Mūsų kelią į pabudimą norėčiau pradėti nuo dėkingumo už tai, kad atgimėme žmonėmis. Gal galėtumėte papasakoti budistinę istoriją, atskleidžiančią, kodėl atgimti žmogumi – toks retas reiškinys?
Kaip ir sakėte, kelionė į pabudimą prasideda tada, kai suvokiame turį būti dėkingi už tai, kad atgimėme žmonėmis, nes tai įvyksta labai retai. Kaip žinote, man pavyko išsigydyti vėžį. Po to, ką išgyvenau, supratau, kad blogo oro nebūna. Blogai, kai jo visai nėra. Liga tikrai pakeitė mano mąstymą. O minėtoji istorija yra apie tai, kad pas Budą atėjo mokiniai ir pasiteiravo, ar dažnai atgimstama žmogumi. Pasakojama, kad Buda jiems atsakęs: „Įsivaizduokite vėžlį vandenyno dugne, jis lėtai kyla į paviršių, iškilęs apsidairo, o tada vėl neria atgal ir užmiega. Paskui vėžlys vėl pabunda ir iškyla į paviršių. Kokia tikimybė, kad jis dukart iškils į paviršių toje pačioje vietoje? Štai jums ir atsakymas į jūsų klausimą“.
Kaskart, kai išgirstu šią istoriją, apstulbstu lyg girdėčiau pirmą kartą.
Ji verčia susimąstyti. Žinote, man patinka naujosios technologijos. Nenoriu jų atsisakyti, bet, mano galva, turime suprasti, kad jei priimsime jas ignoruodami savo būtį ir sielą, technologijos nejučia taps mūsų vertybėmis. Mes galime įrašyti, ką panorėję, galime bet kada paspausti „stop“, galime atsukti atgal ir pakartoti, bet gyvenimo nepakartosi, – būtent tokia šios gražios istorijos esmė. Kiekviena akimirka – unikali ir nuostabi. Suvokimas, koks vertingas mūsų gyvenimas ir kaip svarbu to nepamiršti, gali įvaryti ir siaubą, nors, kita vertus, tai verčia stebėtis ir gerbti gyvenimo stebuklą.
Gyvenime netrūksta akimirkų, kai sukamės darbų sukūryje, skubame, širdis plaka greičiau ir mus apima nerimas. Bet kai sustojame – apie tokius momentus dabar ir kalbame – pajuntuntame, kad gyvename čia ir dabar. Kalbėdama su jumis būtent taip ir jaučiuosi.
Visuose tikėjimuose svarbi meditacijų ir kontempliacijų dalis yra kvėpavimas. To reikia mokytis metų metus. Įsivaizduokite, kad kvėpavimas – tai metafora; turėdami galvoje fizinį šio reiškinio aspektą, pažiūrėkite, kaip mes kvėpuojame: tai mūsų sielos dvelksmas, įkvėpdami paimame iš aplinkos orą, o iškvėpdami dalijamės savo kvėpavimu – savo sielos dvelksmu – su aplinka, ir jis susimaišo su tuo, kas yra išorėje. Taigi, sulėtinę tempą, atveriame kanalą, per kurį mūsų savastis nuolat kontaktuoja su aplinka – kažkuo didesniu už mus. Šis procesas primena akimirkas, kai dalijamės emocijomis, mintimis, prisiminimais, uodžiame gamtos kvapus. Kvėpuodami įsileidžiame į save kažką didesnio, leidžiame tapti mūsų dalimi ir mus pagydyti. O iškvėpdami grąžiname pasauliui dalelę savęs.
Vadinasi, kvėpuodami duodame ir imame. Jūsų žodžiai privertė susimąstyti – kokia didinga ši metafora! – net daugiau nei metafora – tikriausias visatos vienovės pajautimas. Mes visi dalijamės vienas kito kvėpavimu.
Sendamas ir keliaudamas gyvenimo keliu – patirdamas nuopuolius ir vėl keldamasis – mokausi vieno ir to paties dalyko – pabudimo (būdravimo) meno. Į jį gilindamiesi, išmokstame labiau vertinti kiekvieną patirtį, suteikti santykiams daugiau gyvybės ir vientisumo, gyventi pilnakraujį gyvenimą, būti nuoširdūs, bet ir gauname galimybę patirti visa ko vienovę. Turime nuostabų dalyką – protą, juo galime suvokti vienovę, bet tai ne tas pats, kas ją patirti.
Pakalbėkime apie meditaciją. Kai medituoju, kvėpavimas man padeda peržengti paviršinį pasaulį ir atverti gilesnius savasties klodus. Sakykime, mes esame kambaryje su būriu medituojančių žmonių; iš patirties žinau, kad medituodami taip aiškiai jaučiame bendrystę ir vienovę, kad šis jausmas neapleidžia mūsų net tada, kai meditaciją baigiame ir imame žvalgytis aplinkui.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. /„Pabudimo knyga“ |
Tai vienas iš meditacijos paradoksų. Mėgstu kalbėti apie paradoksus, nes iš jų galima daug išmokti. Daugeliu atvejų paradoksas – tai akimirka, kai teisingas yra ne vienas, o keletas teiginių. Kaip mes su tuo susidorojame? Mūsų protas to nepajėgia. Tai gali padaryti tik širdis. Vienas meditacijos ir treniruočių paradoksų – jais užsiimame, siekdami pagerinti savo gyvenimą, tačiau tai nėra tikrasis gyvenimas. Tokios pratybos naudingos, bet pagalvokime, kaip mums sekasi tą patirtį panaudoti? Žinome, jog svarbu nuolat praktikuotis, kad išmoktume pajusti savo kvėpavimą, nuraminti protą, bet iš tikrųjų gyvenime mums prisireikia labai nedidelės tų pratybų dalies. Jei kas nors kraujuoja ar negali kvėpuoti, reikia skubiai imtis veiksmų, bet visa kita nėra taip būtina, nors kartais atrodo kitaip. Mes mokomės kvėpuoti, darome kvėpavimo pratimus, taigi galėtume pasinaudoti tuo, ką išmokstame, ir pritaikyti bet kurioje gyvenimo situacijoje. Bet pamirštame tai. Ir nepasinaudojame.
Vienas svarbiausių būdravimo metodikos aspektų – suvokimas, kad tuo užsiimti reikia nuolat. Mes visi žmonės ir dažnai net nebandome to daryti, todėl aš visiems sakau: „Pabandyk“, ir tai sakydamas turiu galvoje, kad reikia medituoti pilantis degalų, apsiperkant parduotuvėje, lūkuriuojant prie gydytojo kabineto durų, netgi tada, kai blogai jaučiamės.
Ypač būtų įdomu išgirsti apie tą etapą, kai gydėtės nuo vėžio. Esate užsiminęs, kad tada kalbėjote su Dievu. Ir jei išgyvensit, pasižadėjot gyventi kitaip...
Kaip žinote, dabar man 60 metų. Prabėgo beveik 24-eri metai nuo tų išbandymų, kuriuos patyriau gydydamasis vėžį. Įkopęs į ketvirtąją dešimtį sužinojau, kad mano galvoje yra auglys, jis buvo jau greipfruto dydžio ir toliau didėjo, spausdamas smegenis. Paaiškėjo, kad tai reta limfomos forma. Trejus metus intensyviai gydžiausi ir vos nemiriau. Iš pradžių, kadangi tai buvo itin retas atvejis, gydytojai negalėjo paaiškinti jo atsiradimo ir norėjo skirti kraniotomiją – smegenų operaciją. Bet buvo didelė tikimybė, kad prarasiu atmintį arba nebegalėsiu kalbėti, – o juk man, poetui, tai ne mažiau svarbu nei puolėjui keliai. Be to, iki tol nebuvau rimtai sirgęs, taigi mane gąsdino absoliučiai viskas – viskas! Nuolat kartodavau: „Padėkite man!“ Kiekvieno sutikto savo kelyje prašiau pagalbos, bet taip susiklostė, kad niekas negalėjo man padėti, nes nežinojo, kas atsitiks, jei tą auglį prapjaus. Viską sunkino tai, kad jei prireiktų jį išpjauti, operuodami jie negalėtų naudoti nuskausminimo dukart per tokį trumpą laiką. Taigi, tiek tyrimus, tiek gydymą turėjau iškęsti be nuskausminamųjų, kitaip tariant, būdraudamas – ir tokia patirtis man buvo naudinga – norėdamas nueiti visą tą kelią, turėjau viską jausti ir matyti.
Pirmas dalykas, kurio išmokau kovodamas su vėžiu, – viskas yra laikina, nieko nėra amžina. Šiaip jau visi tai žinome, budistai taip pat dažnai kalba apie laikinumą, tik mes paprastai manome, kad tai reiškia, jog visi mirsime. Aišku, kada nors taip ir nutiks, bet gyvenime laikinumas pasireiškia tuo, kad niekas – nei skausmas, nei baimė – niekas nestovi vietoje, niekas netrunka amžinai. Po kurio laiko ėmiau suprasti, kad kai mus įkalina baimė, ima atrodyt, kad tos kančios truks amžinai. Tikrasis siaubas ateina tada, kai apima jausmas, jog niekada neištrūksi iš baimės ir skausmo kalėjimo. Nuolatinis skausmas – ypatinga skausmo rūšis, todėl žmonės, patiriantys tokį skausmą, reikalingi ypatingos užuojautos ir dėmesio, bet šįkart aš kalbu apie baimės ir skausmo akimirkas, protrūkius. Nors ir nekenčiau tų pojūčių, nors jie mane gąsdino, supratau, kad jie praeis. Viską iškenčiau, ir po įvairiausių tyrimų, procedūrų ir atviros biopsijos auglys galvoje stebuklingai išnyko. Pasijutau tarsi Jona, banginio išspjautas į krantą; bet tas gyvenimo etapas, kurį gyvenau iki ligos, baigėsi. Negalėjau grįžti atgal. Iš visko, ką patyriau, labiausiai mane sukrėtė tai, kad iš baimės ir skausmo, žvelgdamas mirčiai į akis, kartkartėmis pamiršdavau savo vardą ir težinodavau – kad ir kokiu vardu vadinčiausi, aš turiu sielą. Sveikdamas pasakiau sau: mano vardas Markas, atsiliepiu taip šaukiamas, bet kartu mano vardas – durys į tai, kas manyje neįvardijama, tai, su kuo keliauju per gyvenimą. Bet kaip tik tais metais, kai vėl ėmiau grįžti į gyvenimą, kairėje nugaros pusėje ties aštuntu šonkauliu medikai aptiko tokį pat auglį kaip galvoje. Smegenų auglys buvo toks didelis, kad niekas nepastebėjo guziuko ties šonkauliu, – net ir aš. Maždaug po dešimties mėnesių jis pradėjo didėti. Tada mane apėmė didžiausia neviltis. Pasijutau neišnaudojęs stebuklo. Ar nepadariau kažko, ką turėjau padaryti? Man nereikėjo dar vieno įspėjimo. Išsigandau, kad galiu mirti. Bet paskui ėmiau suprasti, kad stebuklas – tai procesas, o ne vienkartinis įvykis. Galiausiai kreipiausi į torakalinės chirurgijos specialistą, ir jis pašalino šonkaulį bei gretimus raumenis. Suvokiau, kad tas chirurgas – taip pat stebuklo dalis. Po operacijos man paskyrė chemoterapijos kursą, ir netgi chemoterapija man ėmė atrodyti stebuklo dalis. Po keturių intensyvios terapijos mėnesių, chemija ėmė naikinti mano kūną. Turėjau sustoti ir pasakyti sau, kad nebegaliu tęsti gydymo. Dėl chemoterapijos atsirado opų stemplėje, taip pat ėmė vystytis neuropatija (nervinio audinio pažeidimas).
Tokia patirtis suteikia ypatingą pagrindą mūsų kalboms apie pabudimą ir svarstymams, kaip gyventi gyvenimą, kurio norime, būnant gyvenime, kurį gyvename. Suprantate, mes neturime kito pasirinkimo – tik gyventi tą gyvenimą, kurį turime. Mes manome, kad taip ir darome, svajojame statyti piramides, kopti į Everestą, uždirbti milijonus, bet tiesa ta, kad ir labai norėdami, ir labai stengdamiesi, turime nedaug galimybių tai kontroliuoti.
Tad įpusėjęs ketvirtą dešimtį vėl grįžau į gyvenimą ir bandžiau pakeisti pasaulį, bet pasaulis netikėtai pakeitė mane, pasaulis atvėrė mano sielą. Paradoksalu, bet būtent dėl to paskui jau aš pats galėjau padėti sau dar labiau atsiverti. Manau, jausmai ir potyriai, išgyventi, kai gydžiausi vėžį, neturi nieko bendra su mano išmintimi, aš tiesiog pabudau. Kaip sniegas kovo mėnesį tirpdamas įsigeria į žemę, taip ir polinkis gyventi kliaujantis protu ištirpo ir įsigėrė į mano širdies gelmes.
Tada ėmiau suprasti, kad gyvenimas iš širdies – veiksmingesnis. Norėčiau sakyti, kad tai mano išminties nuopelnas, bet iš tikrųjų taip atsitiko dėl to, ką man teko ištverti gydantis, ir aš ėmiau gyventi kukliau – užtat gyvenau pilnakraujį gyvenimą. Ir dar vienas dalykas. Jaučiausi palaimintas. Esu žydas, mane auklėjo kaip žydą, bet dabar aš taikau beveik visų religijų tiesas, ir viso to pradžia – mano nueitas kelias sergant vėžiu. Man buvo dovanota galimybė susipažinti su įvairių tikėjimų šalininkais, jie meldėsi už mane, siūlė man pagalbą ir visokeriopą paramą. Jaučiuosi palaimintas vien dėl to, kad vis dar esu čia, šiame pasaulyje. Žinojau, kad tada, sirgdamas, neturėjau tiek išminties, kad suvokčiau, kas padėjo, o kas ne. Patikėti viskuo buvo iššūkis, todėl štai jau 24 metus visus savo darbus – knygas ir mokymus – skiriu vienam tikslui: išsiaiškinti, kur visi tikėjimai susitinka, kas juos sieja ir kaip ta bendryste pasinaudoti kasdieniame gyvenime.
Išties jūsų kūryboje – poetiniuose, grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose – šios idėjos akcentuojamos patraukliai ir drąsinamai. Net šnekučiuodamasi su jumis, atrandu savyje gelmes, kokių nejuntu kalbėdama su kitais.
Labai ačiū. Pavyzdžiui, šįryt parašiau eilėraštį. Nemanau, kad galiu vadintis autoriumi: tie eilėraščiai gimsta patys, užtenka atverti širdį. Aš tarsi kalbuosi su gyvenimu ir žodžiai yra tų pokalbių pėdsakas. Visada yra šviesos spindulėlis – kalbu ne apie šviesos ar tamsos pasirinkimą. Gyvenimas yra sudėtingas, gražus ir paslaptingas, nedalomas šviesos ir tamsos, džiaugsmo ir skausmo, meilės ir kančios audinys, ir suprantama, kad norime atskirti neigiamas ir teigiamas emocijas. Žmonės bandė tai padaryti nuo pradžių pradžios. Bet visos pastangos liko bevaisės.
Šiandien apsilankiau Jūsų tinklalapyje. Ten radau Oprah Winfrey laidos, kur buvote kviestinis svečias, vaizdo įrašą. Ji skaitė ištrauką iš „Pabudimo knygos“, o jūs pasakojote vieną savo istorijų. Užsiminėte apie tai, kaip kęsdamas didelį skausmą žvilgtelėjote į langą ir ten pamatėte paukštį, besitaikantį nutūpti lesyklėlėje.
Būti žmogumi – tai nuolat rinktis tarp teisingumo ir išgijimo
Pastaraisiais metais mane kamavo skrandžio skausmai. Dabar jaučiuosi gerai, bet tie skausmo priepuoliai dažnai kartodavosi. Būdavo sunku juos nuspėti – niekada nežinojau, kada jie mane gali suriesti. Atsimenu, buvo vasara. Kaip ir daugelis žmonių, kieme buvome įrengę paukščių lesyklėlių – mums patinka stebėti atskrendančius paukščius. Baltimorės volungės – nuostabūs paukščiai. Pamenu, pamačiau lesykloje tupinčią volungę ir kaip tik tada mane ištiko skausmo priepuolis. Tą akimirką ir skausmas, ir volungė man atrodė vienodai realūs. Negalėjau neigti skausmo, bet ir volungės grožis mane kerėjo. Tik čia aš kalbu ne apie pagarbą grožiui, o apie tai, kad volungės grožis man tada buvo vaistas nuo skausmo. Suprantama, tokiomis akimirkomis skausmas užvaldo visą mūsų dėmesį, bet jis netrunka amžinai. O ką mes darome, kai skausmas traukiasi? Negalime nekreipti dėmesio į skausmą, bet privalome įsileisti ir grožį. Su būtinybe rinktis susiduriame kasdien, tik gal subtilesne forma.
Kartais šiame pasaulyje reikia paprasčiausio teisingumo. Jo reikėjo visais laikais. Kartais, nors ir retai, teisingumas ir išgijimas yra vienas ir tas pats, bet dažniausiai jų keliai išsiskiria. Nežinau, kodėl taip atsitinka, bet tikrai žinau, kad taip yra. Būti žmogumi – tai nuolat rinktis tarp teisingumo ir išgijimo.
Gal galite pateikti pavyzdį?
Mes seniai pažįstami, ir tu žinai, kad mano vaikystė buvo pakankamai sudėtinga. Nežinau, kiek metų puoselėjau vaikystės nuoskaudas, trokšdamas išsaugoti jas kaip įrodymą niekada neįvyksiančiam teismui. Ką dariau? Anksčiau ar vėliau mano žaizdos būtų užgijusios, bet aš neleidau tam įvykti. Net dabar, manau, kad tai, ką patyriau, buvo neteisinga. Aš kentėjau, bet kažkuriuo metu man reikėjo pasirinkti: išgyti ar siekti teisingumo. Pats gyvenimas mane ragino išgyti ir mano prigimtis to troško, bet aš toliau draskiau savo žaizdas, neleisdamas joms užgyti, drausdamas sau užmiršti net smulkmenas – ir viskas tik dėl to, kad atėjus laikui norėjau atsiteisti už visas kančias. Vadinasi, tenka rinktis teisingumą arba gailestingumą. Tai nereiškia, kad žmonės yra neatsakingi, gailestingumas juk ne kokia pigi atleidimo forma, bet kiekvienas sprendimas gali nulemti tolesnį mūsų gyvenimą. Nesvarbu, tai dvasinės žaizdos, ar, kaip mano atveju, fizinis skausmas ir paukštis, pasvarstykime, kaip mes norime gyventi – pasinėrę į skausmą ir skriaudas ar įžvelgdami didesnį stebuklą, kuris geba numalšinti mūsų skausmą, neneigdamas jo poveikio. Manau, žmonės linkę į kraštutinumus. Mes arba stengiamės nepastebėti kančių ir žvelgiame į pasaulį pro rožinius akinius, kitaip tariant, užimame neigimo poziciją, arba skęsdami skausmo vandenyne tampame pesimistais ir nihilistais.
Vienas svarbiausių dalykų – žmogaus teisės, kurių niekas negali iš jo atimti. Tačiau mūsų teisės, surašytos Nepriklausomybės deklaracijoje, buvo iškraipytos. Kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, to mes ir siekiame, bet, manau, laikui bėgant, teisės samprata pasikeitė, liko tik jos pavadinimas. Pati laimė yra pervertinama, nes savaime ji nėra žmogaus patirtis – kaip ir nuotaika ar jausmas nėra tikrosios patirties dalis. Man regis, džiaugsmas – daug gilesnis ir ilgiau trunkantis jausmas, nei laimė. Nesu kančių gerbėjas, bet į mūsų patiriamas kančias reikia žvelgti per dvasinės sveikatos prizmę. Tai – lyg sunkio jėga. Ji neginčijama. Štai sunkio jėga. Štai kančios – ir jos priklauso nuo aplinkybių. Štai taip. O kaip mes tvarkomės su patiriamu skausmu? Kaip padedame sau? Iš patirties žinau, kad kančios paliesta širdis tampa didesnė. Visa tai, ką man teko ištverti, praplėtė tą vietą, kur gimsta gailestis ir kurią, eidamas per pasaulį, nešuosi su savimi. Įveikęs vėžį, negaliu neatjausti kitų, atsidūrusių kritiškoje situacijoje.
Mano gyvenime buvo etapas, kai turėjau antsvorio, nors tai labai reliatyvu. Mano supratimu, aš svėriau per daug ir jaučiau diskomfortą. Svėriau gerokai daugiau nei įprastai, bet įveikiau tai, ir dabar negaliu neatjausti tų, kurie sveria daugiau, nei norėtų. Suprantu juos, nes pats tai patyriau, žinau, kad tik pats žmogus gali nuspręsti, kada reikia sustoti. Vieną dieną pabudęs tiesiog pamatai, kad tas mėsos kalnas – tai tu. Tada klausi savęs: Kaip tai nutiko? Kaip man tai pakeisti? Kai prisimenu skrandžio skausmus, kuriuos teko iškęsti, pagalvoju, kad tikrai esu palaimintas – man pasisekė, kad jie praėjo savaime, bet tokios problemos gali tapti chroniškomis, ir vien pagalvojus apie tokius žmones, man suvirpa širdis – neįsivaizduoju, kaip jie gyvena su tokiais skausmais. Noriu pasakyti, kad mus visus sieja ypatingas ryšys. Kalbu apie didžiadvasiškumą. Kuo daugiau atjautos nešiojamės savo širdy, tuo aiškiau suvokiame, kad galime tiesiog būti su kitais, ir mūsų noras padėti vienas kitam vis didėja. Taip priartėjame prie esminio dalyko, kurį noriu pasakyti: palaikyti ryšį, santykius – vienas didžiausių šio šimtmečio iššūkių.
Labai svarbus santykis su žmogumi, kuriam padedame. Mes bendraujame žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, arba su tais, kurie kuria programas, galinčias jiems padėti. Kartu užmezgame ryšį su kitu žmogumi, ir tas ryšys ilgainiui gilėja, stiprėja. Būtent šis ryšys gali būti gydantis, ir tokios pagalbos neįmanoma suteikti jokiu kitu būdu – tik būnant kartu, būnant šalia.
Kai kam nors padedame – kai ateina jų eilė prašyti pagalbos ir mūsų eilė ją suteikti – toji pagalba savaime yra atlygis. Ir jo prigimtis dvejopa – pagalbos teikimas yra vaistas, jis gydo ne tik ją gaunantį, bet ir ją teikiantį. Geras darbas visada pažadina bendrystės jausmą, artimesnį ryšį. Geranoriškumas priartina mus prie to, kas didingiau už mus, prie visatos malonės. Manau, tai išties didelė jėga, nors tam reikia tiek nedaug pastangų.
Interviu iš dailygood.org
