Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 27d. 20:04

„Mėnulio tigro“ autorė Penelope Lively: „Nebeparašyčiau tokio romano“

Penelope Lively
David Levenson nuotr. / Penelope Lively

Ką tik lietuviškai išleisto romano „Mėnulio tigras“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autorė Penelope Margaret Lively pasaulyje plačiausiai ir žinoma dėl šios knygos, pelniusios jai prestižinius apdovanojimus. 85-erių britų rašytoja sako: „Aš niekada iš naujo neskaitau savo knygų, bet peržvelgusi „Mėnulio tigrą“, suprantu, kad dabar negalėčiau parašyti tokios knygos.“

Penelope Margaret Lively gimė 1933 m. kovo 17 d. Kaire britų šeimoje. Vaikystę ji praleido Egipte, o sulaukusi trylikos, buvo išsiųsta į uždarą mokyklą Anglijoje. 1959-aisiais ji ištekėjo už akademiko, politikos teoretiko Jacko Lively. Pora gyveno Svonsyje, Oksforde ir kituose universitetiniuose miestuose. Kai rašytojos vyras pasimirė 1998-aisiais, ji apsigyveno Londone.

Penelope Lively – žymi ir nepaprastai produktyvi pasaulinio garso rašytoja. Ji rašo suaugusiesiems, yra parašiusi ir nemažai knygų vaikams – net 31 romaną. Ji apdovanota garbingiausiomis premijomis, jos knygos ne kartą tapo Metų knygomis. 2012-aisiais už nuopelnus literatūrai ji tapo Britanijos imperijos ordino komandore – dama Penelope Margaret Lively.

Rašytoja triskart nominuota Man Booker premijai, o 1987-aisiais ją gavo už „Mėnulio tigrą“. Pernai, minint Man Booker premijos penkiasdešimtmetį, Penelopės Lively „Mėnulio tigras“ pateko į Golden Booker trumpąjį sąrašą, – auksinį penketuką.

Siūlome paskaityti ta proga rašytojos pokalbį su „Financial Times“ kultūros apžvalgininke Jan Dalley. Moterys kalbėjosi apie literatūrą, ilgaamžiškumą ir apie tai, kodėl iki šiol prozininkei kelia nerimą 1987-aisiais ištarti žodžiai.

„Man pasisekė neišbarstyti varžtelių“, – vos šypteli Penelope Lively. 85-erių britų rašytoja atrodo ne pagal metus – gerokai jauniau, o jos protas veikia puikiai, varžtelių, akivaizdu, neišbarstė, kokia visuomet buvo, tokia ir liko.

Sako, kad tai nuostabi ir įkvepianti, gyvenimui ritmo suteikianti veikla, tik gailisi „vėlokai pradėjusi“.

Dama Penelopė sako vėl rašanti naują romaną. Vadinasi, kai baigs, bus parašiusi 23 knygas – romanus ir apsakymų rinkinius suaugusiesiems. Ji taip pat parašė penkias negrožines knygas apie savo gyvenimą ir apie aistrą, kurią prilygina skaitymui, – sodininkystę. Sako, kad tai nuostabi ir įkvepianti, gyvenimui ritmo suteikianti veikla, tik gailisi „vėlokai pradėjusi“.

Mes susitikome papietauti viename Islingtono restorane, už keleto žingsnių pėstute nuo jos namų, į kuriuos Lively persikėlė prieš 30 metų, kaip tik tuo metu, kai buvo išleistas jos garsusis romanas „Mėnulio tigras“, pelnęs Booker premiją ir neseniai varžęsis dėl Golden Man Booker. Knyga pateko į garbingą trumpąjį premijos sąrašą, kai jai sukako pusšimtis metų.

Restoranas po tentu vilioja, bet čia pilna žmonių, kurie triukšmingai pietauja ir garsiai kalba saulėkaitoje, todėl nusprendžiame kone vienumoje įsitaisyti saulės dėmių nutaškytame vėsiame interjere. „Tai mano mėgstamiausia vieta“, – tarsteli rašytoja ir pasineria į gerai žinomą dienos pietų meniu. „Neįstengiu įveikti trijų patiekalų, paprastai imu tik pudingą, nes mano namuose niekada nebūna pudingų.“

Be ilgų kalbų ji išsirenka vištienos krūtinėlę su bolivinėmis balandomis, aš užsisakau skumbrę su pomidorų ir svogūnų salotomis, o mums abiem – atšaldyto gazuoto vandens. Štai taip pietauja suaugusios moterys. Mes ne iš tos kartos, kurios atstovai pietaudami aptaria maisto alergiją.

Tačiau mes aptariam amžių. „Įdomu sulaukti tokio amžiaus, – sako ji, tarsi žvelgtų į save per atstumą. – Mes priklausome tam tikrai demografinei grupei.“

Jeigu kalbėsime apie literatūrą – Lively priklauso grupei puikių romanisčių, kurios lėmė pokario Britanijos grožinės literatūros suklestėjimą ir kurios dažnai kurdavo sulaukusios brandaus amžiaus: AS Byatt, Margaret Drabble ir Edna O’Brien tebėra tvirtos, tokios pat didžios rašytojos kaip Muriel Spark, Penelope Fitzgerald, Iris Murdoch, Angela Carter ir neseniai mus palikusi Anita Brookner.

„Senatvėje rašosi labai lėtai, – sako dama Penelopė. – Šiuo metu rašau romaną, ir nėra svarbu, ar aš jį baigsiu ar jis mane pribaigs. Nors aš didžiuojuosi tuo, kad perkopusi aštuoniasdešimt parašiau tris knygas – na, neparašysiu ketvirtos – ir kas? Tokio amžiaus sunku ilgai išbūti susikaupus. Aš nebegaliu tiesiog sėdėti ir dirbti kiaurą dieną, kaip anksčiau, rašau porą valandų per dieną – ir tai viskas, ką įstengiu. Regis, ir idėjos ateina daug lėčiau.“

Knygos viršelis/Penelope Lively „Mėnulio tigras“
Knygos viršelis/Penelope Lively „Mėnulio tigras“

Šiai rašytojai niekada nestigo idėjų. Jos kūrybiniame gyvenime iš tiesų buvo du etapai. Antrasis – iki pirmojo romano suaugusiesiems „Kelias į Ličfildą“, išleisto 1977 m., kai jai buvo 44-eri. O iki tol ji buvo labai populiari vaikų rašytoja, 1973-iaisiais apdovanota Carnegie medaliu, o knyga tapo Metų knyga vaikams.

Nepaisant to, Lively jaučia pradėjusi rašyti sąlyginai vėlai. Ištekėjusi už universiteto dėstytojo Jacko Lively 1957-aisiais, ji atsidėjusi augino sūnų ir dukterį įvairiuose universitetiniuose miesteliuose, kur dirbo jos vyras. „Norėjau būti su jais visą laiką, niekada net neketinau samdyti auklės,“ – sako ji ir prabyla apie savo sudėtingus santykius su motina.

Jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo dar mažytė – „neįsivaizduojat, kokios neįprastos tais laikais buvo skyrybos“ – ir ji daugiau niekada negyveno su motina, nors ir rūpinosi ja senatvėje. Vaikystę praleidusi Egipte – tai buvo Antrojo pasaulinio karo metai – trylikametė netikėtai buvo išsiųsta į niūrią britų uždarą mokyklą – „tai buvo siaubinga vieta, atgrasi, tikrai“.

Ketvirtajame–penktajame dešimtmečiais jos vaikystės Egipto kaitra ir spalvos buvo puikiai perteiktos viename iš prisiminimų tomų „Oleander, Jacaranda“. Visus jos romanus smelkia meilė Kairui, be kita ko, ir „Mėnulio tigre“, kurio herojė užmezga aistringą meilės romaną karo apimtame mieste. Ji irgi palieka savo vaiką panašiomis aplinkybėmis kaip ir pačios Lively motina.

Būsimosios rašytojos vaikystė, tėvams išsiskyrus, tapo vieniša ir nesaugi, ir įprotis godžiai ryti knygas tapo niekada jos neišdavusiu prieglobsčiu – „per savaitę perskaitydavau tris keturias knygas“. „Visi rašytojai, kuriuos pažįstu, – godūs skaitytojai. Kitaip ir būti negali. Suprantat, aš nelankiau mokyklos iki trylikos. Egipte buvau mokoma namuose, o mokė mane mergina, pati metusi mokyklą penkiolikos.“

Tą akimirką mes susivokiame, kad, nors ir keista, abi priklausėme neįprastai Didžiosios Britanijos lavinimo sistemai PNEU (Parent‘s National Education Union) (tai ir mano kelionių kupinos vaikystės dalis) – savotiškiems neakivaizdiniams kursams, kurie kolonijų vaikams pirmąkart buvo parengti XIX amžiaus pabaigoje, bet egzistuoja iki šiol.

„Dažnai stigdavo knygų ir kitų dalykų, – juokiasi ji. – Ypač karo metais.“ Knygų neskaitančių ir nemuzikalių tėvų ištekliai buvo gana menki. Bet kalbant apie mokymą, kaip teigia Lively, sistema, skatinanti mėgti knygas, turėjo privalumų. „Visa ko pagrindas buvo atpasakojimas. Vaikams reikėjo perskaityti tekstą, paskui jį atpasakoti žodžiu ir raštu. Čia svarbiausia atmintis ir istorijos pasakojimas.“ Galimas daiktas, tai idealiausias būsimojo romanisto mokymas?

Vaikams reikėjo perskaityti tekstą, paskui jį atpasakoti žodžiu ir raštu. Čia svarbiausia atmintis ir istorijos pasakojimas.

Skaitant savo pačios vaikams Lively atėjo į galvą mintis apie rašymą. „Mane labai sudomino vaikiškos knygos ir iki šiol domina. Susimąsčiau: galbūt ir aš galėčiau?“

Taip 1970-aisiais ji parašė „Astercote“ apie apleistą kaimelį miške, saugantį seną paslaptį, – pirmą iš savo trijų dešimčių knygų vaikams, kurias ji rašė iki 2001-ųjų. Ir jau po trijų mėnesių Lively gavo Carnegie medalį už „Tomso Kempės šmėklą“ – fantastinę knygą apie poltergeistą ir XVII amžiaus šmėklą. Šią knygą ji iki šiol vadina mėgstamiausia.

Apdovanojimai svarbūs rašytojos karjeroje. Su savo pirmuoju romanu suaugusiesiems „Kelias į Ličfildą“ ji atsidūrė Man Booker trumpajame sąraše. „Laiko lobiai“ 1979 m. apdovanoti Nacionaline knygos meno tarybos premija, o 1984-aisiais su „Pasak Marko“ ji vėl pateko į Booker trumpąjį sąrašą, dar iki „Mėnulio Tigro“ 1987-aisiais, kai pelnė šią garbingą premiją.

Ar jai svarbios premijos? Atsakymas, kaip visuomet, santūrus: „Taip, manau, svarbios. Tai visuomet netikėtumas. Bet man nelabai patinka, kai literatūra paverčiama sportu.“ Mes sutariame, kad tada, kai knygos publikavimui kyla grėsmė, bet kokia parama gerai literatūrai ir jos autoriui yra sveikintina.

***

Suvalgius pagrindinius patiekalus, Lively sušunka: „Štai kam taupiau vietą!“. Atnešamas prašmatnus „Eton Mess“ desertas. O aš pasirinkau gabaliuką mėlynojo sūrio, prie kurio pūpso septynios vynuogės. Ir pavydžiai dėbčioju į „Eton Mess“.

Vis bandau suprasti, kaip tokia produktyvi vaikų literatūros kūrėja, būdama 44-erių, tapo romaniste suaugusiesiems, bet Lively neanalizuoja savo kūrybos procesų. Ji keletą kartų pamini, kad kartais ją „kažkas aplanko“, kartais „palieka“ – tai gali būti idėja ar stilius, bet kas. Apie knygas vaikams ji sako: „Aš kuriu fantastiką. Rašau apie vaiduoklius ir panašius dalykus. Bet niekada nieko panašaus nerašau knygose suaugusiesiems. Ir net nežinau, kodėl.“

O apie apsakymus – jų Lively prirašiusi keletą tomų, naujausia knyga („Purpurinė sultonvištė ir kitos istorijos“, išleista 2017-aisiais) – ji sako: „Ši knyga buvo didelis netikėtumas: maniau, kad apsakymai mane apleido, neparašiau nė vieno per du dešimtmečius. Panašiai kaip autobusai: ima ir atvažiuoja iškart visi, neaišku kodėl. O dabar jie vėl išvažiavo. Paliko mane.“

Klausiu, argi yra dvi kūrybos formos? Nejau apsakymas nėra romano užuomazga?

Romanas – tai kaip kopimas stačia uola, darbas su personažais, siužetu – tam išeina visa amžinybė. Apsakymas – tai idėja, kuri arba ateina, arba ne.

„Anaiptol, – atsako ji paskubom. – Romanas – tai kaip kopimas stačia uola, darbas su personažais, siužetu – tam išeina visa amžinybė. Apsakymas – tai idėja, kuri arba ateina, arba ne.“ Manau, kad apsakymus labiau įkvepia kasdienis gyvenimas, tai, kas įvyksta, kas patraukia dėmesį.

„Idėja apie purpurinę sultonvištę kilo, kai su žentu British Library apsilankiau puikioje Pompėjų parodoje. Mus abu domina paukščiai. Ir kai pamatėme freskoje vieną, kurio negalėjome atpažinti, paklausėme kuratoriaus, o jis mums atsakė, kad tai purpurinė sultonvištė.“

„Parėjusi namo paguglinau, pasirodo, jos vis dar egzistuoja. Paskui susimąsčiau: kaip tas nutikimas atrodytų purpurinės sultonvištės akimis?..“

„Aš rašau dienoraštį, visada rašiau. Bet ne, – užbėga už akių mano klausimui, – niekuomet nesvajojau jo publikuoti. Kadaise pradėjau jį rašyti kaip darbinį ruošinį. Tada daug keliaudavau Britų Tarybos ir kitais reikalais, todėl maniau, kad dienoraštis pravers. Jis nėra išpažintinis, veikiau užrašai apie tai, ką mačiau. Be to, geras būdas pasipraktikuoti – tokia rašymo treniruotė. Sąmoningai juk nesimokome rašyti. Kai jauni rašytojai manęs klausia, paprastai atsakau: „Rašykite dienoraštį, tai naudinga jūsų darbui.“

„Kai jo nerašau, jaučiu, kaip atrofuojasi gebėjimai.“

***

Kava buvo atnešta ir išgerta, o restoranas nuščiuvo ir gerokai ištuštėjo. Mąstau, kaip toli nuo atrofijos ši giedra ir šviesios galvos aštuoniasdešimtmetė. Norėjosi pasikalbėti apie jos ryškius romanus, ir štai proga – knyga, kurią ji parašė prieš 32-ejus metus, – nuostabusis „Mėnulio tigras“, vienas iš kandidatų į Golden Booker, auksiniame penketuke.

„Man nepaprastai malonu, – sako Penelope Lively, kai paklausiu apie jos reakciją į prestižinę nominaciją, – matyti, kad ji gyvena naują gyvenimą.“ Rašytojai būdingos santūrios pastabos: ji labai lengvai žvelgia į savo pasiekimus ir garsumą. Žinia, anot jos, „atėjo netikėtai“, „suglumau, kai man paskambino mano leidėja Juliet Annan...“

Ji mandagiai nukreipia mano sveikinimus, kaipmat prabyla apie ką kita: „Mane išties sužavėjo komisijos pirmininkas Lemnas Sissay; skaičiau jo knygas, skaičiau apie jį, jo vaikystę be prošvaisčių, jis puikiai rašo.“

L. Sissay – britų rašytojas ir televizijos laidų vedėjas – vienas iš penkių komisijos narių, rinkusių devintojo dešimtmečio Golden Booker laimėtoją, ko gero, žvaigždiškiausio periodo anglakalbės literatūros istorijoje. Jis išrinko „Mėnulio tigrą“, o sąraše buvo Salmano Rushdie „Vidurnakčio vaikai“, Peterio Carey „Oskaras ir Liusinda“, Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“, Thomaso Keneally „Šindlerio arka“ ir kiti klasikiniai kūriniai.

Nepaisant to, kad aš žaviuosi šiomis puikiomis knygomis, negaliu suvaldyti džiaugsmo, kad tylesnis moters balsas išlaikė laiko išbandymus ir pranoko didžiausius tos epochos rašytojus. Pati Lively diplomatiškesnė, ji tik užsimena, kad trumpasis sąrašas kone pavyzdinis, jeigu kalbėtume apie kilmę, lytį ir stilistikos įvairovę.

„Mėnulio tigras“ – formaliai žiūrint, ko gero, labiausiai eksperimentinis iš Lively romanų, parašytas iš įvairių veikėjų požiūrių taškų, jame iškalbingai nužymėtos laiko, atminties, identiteto, amžiaus, meilės ir atgailos skirtys. Tai labiau kaleidoskopas nei chronologinis pasakojimas, siužetas gana sudėtingas – kelių kartų atspindys.

„Aš niekada iš naujo neskaitau savo knygų, bet peržvelgusi „Mėnulio tigrą“, suprantu, kad dabar negalėčiau parašyti tokios knygos, – sako rašytoja, – panašiai, kaip negaliu rašyti vaikiškų knygų. Aš jau nebe tas žmogus, koks buvau penkiasdešimties. Bet ne, tai nėra mano mėgstamiausia knyga. Galbūt dėl to, kad anuo metu apie ją per daug kalbėjau.“

„O juk tai, – tęsia ji, – klaida, kuri mane erzina.“ Tokia netikėta užuomina į kitą, ką tik atsipalaidavusios ir švelnios asmenybės pusę. „Turiu paskubėti“, – paaiškina ir pasuka iš restorano. Ištarusi žodį „klaida“. Vienintelį. Išties vienintelį, kietą žodį – apie save.

Mes atsisveikiname ant šaligatvio prie restorano, ji atsisako būti palydėta iki namų, pirmiau ketina užsukti į parduotuvę, o jau paskui namo – sako, sodinti melsvių.

Parengė Lolija Spurgienė, šaltinis: https://www.ft.com/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas