Sekite 15min Google
Virginie Grimaldi (g. 1977) – devynių romanų autorė, trejus metus iš eilės buvo skaitomiausia prancūzų rašytoja, o dabar yra viena iš šešių populiariausių Prancūzijos romanisčių. Jos knygos tapo bestseleriais, išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Rašyti ją įkvėpė močiutės, entuziastingos poetės, eilėraščiai. Virginie labai mėgo ir skaityti. „Knygos leido man nugyventi tūkstantį ir vieną gyvenimą.“
„Metas vėl įžiebti žvaigždes“ pasirodė 2018 m., o 2022-aisiais France Televisions paskelbė romaną mėgstamiausia prancūzų knyga, apdovanota Livre prefere des Francais. Rašytoja pelniusi ir daugiau literatūrinių apdovanojimų.
Trisdešimt septynerių metų Aną slegia darbas ir nuolatiniai skolų išieškotojai, kamuoja panikos priepuoliai. Savo dukras ji mato tik per pusryčius. Gyvenimas bėga pro šalį. Supratusi, kad mergaitėms sunku, Ana priima beprotišką sprendimą: pasiskolina iš tėvų kemperį, ir visos trys patraukia į Skandinaviją. Jei negali grįžti atgal, reikia pasirinkti kitą kelią. Taigi jos ieško to kelio ir tikisi, kad kelionė pakeis jų gyvenimą, padės įžiebti žvaigždes, kurios yra čia, šalia mūsų, ir sugrąžina ramybę, padaro gyvenimą šviesesnį. Knygoje dera humoras ir jautrumas. Sudėtingas emocijas ir skaudulius padeda įveikti kasdienės pergalės. Pasak autorės, „gyvenimas – savotiškas ilgas dialogas su kitais ir savimi.“
Pagal romaną sukurtas filmas (režisierius Romain Brémond).
Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė.
Siūlome knygos ištrauką.
– Jis sako: „Metas vėl įžiebti žvaigždes“, betgi jos jau įžiebtos. Jam reikia pakeist akių gydytoją?
Chloja atsidūsta.
– Tiesą sakant, jis kalba ne apie tas žvaigždes, kurios danguje.
Lili išpučia į ją akis:
– Ką? Nes žvaigždžių dar yra kitur, ne danguje? Iš tiesų keisti jūs, suaugėliai.
Dienos slenka lėtai, man atrodo, kad jau išsėmėme visas pokalbių temas su mama ir Lili. Tyla – ketvirtasis kemperio keleivis. Mama stengiasi užmegzti dialogą, bet jai nesiseka. Lili visuomet būna už trijų kilometrų nuo tos vietos, kur esame, o aš nelabai turiu ką jai pasakyti. Keista, aš taip ilgai vyliausi, kad vieną dieną mama mažiau dirbs, kaip prieš tai, kai išėjo tėtis, kad mes galėsime praleisti daugiau laiko drauge, o dabar, kai tai įvyko, viskas visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Galbūt taip dar bus. Galbūt ir mums reikia vėl išmokti bendrauti taip pat, kaip reikia iš naujo išmokti svetimą kalbą, kai ilgai jos nevartoji.
*
Ši kelionė man atrodė tinkamas sprendimas. Pastaraisiais metais, kad suvesčiau galą su galu, man teko daugiau dirbti. Maniau, kad mano atitolimas ir buvo prastos dukrų būklės priežastis, maniau, kad drauge mums pavyks užglaistyti plyšius. Joms nebe treji metai. Mano švelnumo nebepakanka gydyti jų skauduliams.
Visos trys glaudžiamės lovoje. Negirdžiu dundančio griaustinio ir lietaus, čaižančio stogą, nematau žaibų. Jaučiu judančias Lili pėdas, Chlojos alsavimą man į kaklą, užuodžiu vanilinį jų plaukų aromatą, jaučiu prie savęs jų šilumą – mano rankos apsunksta nuo jų svorio, o širdis pritvinksta laimės.
Regis, taip ir yra – mes įžiebėm jas, tas žvaigždes.
