Nei didžiuojuosi, nei gailiuosi, tik deklaruoju: pagaliau įveikiau Paolo Coelho „Alchemiką“ – paskirtosios premjerės Ingos Ruginienės mėgstamiausią knygą. O kadaise, tolimoje jaunystėje, neįveikiau – palūžau.
Ir ką mus išmoko pasakojimas apie jaunąjį piemenį Santjagą, kuris, užburtas pranašiško sapno ir iškeliavęs ieškoti lobio, pakeliui sutikęs burtininkę, persirengėlį karalių, vagį, krištolo pardavėją, alchemijos entuziastą anglą, dykumos alchemiką, po ilgų klajonių po dykumą apsisprendžia, kad meilė turi netrukdyti siekiant materialių vertybių, todėl net du kartus apiplėštas iki paskutinio skatiko ir dėl turtų metęs iš galvos dvi geidžiamas merginas, pagaliau prisikasa iki tikrojo lobio (tai yra didesnių pinigų) – ką mes iš šios istorijos galime suprasti apie Asmeninį Tikslą, Žmogišką Prasmę, Egzistencijos Slėpinį?
Kuo vis dėlto labiau dabar pasikliauti mūsų rudeniškoje gadynėje – širdimi ar ženklais? Vilija ar Inga? Sapnais? Burtais? Galų gale ar nebus taip, kad apie ponią premjerę ir ministrų kabinetą, sudarytą per didelį tarsi piemens vargą, „Alchemikas“ pasako netgi daugiau negu Vyriausybės programos tekstas, negu kandidatų prezidentūroje išvargstami žodžiai, negu širdį griebianti istorija apie ministro senelį, kuris iki šiol nuo pašalinių akių slepia partizanų literatūrą?..
Neturiu nieko prieš meilės romanus, detektyvus ar trilerius – žmonės skaito, ką nori. Jeigu kas nors Edmundo Malūko, Irenos Buivydaitės ar Liudo Mažylio tekstus laiko įdomia, vertinga literatūra – jų reikalas. Patiko „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“? Puiku. „Da Vinčio kodas“, kurį sukūrė mėgstamiausias kultūros ministro rašytojas? Tebūnie. Tačiau kas kita, jei sakysi, kad tau patinka „Alchemikas“. Kas kita, jei atsakydama į 15min vyr. redaktoriaus klausimą prisipažinsi, kad skaitai šią knygą nuolat ir vis randi joje prasmės.
„Alchemikas“ yra turbūt klastingiausias šiuolaikinis romanas.
„Alchemikas“ yra turbūt klastingiausias šiuolaikinis romanas. 1988 m. Brazilijoje knyga buvo išleista mažesniu negu tūkstančio tiražu ir niekam nerūpėjo. Po penkerių metų knyga išėjo angliškai JAV, 1999 m. ją pareklamavo tuometis prezidentas Billas Clintonas ir ji tapo kultiniu reiškiniu. Romanui priklauso Gineso rekordas už didžiausią kūrinio vertimų į kitas kalbas skaičių autoriui esant gyvam.
Didžiulis susidomėjimas turėtų rodyti, kad knyga šio to verta, bet tai tėra iliuzija. Dauguma meilės ar detektyvinių romanų skaitytojų turbūt patys nutuokia, kad skaito „nerimtą“ literatūrą. „Alchemiko“ skaitytojai to nesupranta. Jie mano skaitą kuo rimčiausią literatūrą – ir tai yra didžiausia teksto klasta. „Alchemikas“ yra prastai parašytas ir beveik be substancijos. Knygoje padrikai, paviršutiniškai suveliami rytietiško misticizmo elementai su krikščionybės ir islamo ženklais. Reikšmės gyliu pasakojimas artimiausias horoskopų ir sapnininkų žanrams. „Alchemikas“ net netraukia iki alegorijos, nes reikšminis posluoksnis skylėtas. Tad nepainiokime „paprastai“ su „prastai“.
Nors Coelho savo pasakojimu pretenduoja atskleisti nei daug, nei mažai – pačią gyvenimo prasmę, iš tikrųjų neapdairų ir naivų skaitytoją tik įvelia į užkalbėjimus prietarais. Pavyzdžiui, romano veikėjai ištisai žeria didaktinius ir prieštaringus teiginius, kuo verčiau tikėti – ženklais ar širdimi? Pasirodo, geriausia tikėti ir tuo, ir anuo. Ar širdis parodo, kur yra lobis, ar vis dėlto atvirkščiai: „Kur bus tavasis lobis, ten bus ir tavo širdis“? (p. 177). Jeigu šito teksto interpretacijos užduotis būtų siūloma egzamine, pasiduodu – neišlaikyčiau. Dauguma romanų pasakoja apie gyvenimą, išskyrus „Alchemiką“ – tai nėra knyga apie gyvenimą. Todėl nedelsdamas atsakau į antraštės klausimą: ne, „Alchemikas“ negali išmokyti empatijos, nes jis nieko negali išmokyti. Nebent tiesmukos didaktikos ir tamsaus prietaringumo.
Todėl nedelsdamas atsakau į antraštės klausimą: ne, „Alchemikas“ negali išmokyti empatijos, nes jis nieko negali išmokyti.
Pačiu pasakojimu ypač graudžiai atskleidžiama knygos kaip tokios vertė: piemuo vis pavaizduojamas skaitantis kažkokią storą knygą, kurią miegodamas dar pasikiša po galva. Paskui storosios knygos atsikrato. Kas tai per knyga – nė žodžio. Autoriui nerūpi reikšmė. Taip ir Lietuvos premjerams nerūpi, ką iš tikrųjų jie skaito, nors tokio rango politikams derėtų bent bendrais bruožais išmanyti pamatinius Servanteso ar Šekspyro tekstus.
Vis dėlto I.Ruginienės įvardytoji mėgstamiausia knyga šį tą paliudija – paliudija apie savo skaitytoją. Jeigu „Alchemiką“ pamilsta paauglė, nieko tokio – išaugs. Tačiau kai ją iš naujo skaito ir dar tuo giriasi 44 metų moteriškė, tai kelia nuostabą. Jeigu toji moteriškė dar yra Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė, verta susirūpinti. Kaip siūlomam kultūros ministrui turėtų būti gėda už prezidentūros tribūnoje menkinamą „elitinę“ kultūrą, taip aukščiausiam politikui reikėtų jausti taktą giriantis savo kultūrinėmis preferencijomis – juk įvardyti savo gyvenimo knygą yra ne mažiau delikatu negu wannabe politiko vulgari choreografija kubile.
Kad jau iki to atėjome, pirmą kartą literatūros kritikos istorijoje į „Alchemiką“ pažvelkime Išplėstinės Reikšmės Žvilgsniu: Protingiausiomis Teksto Mintimis nustatykime suformuoto ministrų kabineto kokybę ir praskleiskime XX Vyriausybės programos turinį.
1. „Jei tu pradėsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi norą siekti.“ (p. 35)
Vyriausybės programos tekstu ministrų kabinetas dalins tai, ko dar neturi – tai yra valstybės biudžeto. Programoje gausybė aptakių pažadų didinti pensijas, vaiko išmokas, atlyginimus biudžetininkams ir kt. sykiu pristabdžius reikšmingą pajamų šaltinį – kuro akcizo augimą. Pašalpas gaunantys gaus dar didesnių pašalpų, o tai prislopins jų norą užsidirbti patiems, ištrūkti iš skurdo, pritapti darbo rinkoje. Tai buvo Coelho žodis.
2. „Šiaip ar taip, tau bus pravartu patirti, kad viskas gyvenime turi kainą.“ (p. 36)
Vėlgi: Vyriausybės programoje saldūs žodžiai niekur neišreiškiami skaitine išraiška, išskyrus kelis atvejus, aiškiai įvardijant, kad krašto apsaugos finansavimas bus padidintas iki 5 proc. BVP, karinė parama Ukrainai sudarys ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP ir Vyriausybė grąžins 30 proc. darbo užmokesčio priedą socialiniams darbuotojams. Viskas. Jau dabar daugmaž galima nustatyti šių įsipareigojimų kainą, o likusi tirada lyg iš Gausybės rago palieka vien ištirpusios cukraus pudros skonį: kur nemokamo pradinukų maitinimo, šalpos pensijų, valstybės įnašo į PSD fondą ir t.t. dydžiai? Jų nėra ir nebus. Tai – Coelho žodis.
3. „Kai kada geriau viską palikti taip, kaip yra.“ (p. 36)
Patyrėme, pamatėme: jau geriau Šarūnas Birutis būtų kaip buvęs... Ar nebūtų buvę geriau pensijų fondus palikti pensijoms kaupti, o ne išsidalinti vartojimui? Ar ne geriau buvo demokratų flangas koalicijoje negu marga valstiečių-lenkų-krikščionių kompanija su Išmintinguoju Advokatu? Šitaip bylojo Coelho.
4. „Tai entuziazmo kalba, kai viskas daroma su meile ir kantriai, žinant, ko nori, ir tikint, kad tai pasieksi.“ (p. 75)
Patikslinu: taip, tai entuziazmo kalba, tik daroma ne su meile ir net ne su empatija, o su egzaltacija. Entuziazmo ir egzaltacijos šiame kabinete netrūks ir neretai ašarėlė, nutiškusi nuo permanentinės blakstienos, skruostu nutekės.
5. „– Ar širdys visada padeda žmonėms? – paklausia jis Alchemiko.
– Tik tiems, kurie gyvena savąją Asmeninę Legendą. Tačiau jos labai padeda vaikams, girtuokliams, senukams.“ (p. 152)
Ką gi, gali laisvai puoselėti savo Asmeninę Legendą: būti pripažintu menininku, pasisekusiu startuolininku, garbiausiu pedagogu, tačiau Valdžios Širdis pirmiausia atsiveria nemokamu maitinimu visiems pradinukams ir senjorų sušelpimu būsimų pensijų fonduose sąskaita. O girtuokliai prie ko? Tai kad nuo šiandienos, perfrazuojant gerb. naująjį kultūros ministrą, kuris perfrazavo Vytautą Kernagį, kuris citavo Salomėją Nėrį: mūsų dienos kaip šventė! Vien pati mintis kaip svaigina! Taip Coelho kalbėjo.
6. Kiekvienas turi savąją Asmeninę Legendą, tai tiesa, tačiau vieną dieną toji Asmeninė Legenda būna įvykdyta. Tuomet reikia tapti kažkuo geresniu ir turėti naują Asmeninę Legendą – iki Pasaulio Siela iš tikrųjų taps visa apimančiu vienu. (p. 168)
Ir ponas Ignotas turėjo savąją Makaronų Manufaktūrą, tai tiesa, tačiau vieną dieną toji Makaronų Manufaktūra nustoja nešusi pelną. Tuomet reikia tapti Nemuno Aušros nariu ir užimti naujo Ministro Poziciją – iki Lietuvos Kultūra iš tikrųjų taps belekuo su balalaika.
Kai buvusio premjero neskaidrus verslavimo padaryta žala valstybei gali būti išreikšta skaitine išraiška, o I.Ruginienė tarsi nepadarė nieko blogo, ką būtų galima apskaičiuoti buhalteriškai, vis dėlto tiek vieno, tiek kito profilis smukdo valdžios prestižą ir pasitikėjimą visuomenėje. Abiejų premjerų padaryta žala pirmiausia yra ne finansinė, o kultūrinė. Prezidentas, pasirodo, ne ten ieškojo kultūros geno. Atjausti socialdemokratų ministrų pirmininkų akiračio ribotumą pasistenkime – tačiau susitaikyti neturime teisės.
Cituota iš: Coelho, Paulo, Alchemikas. Vertė Rūta Knizikevičiūtė. Vilnius: Vaga, 2004.
