man Booker International“ premijos laureate Olga Tokarczuk, Krokuvos knygų mugėje

NEŽINAU, KADA IŠMOKAU SKAITYTI. Tai įvyko savaime. Turėjau galimybę naudotis suaugusiųjų biblioteka ir pasakas, kad ir kaip keista, skaityti pradėjau vėliau. Pirmoji knyga, kurią man skaitydavo kasvakar ir kuri mane išties paveikė, buvo H.Sienkewicziaus „Dykumose ir giriose“. Pamenu, tada dar miegojau vaikiškoje lovelėje, vadinasi, tai buvo ankstyvoje vaikystėje.

Vieni iš pirmųjų mano savarankiškų skaitinių buvo partizanų (!) dainų tekstų rinktinė ir „Mažoji enciklopedija“. Dovanų gavau M.Konopnickos „Uogautoją“ ir negalėdavau atitraukti akių nuo iliustracijų. Per devintąjį gimtadienį man padovanojo Vakarų regiono sakmių rinkinį „Auksinė Boleslavo ietis“ – šiais laikais jį pavadintume propagandiniais prasimanymais. Bet man paliko įspūdį nuostabios Jano Marcino Szancerio iliustracijos. Vėliau dievinau sakmes ir legendas, atmintinai mokėjau „Lenkų sakmes“, tokią dvitomę knygą raudonais viršeliais.

Leidyklos nuotr./Olga Tokarczuk „Bėgūnai“
Leidyklos nuotr./Olga Tokarczuk „Bėgūnai“

TURĖJAU PERUKŲ IR TAUTINIŲ KOSTIUMŲ. Mėgau žaisti, dėtis kuo nors kitu ‒ damute su skėčiu, atradėja, laukiniu indėnu. Perukas neatpažįstamai pakeisdavo išvaizdą, ir man tai patiko. Tai buvo paprasti vaikiški perukai iš žaislų parduotuvės, aš juos kartais nešiodavau vietoj kepurės. Su kokiu nors peruku dažniausiai esu to meto nuotraukose.

TURIU SESERĮ. Mudvi labai artimos, niekada viena nuo kitos nenutolstame. Man atrodo, kad esam labai panašios, nors išvaizda visiškai skiriamės.

LANKIAU JĖGOS SPORTO ŠAKŲ BŪRELIUS IR DZIUDO. Buvau smulkutė ir ne itin sportiška – gal norėjau sau atrodyti stipresnė?

PIRMASIS ALKOHOLIS. Naminis vynas, kuri gamino draugės tėtis. Tada lankėme pirmą licėjaus klasę. Kartą su dviem draugėm išsiruošėme į sodus. Ten išgėriau stiklinę vyno, nes maniau, kad vynas geriamas kaip kompotas. Pasigėrėme visos trys, garbės žodis. Iš sodų, kur pavėsinėje radome to vyno, grįžome krėsdamos visokias eibes. Namie kilo skandalas.

LICĖJUJE BIOLOGIJOS MOKYTOJOS DĖKA susižavėjau biologija. Mane gal ne tiek traukė augalų sandara, kiek domino biologijos dėsniai, sistematika, evoliucija – visas tas svaiginantis kosmosas. Mano santykis su biologija patvirtina vieną seną tiesą – dalykas, kurio mokomės susižavėję, su meile, ilgam įlenda į galvą. Iki šiol pamenu daug dalykų iš biologijos, ir tos žinios man praverčia.

PER ATOSTOGOS VAŽIUODAVAU PAS SENELIUS, jie gyveno Pietų Lenkijoje. Seneliai turėjo didelį medinį namą, savotišką pensioną, nuomodavo kambarius vasarotojams. Ištisą vasarą ten netrūkdavo poilsiautojų iš Krokuvos, daugiausia vaikų, kurie gaudavo progą pabūti kaime ir pakvėpuoti grynu oru. Buvo nuostabu. Maudydavomės upėje, atsinešę sumuštinių ir kompoto kiauras dienas leisdavome prie upės, grybaudavome arba eidavome į miestelio parduotuvę pirkti pasakiškai skanių ledų ‒ pardavėja juos kabindavo šaukštu ir dėdavo tarp dviejų vaflių. Toji Lenkija man, vaikui iš tolimo Vakarų Lenkijos regiono, atrodė paslaptinga, kupina istorijų. Žavėjo kapinės, antkapiai su lenkiškais įrašais, ne tokiais kaip pas mus – vokiškais, iškaltais gotišku šriftu, sena bažnyčia, kur susituokė mano proseneliai, o labiausiai – mano senyvos tetos, senelio sesers, namas, kuris atrodė kaip gyvas, paimtas iš pasakos apie gerąsias fėjas, – palangės nukrautos stiklainiais su saulėje brandinamomis aviečių sultimis, su soda keptais pyragais, aplink bijūnai ir milžiniškos gėlės, kurių pavadinimo nė nežinau. Be to, mirusio prosenelio kambarys, visuomet užrakintas – kartą tik akimirką pamačiau ten stovinčią keistą lovą, vadinamą „sopka“. Ji buvo panaši į karstą. Pamaniau, kad prosenelis miegodavo karste.

Veikė ir kaimo biblioteka (tuo metu tokios egzistavo) ‒ ten apsirūpindavau knygomis. Jos visos buvo aplenkiamos pilku popieriumi. Fondai buvo skurdoki, todėl ėmiau viską iš eilės, vieną po kitos, pradėjusi nuo žemiausios lentynos kairėje.

Vyturio Jaručio nuotr./Olga Tokarczuk
Vyturio Jaručio nuotr./Olga Tokarczuk

LICĖJUJE NEŠIOJAU DARBINES KELNES SU PETNEŠOMIS, taip anuomet maištavau prieš madą. Be to, kelnės buvo labai patogios ir originalios.

Nemėgau atrodyti kaip visi. Po šiai dienai jaučiu pasipriešinimą madai, niekada neperku to, kas madinga, ir neskaitau madingų knygų, nors dažnai patiriu dėl to nuostolį, nes nežinau, kas vyksta.

PIRMOJI RIMTA KELIONĖ Į UŽSIENĮ, neskaitant trumpų išvykų į VDR ir Čekoslovakiją, buvo, žinoma, į Londoną. Devintojo dešimtmečio pabaigoje. Londone gyvenau, mokiausi ir dirbau keletą mėnesių. Grįžau pasikeitusi. Kultūrinis ir civilizacinis šokas buvo tikrai stiprus. Londone parašiau pirmuosius didesnius apsakymus, susipažinau su daugybe įdomių žmonių ir vietų, perskaičiau savo pirmąsias rimtas knygas apie feminizmą ir ekologiją, paragavau pirmąjį avokadą ir atradau „Dead Can Dance“.

Deja, devintojo dešimtmečio pabaigos Londonas nebeegzistuoja. Keliskart mėginau jį vėl atrasti, bet viskas labai pasikeitę.

KADA TAMPAME SUAUGĘ. Matyt, vis dėlto nėra visiems nubrėžtos ribos. Vieni greitai subręsta, kiti ilgai neatsižada vaikiškumo. Sako, biologinės pilnatvės sulaukiame apie 23-ečius metus, bet retas tokio amžiaus būname suaugę. Pastebėjau, kad kiekvienas turi ribą, už kurios liaujasi tobulėti, kiekvienam ta riba skirtinga. Vieni bręsta, kol baigia mokyklą, kiti – kol sukuria šeimą, treti – kol sulaukia žilos senatvės. Nežinau, nuo ko priklauso, kad kai kurie įstringa laike ir nebejuda, galbūt jiems gana to, ką pasiekė intelektualiai ir emociškai. Kiti nepaliaujamai siekia daugiau.

Jaučiu nostalgiją seniems laikams, kai visko buvo mažiau, bet tarsi geriau sutvarkyta. Ilgiuosi ilgų popiečių, kai būdavo laiko mėgautis nuoboduliu.

KARTAIS, YPAČ KELIONĖJE, PRAMERKIU AKIS IR NESUSIGAUDAU, KUR ESU, ką čia veikiu, ir apskritai jaučiuosi kaip sapne. Visai kaip mano herojus Janas iš „Pamestos sielos“*. Tada ieškau radijo, kad man viską paaiškintų. Labai gelbsti stipri arbata, o nuo kavos apsnūstu dar labiau.

Jaučiu nostalgiją seniems laikams, kai visko buvo mažiau, bet tarsi geriau sutvarkyta. Ilgiuosi ilgų popiečių, kai būdavo laiko mėgautis nuoboduliu. Man trūksta to laiko, kai prisirišdavom prie drabužių, daiktų, adydavom kojines, batus nešdavom batsiuviui, knygas aplenkdavom popieriumi, dažydavom naminius sijonus, lipdydavom koldūnus.

„Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr./Olga Tokarczuk
„Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr./Olga Tokarczuk

Rodos, mus visus mirtinai nuvargino laiko sparta, įvykių gausa ir kasdienio gyvenimo temperatūra, prie viso to nemažai prisideda ir politika. Elgiamės lyg stresą patiriančios žiurkės, kurios, žiūrėk, tuoj kibs viena kitai į gerklę. Bet kartu tas senų laikų ilgesys daugelio žmonių vaizduotėje pavojingai virsta totalios išorinės tvarkos ilgesiu, noru grįžti į praeitį.

Neįmanoma ten grįžti, bet galima kurti palankesnį, lėtesnį, žmogiškesnį pasaulį be įtampos, tokį, kuriame kitiems nebūtų siekiama primesti savo valios ar įsivaizdavimų apie pasaulį.

Norėtųsi užkasti laikrodžius ir išmaniuosius telefonus, tačiau bijau, kad nieko gero iš jų neišaugtų. Nebent vabzdžiaėdės saulašarės, kurios gaudo neatsargias, užsižiopsojusias aukas ir virškindamos verčia jas mineralais. Net ir pakeitęs formą išmanusis telefonas yra pavojingas laisvai žmogaus dvasiai.

SUDETAI IR MANO NAMAS ‒ tai vieta, kur atsisėdu ir lūkuriuoju kažkur pamestos savo sielos, kaip tasai Janas iš mano knygos. Visi, kas gyvena kaime su vaizdu į platumas, į gamtą, tikriausiai supranta, ką noriu pasakyti: čia mūsų akyse vyksta lėtas nesibaigiantis spektaklis, režisuojamas Viešpaties Laiko. Neįmanoma atitraukti akių nuo begaliniaplanės scenos, netikėtų aktorių, pašėliškų scenografijos idėjų. Tereikia plotelio dengtos terasos ir krėslo.

* „Zgubiona dusza“ – 2017 m. išleista Olgos Tokarczuk alegorija su Joannos Concejo iliustracijomis. Šios knygos herojus Janas – „žmogus, kuris labai daug ir labai greitai dirbo ir jau seniai paliko kažkur savo sielą. Be sielos jam net visai neblogai sekėsi – jis miegojo, valgė, dirbo, vairavo automobilį ir net žaidė tenisą. Bet kartais jam atrodydavo, kad viskas aplink jį pernelyg lėkšta, tarsi judėtų per lygų lapą iš languoto sąsiuvinio, lapą, padengtą lygut lygutėliais langeliais...“

Pagal www.wysokieobcasy.pl parengė Vyturys Jarutis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas