Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mario Vargas Llosa „Tetulė Chulija ir rašeiva“: autoriaus jaunystės dramos mažai kuo skyrėsi nuo melodramų

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Mėgstantiems melodramas ar besišaipantiems iš jų – Mario Vargas Llosa knyga „Tetulė Chulija ir rašeiva“ (leidykla „Sofoklis“, serija „Kultinės knygos“,2016 m.) yra puikus pasirinkimas. Nobelio premija apdovanoto Lotynų Amerikos rašytojo romanas – viena garsiausių ir populiariausių jo knygų.

Impozantiškame romane persipina nevaldoma fantazija ir autobiografiniai faktai. Ši knyga – tai Mario Vargas Llosa duoklė dviems asmenims, kurie padarė didelę įtaką jo asmeniniam ir meniniam gyvenimui jaunystės metais. Tai bemaž dvigubai už jį vyresnė tetulė Chulija ir asketiškas bolivietis – radijo pjesių autorius. Jiedu tampa nuostabiais personažais knygoje, kuri pasižymi sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, tipiškais Pietų Amerikos tetulių, dėdžių ir pusseserių melodramatiškų santykių aprašymais.

Pagrindinis veikėjas – nepilnametis būsimasis teisininkas, radijo žinių redaktorius ir šeimos pažiba, įsimyli išsiskyrusią, beveik dvigubai vyresnę damą. Vargitas, rizikuodamas užsitraukti spalvingų ir triukšmingų giminaičių nemalonę, mergina savo koketišką dėdės žmonos seserį, tetulęChuliją.Beje, Mario Vargas Llosa pirmoji žmona irgi buvo jo teta. TačiauChulija, netikėtai pabučiuota aštuoniolikmečio gerbėjo, atrėžia: „Aš – mažamečių tvirkintoja? To tai jau nebus!“ Galiausiai jis pralaužia ledus – atveria jai savo širdį ir papasakoja apie svajones išvykti į Prancūziją bei tapti pripažintu rašytoju.

Knyga „Tetulė Chulija ir rašeiva“ – tai įvairiausių socialinių tipų ir klasių komiška satyra, žaismingai patvirtinanti, kad melodramos yra gerai.

Tai didžiausia jo svajonė. Vargitas kuria niekur nepublikuojamas istorijas ir žavisi bei seka didžiųjų klasikų pavyzdžiu, skaito rimtas knygas ir siekia meninės šlovės. Jo priešingybė – neįtikėtinas kolega, radijo pjesių scenaristas Pedras Kamačas. Jis dirba nuo aušros iki sutemų, neskaito jokių kitų rašytojų kūrinių, bodisi pinigais ir niekina sėkmę, kurios susilaukia jo radijo dramos. Pedras savo pjesėmis juodinantis ir tuo siutinantisargentiniečius, reikalauja visiško įsijautimo iš radijo aktorių ir nenusileidžia jokiems kompromisams dėl savo scenarijų.

Šis charizmatiškas veikėjas verčia Vargitą susimąstyti: „Kaip galima vienu metu būti rašytojo parodija ir vieninteliu žmogumi Peru, vertu rašytojo vardo pagal laiką, atiduodamą profesijai, ir pagal kūrinių skaičių? Kodėl tie, kuriems literatūra – tik garbėtroškos objektas ar užgaida, laikomi esą vertesni vadintis rašytojais nei Pedras Kamačas, gyvenantis vien rašymu? Ar ne dėl to, kad anie skaitė (ar bent jau žinojo, kad privalo perskaityti) Prustą, Folknerį, Džoisą, o Pedras Kamačas buvo kone mažaraštis? Aš mąsčiau apie tai su liūdesiu ir kartėliu. Man darėsi vis aiškiau, kad noriu būti tiktai rašytojas, ir kaskart įsitikindavau, jog tai įmanoma tik visiškai – širdimi ir kūnu – atsiduodant literatūrai. Aš nenorėjau būti rašytojėlis, rašytojūkštis, turėjau tapti tikras rašytojas, kaip... kas? Aš pažinau tik vieną žmogų, kuris visiškai atsiduodasavo pašaukimui su apsėdimu bei aistra, – ir tai buvo bolivietis radijo dramaturgas.“

Tačiau Kamačas, žongliruodamas dešimčia skirtingų melodramų scenarijų, ima painiotis. Jis nebėra tikras, kurie personažai priklauso kuriam pasakojimui ir kokie yra veikėjų vardai. Siekdamas išspręsti šią problemą ir sukeldamas tikrą chaosą, ima juos žudyti pasitelkdamas didžiausias katastrofas – žemės drebėjimus, skęstančius laivus, gaisrus... Tik tam, kad galėtų pradėti iš naujo. Tačiau ar jau ne per vėlu? Ar pamišusio scenaristo vieta vis dar radijo stotyje?

Kartą Mario Vargas Llosa prasitarė, kokia buvo šio romano mintis. Rašytojas siekė parodyti, jog jo paties jaunystės dramos mažai kuo skyrėsi nuo melodramų. Santūrus ir drovus tetos Chulijos merginimas buvo persmelktas grasinimų. Griežtas Vargito tėvas, sužinojęs apie romaną, atvyksta į Limą turėdamas vienintelį tikslą: „Jeigu manęs neklausysi – tiesiogine žodžio prasme – ir ta moteris neišvažiuos per nurodytą laiką, aš užmušiu tavepenkiomis kulkomis kaip šunį – tiesiog gatvėje.“ Eilutė verta paties Pedro Kamačo.

Knyga „Tetulė Chulija ir rašeiva“ – tai įvairiausių socialinių tipų ir klasių komiška satyra, žaismingai patvirtinanti, kad melodramos yra gerai. Tai menas, kurio epicentre – istorijos. Istorijos, nuo kurių negali atsiplėšti daugybė žmonių, o tokias istorijas ir siekia kurti rašytojai. Nesvarbu, ar tai Mario Vargas Llosa, kuris pasakoja apie pamišėlį scenaristą, ar pamišėlis scenaristas, kurio istorijos sutraukia milijonus radijo klausytojų, rašymo esmė ta pati: suteikti formą išgalvotiems personažams. Jie kartais atrodo patys neįtikimiausi, bet ar tikrai tokių nebūna realybėje?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą