Tačiau pradėjus skaityti „Persikų žiedlapių paviljoną“ išankstinį nusistatymą ir lengvą sarkazmą greitai keičia nuostaba ir susižavėjimas. Istorija įtraukia it galingas tornadas, kuris įsukęs bloškia skaitytoją keliais dešimtmečiais atgal, į egzotišką Kiniją, slapta nuodėme ir geismu alsuojančius Šanchajaus linksmybių namus. Ir jokie poetiški Neregėtos laimės, Miegančių gėlių ar Persikų žiedų paviljonų pavadinimai negali nuslėpti ten gyvenančių merginų skausmo, kančių bei asmeninių tragedijų.
Saulėta Kalifornija. San Fransiskas. Čia gyvenanti 98 m. senolė Siang Siang, geriau žinoma Bao Lan, Brangiosios Orchidėjos vardu, prieš „pradėdama kelionę į amžinybę“, provaikaitei ir jos sužadėtiniui pasakoja savo skausmingą ir kupiną netikėtų likimo vingių gyvenimo istoriją. Nedaug kas žino, kad ji – paskutinė Šanchajaus gėlių mergina, savo laiku buvusi turtingiausia, labiausiai šlovinama ming dzi: „gerbiama kurtizanė“. Tai išsilavinusi, daug pasiekusi visose meno srityse – literatūroje, muzikoje, tapyboje, kaligrafijoje ir poezijoje – moteris. Ji „regėjo visus šimtmečio džiaugsmus ir negandas“ ir nenori leisti „brangiam paveldui nugrimzti į lakųjį smėlį“. Senuose prisiminimuose atgyja 1918 metų Kinija.
Neteisingai apkaltinus ir nubaudus mirtimi jos tėvą nusikaltimu, kurio pastarasis niekados nepadarė, motina iš gėdos užsidaro budistų vienuolyne Pekine, o jos trylikmetė dukra apgaulės būdu išvežama į Šanchajų ir atiduodama į elitinį viešnamį. Pradžioje mergaitei viskas patinka. Čia ji randa keletą ištikimų draugių, mokosi kaligrafijos, piešimo, eiliavimo meno. Laisvalaikiu groja tradiciniais kinų styginiais instrumentais ir naiviai galvoja, kad visa ši pasaka tęsis amžinai. Tačiau greitai jai tenka išgerti karčią pažeminimo ir nuoskaudos taurę ir tik noras atkeršyti už tėvo mirtį, rasti mamą bei sutikti tikrą meilę neleidžia palūžti sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Romanas skaitomas lengvai, vienu prisėdimu, sakiniai trumpi ir aiškūs, pagardinti gero humoro dozėmis. Tai, kad istorija pasakojama pirmu asmeniu suteikia kūriniui dar daugiau asmeniškumo ir intymumo. Kūrinio pradžioje rašytoja lengvai šokiruoja skaitytoją keletu siaubo filmams būdingų epizodų, tačiau pats romanas, nepaisant aplink tvyrančio purvo ir nevilties, alsuoja viltinga bei šviesia atmosfera. Jautresnių kalbos puoselėtojų ausį gali užgauti knygoje vartojami grubūs ir net vulgarūs žodeliai, tačiau sunku įsivaizduoti viešnamio savininkus bei jų tarnaites mintis reiškiančius aukštuomenės damoms būdinga kalbėjimo maniera. Labiausiai šiame kūrinyje nuolat žavintys ir stebinantys dalykai – stilius ir palyginimai. Tokių poetinių teksto raiškos būdų ir priemonių senokai neteko regėti. Rodos, tokie įprasti ir kasdieniai buities ar gamtos reiškiniai autorės lūpose tampa itin išaukštinti ir pakylėti virš pilko kasdienybės rūbo. („Auksiniai šampano burbuliukai, rodės, sako, kad akimirkomis prieš išnykdamas gyvenimas yra skausmingai gražus.“) O kur dar palyginimai? („Jo pėdos panašėjo į dvi dideles baržas, išmetusias inkarą dulkėto asfalto jūroje.“) Tokiam paprastam veiksmui kaip galvos kinkavimas ar linktelėjimas autorė randa dešimtis nesikartojančių palyginimų, kurių neteko aptikti kitų rašytojų kūriniuose. Kitaip nei meistriškumu to nepavadinsi.
Knygoje skaitytojai ras nemažai vertingos ir įdomios informacijos apie daugelį tradicinių bei religinių Kinijos švenčių, o įmantrių rytietiškų posakių, užuominų ir linkėjimų gausa ne vieną skaitytoją privers pasukti galvą. Sudėtingesnius posakius autorė pati subtiliai paaiškina, kad skaitytojai suprastų jų tikrąją prasmę ir neinterpretuotų klaidingai. Kūrinyje nevengiama tradicinių liaudies pasakojimų, legendų ir padavimų, kurie romanui suteikia nepakartojamo grožio ir žavesio. Knygoje netrūksta ir rytietiškos meilės subtilybių aprašymų, tad kas žino, gal po kurio laiko kaip tik dėl šio romano Lietuvos demografinė kartelė ženkliai šoktels aukštyn? Poezijos mylėtojai galės mėgautis prasmingomis Sungų ir Tangų dinastijų poetų eilėmis, o grojimas tradicine keturstyge pipa ir senuoju septinstygiu kinu aprašytas su tokia meile ir atsidavimu, kad skaitydamas tarsi girdi jų stebuklingą ir užburiantį skambesį. Būtent septinstygis kinas ir buvo tas akstinas, dėl kurio romanas „Persikų žiedlapių paviljonas“ ir išvydo dienos šviesą. Mingmei Yip yra šio seno ir pripažinto visoje Kinijoje instrumento žinovė, atlikėja ir mokytoja. Šiuo instrumentu seniau grojo ne tik privilegijuotos aukštuomenės damos, bet ir elegantiškos kurtizanės. Kinų kurtizanės „Yiji“ buvo japoniškųjų geišų pirmtakės ir pradininkės. „Daugelis žmonių apie japonų geišas plačiau prakalbo perskaitę Arthuro Goldeno knygą „Geišos išpažintis“. Man gi norėjosi parašyti romaną apie kiniečių geišų fenomeną, kad žmonėms Vakaruose būtų papasakota pirminė, šio iš pažiūros žavaus, bet tikrovėje liūdno reiškinio istorija“, – teigia rašytoja.
Tad pasinerkime į būties cikliškumu paženklintą samsarą: gimimo, nykimo ir mirties ratą. Pajuskime ir išgyvenkime šią istoriją tarsi nuosavą skausmą, „papuoštą rožių vainiklapiais baigiančiame pranykti sapne“. Ir galbūt tada pažinsime ir suvoksime paprastą budistinę tiesą: „Vyras ir moteris turi tobulėti tūkstantį metų, tik tada juodu sudarys karmą, leidžiančią padėti galvas ant tos pačios pagalvės.“ Tikėkimės, kad ta pagalvė jiems nebus per didelė ir per kieta.
