„Be kita ko, poezija yra rokenrolas. Poezija tam ir skirta, kad verstumeisi, vertumeisi, šoktum su gimtąja kalba ar kokiu išmintingai išprotėjusiu, knygose tik šokį pripažįstančiu, Friedrichu Nietzsche. Kad vis šokinėtum – aukščiau bambos, aukščiau buvimo, per gyvenimą, pro neįmanomus būties langus. Poezijoje tai turėtų būti natūralu“, – apie savo kūrybą duodamas interviu 15min yra sakęs poetas.
„Per savo ilgą ir vis ilgėjantį gyvenimą ne kartą sakiau, bet ir vėl pakartosiu: poeziją geba rašyti tik vaikas. Neišvengiamai senstantis vaikas. Ir tas senstantis vaikas, tas senstantis poetas šiokių tokių privilegijų turi. Pavyzdžiui, nemeluojantį dėkingumo jausmą, arba ne „tik“, o „net“ egzistencinius klausimus, į kuriuos savo likimais kartais atsako mirštantys draugai“, – mintimis dalinosi poetas.
Poezija – ne visai iš pasaulio
„Pasaulyje viskas, anot Nietzsche's ar R.Barthes'o, yra tekstas. Pritariu: viskas. Viskas, išskyrus poeziją. Poezija – ne visai iš pasaulio. Ir ji, prisiminus Sigito Gedos poetiką, yra pynė. Metafizinė trijų gijų Mnemozinės kasa, supinta iš meilės, mirties ir tiesos. Šviesos, tamsos ir „kažko“, ko net didžiausiam poetui neįmanoma aprašyti – poetas tai supranta, bet vis tiek mėgina ir mėgina...
Kaip sudėjau knygoje „mirkt:“, eilėraštyje „Pažinsi poetą“: „paprastai jis dėlioja / paprasčiausius / žodžius / bet už žodžių, / žiūrėk, / tarytum kažkas nesuvokiama / stovi ir žiūri // mato / ir nesimato“, - tame pačiame interviu sakė A.Marčėnas.
Kitame interviu jis prisiminė savo pirmąjį eilėraštį: „Mano pirmas eilėraštis buvo komiškas pačia žemiausia šio žodžio prasme, ir tragiškas – prasme pačia aukščiausia. Kai gimė brolis, man buvo dešimt metų... Mano broliukas morkom kakoja, tetukė skalbia ir aimanuoja. Toks dvieilis. Nemanyčiau, kad tai buvo eilėraštis, bet štai, įstrigo visam gyvenimui, kaip kokia „Trakų pilis“. Kaip bandymas fiksuoti švintančiai sąmonei svarbią realybę (juokiasi). Niekada nerašiau, nerašau ir nerašyčiau to, kas man liepiama, prašoma, reikalaujama, norima, populiaru, šiuolaikiška ir taip toliau. O ir visai nerašyti galiu. Bet nenoriu“.
Tekstai išsiskyrė intelektualumu
Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode. Šios įvairialypės gyvenimo patirtys praturtino jo pasaulėjautą ir vėliau atsispindėjo kūryboje.
Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.
Lietuvių poezijoje reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.
Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi, taip pat sudarė knygą poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.
Nuo 1993 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Apdovanotas svarbiomis premijomis
Aido Marčėno kūryba buvo įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas, 1994 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2005 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose.
Keturios jo poezijos knygos – „Pasauliai“, „Eilinė“, „Šokiai“ ir „Tuščia jo“ – buvo įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o rinkiniai „Ištrupėjusios erdvės“ ir „Viename“ nominuoti Metų knygos rinkimuose.
