Nusprendusi statyti spektaklius su vaikais, išsiaiškino, kad ispanų kalba yra labai mažai pjesių vaikams. Šią problemą ji netruko išspręsti – ėmė jas rašyti pati. Tada ir išryškėjo jos kūrybinis potencialas. Scenaristų kursusuose ji susipažino su jaunu režisieriumi Alfonso Arau ir netrukus už jo ištekėjo.
Didėjant susidomėjimui teatro ir kino menu, L. Esquivel pradėjo rašyti scenarijus vaikų laidoms. Galiausiai parašė scenarijų filmui „El taco de oro“, kurį režisavo Alfonso Arau. 1985 m. už scenarijų šiam filmui ji buvo nominuota „Arielio“ apdovanojimui – Meksikos „Oskarui“.
1989 m. pasirodė pirmasis Lauros Esquivel romanas „Kaip vanduo šokoladui“, iškart tapęs bestseleriu Meksikoje. Jame pasakojama apie jauną merginą, vardu Tita de la Garsa, kuriai motina uždraudė tekėti už mylimo vyro. Šiam neliko nieko kita, kaip tik vesti jos vyresniąją seserį.
Maistas šiame romane vaidina ypatingą vaidmenį – kiekviename skyriuje yra po receptą, atspindintį pasakojamą situaciją. Patiekalų receptai ne tik sujungia pasakojimus, bet ir praturtina tekstą folkloro elementais.
1992 m. pagal šią knygą buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas, pelnęs 10 „Arielių“. Scenarijų rašė pati Laura Esquivel, o filmą prodiusavo ir režisavo jos vyras. Filmas dar labiau padidino knygos populiarumą ir ji buvo išversta į 35 kalbas. Vos per keletą metų ji pasklido po pasaulį daugiau kaip keturių milijonų tiražu. Vėliau išėjo dar šeši jos romanai: „La ley del amor“ (1995), „Intimas suculencias“ (1998), „Estrellita marinera (1999), „El libro de las emociones“ (2000), „Tan veloz como el deseo“ (2001) ir „Malinche“ (2004).
– Jūsų knyga „Kaip vanduo šokoladui“ vilioja ne tik meilės istorija, bet ir gardžiais patiekalais. Ar mėgstate gaminti?
– Augau naujos statybos name, bet kitoje gatvės pusėje gyveno mano močiutė. Jos namas buvo statytas tais laikais, kai Meksikoje katalikai buvo persekiojami ir melstis bažnyčioje buvo uždrausta, todėl jame buvo įrengta koplytėlė – tiesiai priešais virtuvę ir valgomąjį. Atsimenu, kaip uosdavau riešutų, čili pipirų ir česnako kvapus, sumišusius su smilkalų, gvazdikų, vaistinių tepalų ir vaistažolių skleidžiamais aromatais... Galima sakyti, tapau jos mokine ir mačiau, kaip gaminimo procesas keičia virėją ir patį maistą.
Maisto gaminimas ir jo valgymas grąžina mus prie ištakų
Maisto gaminimas ir jo valgymas grąžina mus prie ištakų. Negalėčiau atsisakyti tradicinio molinio cazuela (prikaistuvis, puodas – isp. k.) ar iškeisti į mikrobangų krosnelę. Kai pasiimi pusgaminį ir įkiši jį į mikrobangų krosnelę, kur jis tave grąžina? Į gamyklą, kur buvo pagamintas. Jis nepriartina valgančiojo prie žemės ir neprimena apie jo prigimtį...
Rašymas atima daug laiko, tad dabar virtuvėje sukiojuosi rečiau, nei norėčiau. Todėl labai pasiilgstu rytų, kai gamindavau pusryčius vyrui ir dukrai – man tai buvo savotiškas ritualas.
– Kas įkvėpė parašyti romaną „Kaip vanduo šokoladui“?
– Mūsų šeimoje pasakojama istorija apie mano prosenelės seserį – vyrai jai piršosi bent tris kartus, bet jai buvo neleidžiama tekėti. Visą savo gyvenimą ji rūpinosi motina. Jiedvi gyveno kartu iki žilos senatvės. Prosenelės sesuo mirė praėjus keliems mėnesiams po motinos mirties – ji tiesiog nebežinojo, ką daryti, neįsivaizdavo kitokio gyvenimo. Norėčiau, kad jos gyvenimas būtų buvęs nors truputį panašus į tą, kurį aprašiau savo knygoje...
– Ar knygoje aprašyti papročiai ir patiekalų receptai autentiški? Kas knygoje išgalvota, o kas remiasi meksikiečių tradicijomis, galbūt Jūsų asmenine patirtimi?
– Paprotį, kad jauniausioji duktė privalo rūpintis motina iki jos mirties, aš išgalvojau. Bet receptai išties atkeliavo iš tradicinės meksikiečių virtuvės – tai mano šeimos paveldas. Jie tikri – ragaukite ir mėgaukitės.
– Ar teko išgirsti neigiamų vyresnio amžiaus skaitytojų atsiliepimų dėl Titos aistros Pedrui? Pavyzdžiui, mano motina stebėjosi, kaip jauna mergina gali vilioti sesers vyrą...
– Neigiamos reakcijos sulaukiau mažai. Dauguma skaitytojų suprato – širdžiai neįsakysi. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Titos ir Pedro meilės ryšys yra neišvengiamas. Jų meilė neturi nieko bendra su santuokine neištikimybe. Šiuo atveju būtent santuoką galima laikyti išdavyste. Jie mylėjo vienas kitą nuo pat pradžių ir tai nesikeitė.
– Jūsų knygoje maisto gaminimas prilygsta ritualui. Kaip manote, ar šeimose, kuriose nepuoselėjamos maisto gaminimo tradicijos, palengva prarandamas kultūrinis paveldas?
– Manau, tradicinės virtuvės receptuose slypi visa šeimos ar netgi tautos praeitis, jos istorija. Patiekalų receptai turėtų būti saugomi ir perduodami iš kartos į kartą, nes tai, ką valgome, kada valgome, kaip valgome, su kuo valgome, kaip elgiamės prie stalo, mus iš esmės charakterizuoja. Mums reikėtų išmokti mėgautis valgymo procesu, vėl paversti valgymą ritualu.
– Kaip manote, ar susidomėjimas Lotynų Amerikos rašytojais – tai tik madinga tendencija, ar tai reiškia, kad galų gale jų kūryba sulaukė pelnyto pripažinimo?
– Manau, tai nėra eilinė užgaida. Veikiausiai Lotynų Amerikos rašytojų kūryba, jų kuriamas pasaulėvaizdis atitinka skaitytojų poreikius.
– Ar Meksikos valdžia skiria pakankamai dėmesio kultūrai? Galbūt reikėtų didesnio finansavimo?
– Be abejonės, finansavimas per mažas. Skaudu, kad kultūrai tenka tokia maža biudžeto dalis. Niekam nerūpi kultūra. Negalima taip apleisti šios srities – dabar didelė dalis biudžeto lėšų skiriama kariuomenės reikmėms, bet nemanau, kad šiuo metu tai taip svarbu. Menas ir kultūra gali generuoti pokyčius, ir kūrybingi žmonės tai žino. Tai kelia nerimą politikams, kuriems reikia paklusnių piliečių ir kurie nenori, kad žmonės patys galvotų. Jie sudaro švietimo programas, kurių tikslas – išmokyti žmones daryti tai, kas jiems liepiama. O juk švietimas turėtų remtis meno ir kultūros vertybėmis.
– Bet juk kūrybingų žmonių vis dar yra?
– Išeikite į gatves ir pamatysite, kad mus supa menas, pajusite, kad žmonės tiesiog trykšta menu. Tą galima išvysti pažvelgus į bet kurią moterį – siuvinėjančią arba gaminančią maistą. Reikia tik suteikti galimybę ugdyti talentą ir save realizuoti.
– Kaip manote, ar esama moteriškos literatūros?
– Į šį klausimą atsakinėju jau daugiau kaip 25-erius metus ir man vis dar kyla problemų. Sakyčiau, viskas priklauso nuo rašytojo pasirenkamų temų ir jų perteikimo būdo. Remiantis tokiais kriterijais, galima kalbėti apie moterišką ir vyrišką literatūrą, bet žanras čia neturi reikšmės. Šiuo atveju esminiai klausimai šie: kaip matau pasaulį? kaip jį traktuoju? kaip jį vaizduoju savo knygose?
Tikiu, kad žmogus gali keisti pasaulį, ir šis tikėjimas tapo mano kūrybos konstanta
– Ar jūsų kūryboje yra nuolatinių temų? Ar meksikiečių paveldas daro įtaką jūsų kūrybai?
– Tikiu, kad žmogus gali keisti pasaulį, ir šis tikėjimas tapo mano kūrybos konstanta. Tikiu meile – ne sentimentalia, bet aukštesne. Tikiu sakraliu moteriškumu, kuris mus jungia vieną su kitu ir padeda suvokti, kad mes – ne šiaip pavienės būtybės, kurios veikia kiekviena sau, – mes veikiame vienas kitą. Remiantis majų kosmogonija, kiekvienas mūsų poelgis daro įtaką visumai. Mūsų protėviai majai tikėjo, kad visata – rezonuojanti terpė ir kad mus jungia su ja bambagyslė. Aš tuo tikiu. Problema ta, kad dauguma žmonių netiki.
– Kas yra meilė?
– Meilė – tai savotiškas rišiklis, visaapimanti energija, susiejanti dalelytes ir įvairiausius gaivalus, įskaitant ir žmones. Be šio rišiklio neįmanoma sujungti dviejų atskirų dalelių į viena.
– Kodėl rašote? Ar keliate sau tikslą?
– Rašau, nes man tai patinka. Tai būdas tyrinėti mane supantį pasaulį, realizuoti save, suteikti balsą tiems, kas jo neturi. Nežinau, ką pasakytų kiti rašytojai, bet mano tikslas toks.
Rašymo procese visada esama mistikos, bet tai padeda tik tiems, kas rašo pirmą knygą...
– Kaip manote, kas galėtų paskatinti žmones daugiau skaityti?
– Pirmiausia, reikėtų pasirūpinti, kad kiekvienoje mokykloje būtų biblioteka. Tam, kad padaugėtų suaugusių skaitytojų, pirmiausia turi atsirasti jaunųjų skaitytojų. Be to, vaikus reikia skatinti rašyti, kurti savo istorijas.
– Koks jūsų motto?
– Nevertink to, kas nėra vertinga.
