Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 22d. 09:35

Mariaus Buroko knygų apžvalga: permainų vėjai (knygų apžvalga)

Marius Burokas
manipuliacija.lt nuotr. / Marius Burokas

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Giedriaus Vilpišausko fantastinį siaubo romaną „Vėjas nuo jūros“, lenkų rašytojo ir intelektualo Witoldo Gombrowicziaus knygą „Lenkiški prisiminimai“ ir estų režisieriaus bei scenaristo Ilmaro Tasko debiutinį romaną „Pobeda 1946“ apie pokario Taliną.

Knygos viršelis/Giedrius Vilpišauskas „Vėjas nuo jūros“
Knygos viršelis/Giedrius Vilpišauskas „Vėjas nuo jūros“

Giedrius Vilpišauskas „Vėjas nuo jūros“

Ilgai galvojau, kas šias knygas, be geografijos (nes visos šalys – kaimynės), vienija. Ir nutariau, kad drąsa – drąsa imtis neįprastų ar skaudžių temų, drąsa sakyti tiesą ir eiti prieš srovę, drąsa išbandyti nebandytus šalies literatūroje žanrus. Nuo nebandytų žanrų ir pradėkime.

Lietuviška mokslinė fantastika, maginė fantastika, arba fantasy (kaip kam suprantamiau), ir siaubo literatūra – skaudi tema. Nes ją rašančių lietuvių galbūt ir yra nemažai – dauguma jų publikuojami internete, skaito ir recenzuoja vienas kitą, šis procesas gana uždaras ir didžioji dalis kūrinių platesnio skaitytojo rato nepasiekia, tad, nežinodamas, kas, ką ir kaip ten rašo, nesiimsiu plačiau komentuoti nei tų kūrinių temų, nei kokybės.

O paprastus skaitytojus pasiekia tik pavieniai trupiniai. Kodėl taip nutiko – mįslė ir man. Žinoma, Lietuvos rinka maža, žanrai specifiniai, turintys ribotą skaitytojų skaičių, bet paklausa yra, nes verstinės fantastikos ir siaubo knygos leidžiamos. Yra ir rašytojų. Vienas iš jų – Giedrius Vilpišauskas, geriau žinomas kaip tinklaraštininkas ir puikios kulinarijos knygos „Virtuvės užkariavimo menas“ autorius.

Ką tik perleistas jo pirmasis romanas „Vėjas nuo jūros“ pirmą kartą pasirodė lygiai prie dešimtį metų – 2008 m. Tiesa, pirmi šeši romano skyriai buvo publikuoti internete – kaip savotiškas kabliukas visiems, besidomintiems panašia literatūra. Prieš dešimtį metų „Vėjas nuo jūros“ tapo, kaip sako rusai, „plačiai žinomas siauram žmonių ratui“ ir pelnė beveik kultinį statusą. Trumpai tariant, žinovai žinojo, kad jis geras.

Dabar jis išleistas su paantrašte „Geriausias lietuviškas siaubo romanas“. Sunku su ja ginčytis, nors pats autorius knygą apibūdina kaip siaubo romaną su fantastikos elementais. Sunku ginčytis ir dėl to, kad lietuviškų siaubo romanų praktiškai nėra, nebent tokiu laikytume tarpukario bulvarinės literatūros rašytojo Justino Pilyponio „Vampyrą iš Brijači pilies“, pasirodžiusį 1939 m.

O tai, kad lietuviai galėtų ir mokėtų parašyti ką nors siaubingo ir kraują gyslose stingdančio, liudija mūsų tautosaka. Paskaitykite sakmių ar padavimų rinkinius – ten yra tikrų perliukų, nuo kurių šiurpas krato. Kita vertus, ta tautosaka – neišsemti, net nepradėti semti lobiai kokiam nors būsimam siaubo literatūros autoriui. Tereikia ją permąstyti, šį tą pasiskolinti ir galbūt, nors nebūtinai, perkelti į šiuos laikus.

Apie ką šis romanas? „Vėjo nuo jūros“ autorius vadovaujasi paprasta ir patikima rašymo taisykle – rašyk apie tai, ką žinai. Du vaikinai ir mergina išsiruošia į turistinį žygį po Dzūkijos miškus. Jie maudosi, grybauja, kepa šašlykus – gerai žinoma kiekvienam lietuvių scena. Bet netrukus paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta: ežero, prie kurio jie apsistoję, nėra žemėlapiuose, Egiui ima sapnuotis košmarai. Pasijutę nejaukiai, jie ketina išvažiuoti, tačiau netrukus supranta tapę miško belaisviais. Paslapčių vis daugėja, autorius vis tirština baimės ir nežinomybės atmosferą, vis įpina dar vieną mįslę, dar vieną nelaimę, dar vieną prasminę giją.

Tolimesnio siužeto atskleisti tikrai nenorėčiau, bet, patikėkite, jis pinklus ir pilnas įvairiausių staigmenų. Teks ir galvą pasukti, ir grįžti atgal pasitikrinti kai kurias detales. Tiesa, dėl to išsigąsti neverta – autorius stebėtinai gerai valdo pasakojimą, rašo paprastai ir aiškiai, neklampiai. G.Vilpišauskas duoda fantazijai valią, pasiūlo įvairių sprendimų – dauguma romano elementų man skaityti ar matyti pasaulinės fantastikos ar siaubo autorių kūriniuose, bet šių elementų dermė, o ir kai kurie kiti dalykai - tikrai originalūs ir netikėti.

Veikėjų taip pat ne kartoniniai – gyvi, su savo įpročiais, kalbėjimo maniera, praeitimi (autorius retkarčiais nuklysta į veikėjų praeitį ir po truputį, per visą romaną papasakoja Ramunės, Egio ir Kristupo draugystės istoriją). Jų patiriamas siaubas taip pat psichologiškai įtikina – iš veikėjų pasąmonės gelmių autorius ištraukia įvairiausius tamsius dalykus, dar pakursto juos vizijomis ir haliucinacijomis.

„Vėjas prie jūros“ – fantastinis romanas su detektyvo intriga, siaubo elementais ir mistikos prieskonių žiupsneliu. Primaišyta visko nemažai, bet čia kaip tik tas atvejis, kai visi elementai dera. Todėl norisi tikėti, kad romanas sudomins ne tik žanrinės literatūros mėgėjus, bet ir šiaip smalsius skaitytojus. O leidyklas paskatins ieškoti siaubo ir fantastinę literatūrą rašančių autorių ir juos leisti.

Knygos viršelis/Witoldas Gombrowiczius „Lenkiški prisiminimai“
Knygos viršelis/Witoldas Gombrowiczius „Lenkiški prisiminimai“

Witoldas Gombrowiczius „Lenkiški prisiminimai“

Kartais užsienio rašytojai tampa natūralia mūsų kultūros lauko, pašnekesių lauko, net kasdienybės dalimi. Visi juos skaitę, o jei neskaitę, tai bent turi nuomonę. Taip nutiko su girtuokliu Charlesu Bukowskiu, taip nutiko su anglų rašytoju Julianu Barnesu, taip nutiko ir su lenkų rašytoju Witoldu Gombrowicziumi. Tiesa, jis lyg ir kilęs iš Lietuvos bajorų žemvaldžių, bet savo laisve ir gebėjimu rėžti tiesą į akis – mums neįprastas ir net nepatogus.

Kadaise keletu tomų išleisti W.Gombrowicziaus dienoraščiai tarp Lietuvos intelektualų jau tapo legenda ir iki šiol įnirtingai medžiojama retenybe, tad ką tik išleisti W.Gombrowicziaus „Lenkiški prisiminimai“ maloniai papildys šio rašytojo vertimų skrynelę ir atgaivins „Dienoraščių“ skaitymo patirtį.

„Lenkiškus prisiminimus“ W.Gombrowiczius rašė 1959–1961 m. Argentinoje, „Laisvosios Europos“ radijui, tačiau šie tekstai taip ir nebuvo panaudoti. Tad knyga nėra nuoseklus ir vientisas pasakojimas, veikiau tam tikras autobiografinių apybraižų ciklas. „Lenkiški prisiminimai“ nėra tokie provokuojantys ar žaismingi, kaip „Dienoraščiai“, bet autorius paperka tiesmukumu – jis nieko neslėpdamas pasakoja apie jaunojo Witoldo, t.y. savęs paties tapimą rašytoju, savo ydas ir privalumus.

„Prisiminimuose“ aprašomas ir tarpukario Lenkijos valstybės kūrimasis ir virsmai, šalies kultūros ir literatūros laukas, W.Gombrowiczius dosnia ranka pažeria anekdotų, paskalų, taiklių ir dažnai negailestingų žinomų žmonių charakteristikų.

Ir vis dėlto svarbiausia W.Gombrowicziaus autobiografiniuose kūriniuose – tiek „Dienoraščiuose“, tiek „Lenkiškuose prisiminimuose“ – atvirumas. Autoriui, regis, visiškai nusispjauti, kaip kultūros isteblišmentas, skaitytojai ar jo aprašomi žmonės reaguos į jo tekstus. Žinoma, tame esama ir pavojaus, kai kur įgeliama vien tam, kad įgelti, nors paprastai W.Gombrowiczius su mokslininko smalsumu savo sakiniais ir pastraipomis baksnoja į neklystamai surastas skaudžiausias tautos ir kultūros kūno vietas, tiek diagnozuodamas įvairias negales, tiek laukdamas atsakomosios reakcijos.

Teisybės dėlei reiktų pripažinti, kad rašytojas nenuolaidžiauja ir sau –jis aiškiai, neveidmainiaudamas išskiria savo silpnybes, negailestingai kritikuoja nepavykusius ir ankstyvuosius savo kūrybos bandymus. Tačiau vien kritika neapsiribojama – W.Gombrowiczius aiškiai suvokia ir savo kaip kūrėjo evoliuciją, mato ir jaučia, kur ir kaip jis pralenkė savo amžininkus, žino, ką jam rašyti, žino, kur peržengė ar išplėtė lenkų, o ir pasaulio literatūros ribas. Ši įdomi savikritikos ir kūrėjo savimeilės dermė, tos savęs aukštinimo ir savęs niekinimo sūpynės, kuriuose visą gyvenimą pasmerktas suptis kiekvienas rašytojas ar menininkas, pavaizduotos ir atskleistos itin išsamiai ir atvirai.

„Lenkiški dienoraščiai“ – stulbinamai aktualūs. Visa kritika, kurią W.Gombrowiczius pažeria švietimo sistemai, visuomenei, kultūros lauko žmonėms iki šiol tinka tiek mums, tiek dabartinei Lenkijai, tiek, turbūt, visai Rytų Europai. Provincialumas, uždarumas, perdėtas susireikšminimas, rėksmingas patriotizmas, kompleksai dėl savos kultūros antraeiliškumo ir noro prilygti vadinamoms „didžiosioms“ kultūroms, pavyti jas ir pralenkti – visa tai aprašoma kandžiai ir taikliai. „Oi, tie lenkų balzakai, dikensai, prustai!... Mums reikia ne lenkų balzakų, o tokio rašytojo, kuris nebūtų į nieką panašus, kurio rašymas būtų vienintelis, nuostabus ir nepakeičiamas.“Cituoti „Prisiminimus“ galima gausiai ir ilgai, W.Gombrowiczius rašo tiksliai ir glaustai, beveik aforizmais. Tad nenuostabu, kad socialiniai tinklai keletą mėnesių mirgėjo „Prisiminimų“ citatomis, o kas antras sutiktas pažįstamas knygą skaitė, jau buvo perskaitęs ar ruošėsi skaityti.

„Prisiminimai“ – geras priešnuodis nuo įvairių kultūros ir meno ligų, o taip pat visai tinkamas, nuosaikesnis, sudominantis įvadas į W.Gombrowicziaus romanus ir dienoraščius.

Knygos viršelis/Ilmaras Taskas „Pobeda 1946“
Knygos viršelis/Ilmaras Taskas „Pobeda 1946“

Ilmaras Taskas „Pobeda 1946“

Estų literatūra mus pasiekia retai, leidžiama ji dažniausiai atsitiktinai ir derėtų pripažinti, kad mes neturime žalio supratimo, ką estai rašo, kaip rašo, kokie įdomiausi jų autoriai, poetai, eseistai. Mes galime skaityti vieno įdomiausių šiuolaikinių rašytojų Reino Raudo romanus, neseniai pasirodė estų klasiko Antono Tammsaareso epo „Tiesa ir teisingumas“ antra dalis, kurį išvertė tikra estų kultūros ir literatūros žinovė, vertėja Danutė Sirijos Giraitė.

Ji vertė ir neseniai išgarsėjusį, jau į keletą kalbų išverstą estų kino režisieriaus, scenaristo ir prodiuserio Ilmaro Tasko debiutinį romaną „Pobeda 1946“.

Romanas pasakoja apie pokario Taliną, apie Estiją jau nusileidus geležinei uždangai ir įsigalėjus sovietiniam režimui. Autorius pasakoja apie inteligentų šeimą – besislapstantį namie, darbo netekusį ir saugumo vizito laukiantį tėtį, nykios naujos tikrovės prislėgtą mamą ir jų sūnų, šešiametį berniuką, kuris žaisdamas kieme susipažįsta su „geru dėde“, leidžiančiu jam pasėdėti už naujutėlaitės „Pobedos“ vairo.

Draugiškas dėdė iš patiklaus vaiko greit išpeša viską, ką jam, t.y. saugumui, reikia žinoti. Berniukas tampa savotišku įkaitu – jo akyse sugriaunama šeima, jis įsukamas į išdavysčių, sekimo, niekšybių ratą. Šie įvykiai sugriauna ir jo vaikystę, jam tenka daug ką suvokti ir subręsti anksčiau laiko.

Šią tragediją autorius vaizduoja stambiais potėpiais, net kiek schematiškai, jis stumdo veikėjus it žaisdamas šachmatais. Kiekviena veikėjų, pasak kritikų, įkūnija tam tikrą tipą: „auka, kovotojas už nepriklausomybę, kolaborantas, informatorius ir kankintojas; išlikęs gyvas tylenis, bėglys ir sovietinis pilietis, atgabentas į okupuotą Estiją“.

Greta šeimos istorijos autorius plėtoja ir kitą, kupiną intrigos pasakojimą – garsios operos dainininkės Johanos, priverstos gyvalioti sovietiniame Taline, nostalgiškai prisimenančios buvusią šlovę ir savo bute rengiančios inteligentų-virtuvinių disidentų susitikimus bei jos mylimojo, BBC radijo pranešėjo, operos gerbėjo Alano, svajojančio išsivežti Johaną į Didžiąją Britaniją. Šie du pasakojimai glaudžiai susipynę.

I.Tasko pasakojimas – kinematografiškas, vaizdingas, labiau susitelkiantis į dialogus ir aprašymus nei į veikėjų psichologines gelmes. Savo įsiminančiais vaizdais, ryškiomis, net simboliškomis detalėmis, stiliumi, skaudžia tema jis primena garsų lietuvių romaną – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“.

„Pobeda 1946“ – artimas mums kūrinys: tiek aprašoma situacija, tiek veikėjais ir jų poelgiais, tiek kruvinomis istorijos pamokomis.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Paliko Helsinkį: gėdingu elgesiu kaltinamam D.Trumpui priminta – Rusija nėra sąjungininkė

Aktualu

JAV sulaikyta Rusijos agentė dėl pasikėsinimo kištis į JAV politiką

Sportas

Trylika FIFA 2018 įdomybių: ką sužinojome per šį čempionatą

Gyvenimas

Martynui nustatytas akies vėžys: mama nebegali žiūrėti, kaip sūnus kankinasi

Vardai

Po 8 metų pertraukos grįžę legendiniai „A-ha“ koncertavo Trakuose, bet dėkojo Vilniui

Gyvenimas

Netikėčiausios vestuvių tendencijos: sodybos primirštos – eilė atėjo muziejams

Kultūra

Vilniaus savivaldybė neatmeta, kad Reformatų parko atnaujinimo projektas dar gali būti keičiamas

Gyvenimas

Ką daryti, kad po atostogų nereikėtų atostogų

Įspūdingi terasiniai laukai Guidžou provincijoje Kinijoje

Vardai

„Midsummer Vilnius“ skelbia startą: įkvėpti gaivaus kultūros gūsio atvyko būrys žinomų veidų

Sportas

Emocingas C.Ronaldo: „Mano amžiaus žaidėjai įprastai keliauja į Katarą ar Kiniją“

Vardai

Pagrobtos manekenės Chloe Ayling istorija: ištrūko tik privertusi savo pagrobėją ją įsimylėti

Dirbančių mamų byla: kaip apginta teisė į mokamas nėštumo ir gimdymo atostogas

Aktualu

Žvejybos pataisos kelia aistras: žvejai mėgėjai ir verslininkai kone kibo į atlapus

Vardai

Socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino išsiskyrė su mylimuoju Jonu Misevičiumi

Kultūra

Panelės Smilos kūrėjas Peteris Høegas: „Aš negaliu būti moterimi, bet galiu sukurti iliuziją“

Pasaulis kišenėje

Po plaukimo baidare maudžia rankas, pečius ir skauda nugarą? Patarimai jums

Vardai

A.Mamontovas su orkestru pradėjo miesto festivalį: minia užgulė Valdovų rūmų kiemą

„Vieni vartai“: naujasis futbolo karalius ir triumfuojantis Paryžius

24sek

Lietuvos jaunimo rinktinė įveikė britus, bet gavo ispanus

Naujienos

Aktualu

Paliko Helsinkį: gėdingu elgesiu kaltinamam D.Trumpui priminta – Rusija nėra sąjungininkė

Aktualu

JAV sulaikyta Rusijos agentė dėl pasikėsinimo kištis į JAV politiką

Sportas

Trylika FIFA 2018 įdomybių: ką sužinojome per šį čempionatą

Gyvenimas

Martynui nustatytas akies vėžys: mama nebegali žiūrėti, kaip sūnus kankinasi

Vardai

Po 8 metų pertraukos grįžę legendiniai „A-ha“ koncertavo Trakuose, bet dėkojo Vilniui

Gyvenimas

Netikėčiausios vestuvių tendencijos: sodybos primirštos – eilė atėjo muziejams

Kultūra

Vilniaus savivaldybė neatmeta, kad Reformatų parko atnaujinimo projektas dar gali būti keičiamas

Gyvenimas

Ką daryti, kad po atostogų nereikėtų atostogų

Įspūdingi terasiniai laukai Guidžou provincijoje Kinijoje

Vardai

„Midsummer Vilnius“ skelbia startą: įkvėpti gaivaus kultūros gūsio atvyko būrys žinomų veidų

Sportas

Emocingas C.Ronaldo: „Mano amžiaus žaidėjai įprastai keliauja į Katarą ar Kiniją“

Vardai

Pagrobtos manekenės Chloe Ayling istorija: ištrūko tik privertusi savo pagrobėją ją įsimylėti

Dirbančių mamų byla: kaip apginta teisė į mokamas nėštumo ir gimdymo atostogas

Aktualu

Žvejybos pataisos kelia aistras: žvejai mėgėjai ir verslininkai kone kibo į atlapus

Vardai

Socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino išsiskyrė su mylimuoju Jonu Misevičiumi

Kultūra

Panelės Smilos kūrėjas Peteris Høegas: „Aš negaliu būti moterimi, bet galiu sukurti iliuziją“

Pasaulis kišenėje

Po plaukimo baidare maudžia rankas, pečius ir skauda nugarą? Patarimai jums

Vardai

A.Mamontovas su orkestru pradėjo miesto festivalį: minia užgulė Valdovų rūmų kiemą

„Vieni vartai“: naujasis futbolo karalius ir triumfuojantis Paryžius

24sek

Lietuvos jaunimo rinktinė įveikė britus, bet gavo ispanus

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Sveikata

Svajonių virtuvė

Festivalis „Galapagai”