Sekite 15min Google
Per gyvavimo laikotarpį MO skaitymai tapo vienu didžiausių Vilniaus poezijos įvykių – jame susitinka skirtingos literatūrinės patirtys, požiūriai ir balsai, auga naujos klausytojų ir autorių kartos.
„Šių renginių pradžioje daliai klausytojų tai buvo viena pirmųjų pažinčių su poezija, o dabar kai kurie iš jų žmonių patys yra aktyviai kuriantys autoriai, kritikai, redaktoriai“, – pasakoja „MO lauke“ poezijos skaitymų iniciatorius Zigmas Pakštaitis.
– Zigmai, kokių teko pastebėti per šiuos aštuonerius metus įvykusių pokyčių – nuo skaitymuose susirenkančios publikos iki paties poezijos lauko?
– Ko gero, lengviausia pamatyti kintantį klausytojų skaičių – o jis renginiuose vis didėja. Prisimenu, vienuose pirmųjų skaitymų dalyvavo poetas Rimvydas Stankevičius, tuomet drauge su juo svarstėme, kad jei susirinks trisdešimt žmonių, jau bus gerai. Atėjo virš pusšimčio – laikėme tai didele sėkme. Dabar viename renginyje sulaukiame ir dviejų šimtų klausytojų.
Pirmaisiais metais skaitymus daugiau lankydavo žmonės iš literatūros bendruomenės, o dabar auditorija – gerokai platesnė. Džiugina, kai žmonės, kurie nėra nuolatiniai tokių renginių ar visų kultūrinių naujienų sekėjai, naujų knygų čiupinėtojai, atėję išgirsta ir galbūt susidomi autorių kūryba. Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija.
Žvelgiant atgal net pačiam keista, kad šiuose renginiuose nuo jų pradžios mažai ką keitėme. Tai kiek ironiška – šiandien dažnai akcentuojamas poreikis viską nuolat transformuoti bei tobulinti, kad veiklos galėtų tęstis, tuo tarpu mums nutiko atvirkščiai: kasmet darome tą patį ir kasmet tai sekasi gerai. (juokiasi)
– Ko gero, tai, kad formatui esmingai nesikeičiant auditorija vis plečiasi, sufleruoja apie gerai veikiančią organizavimo logiką. Kokia ji? Kaip dėlioji skaitymų programą, ką tau svarbu įtraukti, o ko galbūt tikslingai vengi?
– Galbūt kiek persistengiu sakydamas, kad nieko nekeičiame – juk kasmet įtraukiame vis naujus autorius, esame darę vertėjų bei mirusių autorių renginių, kvietę į teminius Kauno bei Vilniaus poezijos renginius, organizavę skaitymus, kur autoriai vis keičiasi paskaitę po vieną eilėraštį, turi vienu tekstu atsakyti kitam, prieš tai buvusiam tekstui…
Šių poezijos skaitymų pradžia buvo susijusi su svajone, kokie poezijos renginiai turėtų būti, kaip jie turėtų skambėti, kokiame literatūriniame procese pačiam su kolegomis ir bičiuliais norėtųsi dalyvauti. Tokių renginių – ypač vasarą – buvo labai mažai. Matyt, tai suveikė – lankytojų skaitlingumas rodo, kad ne man vienam to trūko.
Svarbu yra pagarba publikai ir autoriams – geras garsas, patogi vieta atsisėsti, necypiantys mikrofonai. Teko lankytis ne viename poezijos renginyje, kur labai geri autoriai skaito labai gerus tekstus, bet jų nesigirdi, nes įranga aidi ir gaudžia. Svarbu ir trukmė – jei renginiai prailgsta, įpusėjus antrai valandai žmonės pradeda muistytis ar išeidinėti, tuomet ir autoriai jaučiasi prastai. Dėl to siekiame tilpti į vieną valandą, o tuomet, kai skaito daugiau poetų – pavyzdžiui, jaunų autorių renginiuose, – visiems skiriame po vienodą minučių skaičių – klausytis literatūrinio teksto reikia susitelkimo, tad reikia dozuoti.
Autorius visada stengiuosi kviesti po kelis. Kontrastas tarp skirtingų balsų ir asmenybių, teksto architektūrų leidžia geriau juos išgirsti, dalyviai išryškina vieni kitus, suveda vieni kitų skaitytojus. Kartais ir patiems autoriams būna netikėta išgirsti, kaip naujai suskamba jų eilėraščiai. Bendrai į visus renginius kviečiu tuos autorius, kuriais tikiu ir žaviuosi, laikau meistriškais ar tokiais tapsiančiais. Kai tai kartojasi renginys po renginio, klausytojai ima pasitikėti ir grįžta.
– Jau trečią vasarą vienas iš „MO lauke“ poezijos skaitymų renginių būna skirtas atviro kvietimo metu atrastiems naujiems balsams. Kuo svarbūs šie renginiai?
– Šių renginių metu tiek aš tiek klausytojai išeiname iš savo pažįstamos aplinkos ir išgirstame kažką naujo. Paprastai paskelbiame atvirą kvietimą, paprašome autorių atsiųsti po 3 eilėraščius ir sakinį apie save, tada skaitome, vertiname. Visuomet į akiratį papuola daug nematytų, negirdėtų dalyvių. Nors man šie skaitymai visuomet kelia baimę – nežinau, ar – ir kas – atsilieps į kvietimą, kartais iki paskutinių dienų neaišku, ar apskritai renginio neteks atšaukti, nes daug autorių siunčia tekstus paskutinę akimirką.
Tenka išsiųsti ir daug neigiamų atsakymų, todėl turbūt svarbiausias darbas tiek tokiuose renginiuose, tiek kultūros leidinių redakcijose – mokėti „ne“ pasakyti taip, kad neuždarytum durų, paskatintum toliau mokytis ir tobulėti. Kai norinčiųjų yra pusšimtis, o vietų – tik dešimt, kažkas neišvengiamai lieka už brūkšnio. Tačiau už brūkšnio – ne už borto.
Norisi atrasti pradedančius autorius, kurie išsiduoda galintys bėgti literatūrinį maratoną, turintys norą ar galimybę tapti gerais rašytojais. Svarbu juos padrąsinti, pakviesti, parodyti publikai – jei po šių renginių atsiras nors vienas žmogus, kuris užsikabins ir panorės būti literatūros procese, bus laimėjimas.
– Ar tenka pastebėti, kaip auditorija auga kartu su renginiu, įsitraukia į literatūros pasaulį, formuojasi naujas klausytojų ir autorių ratas?
– Aštuoneri „MO lauke“ poezijos skaitymų metai neabejotinai turi tam tikrą svorį. Viena vertus, nemažą dalį autorių, kuriuos svajojau pakviesti skaityti, jau pakviečiau, dėl to kasmet tenka išeiti iš savo įprasto regėjimo lauko, patyrinėti ir susipažinti su naujais kūrėjais.
Kita vertus, per ilgą laiką šie skaitymai sukūrė santykį su visuomene ir tapo gražių asmeninių istorijų dalimi: kažkam šių renginių pradžioje buvo septyniolika ar aštuoniolika metų ir tai buvo viena pirmųjų jų pažinčių su poezija, o dabar kai kurie iš šių žmonių patys yra aktyviai kuriantys autoriai, literatūros magistrantai – rašo recenzijas, užsiima kritika, patys organizuoja renginius ar dirba leidyklose. Yra tekę išgirsti: „Atėjau į jūsų renginius ir supratau, kad man reikia būti literatūros procese“.
Tai – ilgalaikė žymė visuomenės audinyje, kurią keista ir džiugu matyti. Ji primena apie atsakomybę ir apie tai, kad renginiai, procesai, sutinkami žmonės daro įtaką – lengva kažką sužeisti, demotyvuoti, pasakyti tai, kas atmuš nuo kūrybos visiems laikams. Blogi impulsai labai lengvai plinta, o dėl gerų reikia pasistengti.
– Organizuodamas skaitymus betarpiškai susiduri su literatūros pasaulyje dar tik pradedančia įsitvirtinti karta. Kiek joje pavyksta užčiuopti naujas ar intriguojančias tendencijas, temas, raiškos būdus?
– Labai sunku kalbėti apie reikšmingas tendencijas, kai mūsų renginiai gana trumpi ir prie jų prisijungia daug vis naujų dalyvių, bet tikrai pastebiu, kad pastaraisiais metais skaitymuose padaugėjo humoro, lengvumo.
Man atrodo, kad į savo kūrybą nežiūrėti pernelyg sureikšmintai – puikus bruožas. Žinoma, reikia su ja elgtis atsakingai, tačiau svarbu neužsirūstinti, neužsižaisti tik sunkiose, painiose temose, neprikimšti įmantrybių. Dėl to įdomu, kai autoriai į literatūrinį pasaulį beldžiasi nagrinėdami mažus ar šmaikščius dalykus. Geras to pavyzdys – poetas Donaldas Kajokas, kuris geba sujungti lengvą, nuskaidrinantį, šyptelti kviečiantį tekstą su gelme, paradoksu, keičiančia įžvalga. Rodos, kad jaunesnė autorių karta vis aktyviau ieško tokio lengvumo.
Šiemet atviro kvietimo atrankoje atsirado nemažai profesinių eilėraščių, kurių pastebėdavau ir ankstesniais metais. Žmonės dirba duomenų analitikais, bankininkais, gydytojais, buhalteriais, psichologais ir rašo apie savo darbą. Galbūt ši tendencija dar nėra įgavusi apčiuopiamos formos, bet ilgainiui tai tikrai galėtų įvykti. Poezijos nereikia apriboti teigiant, kad jai tinkamos tik tam tikros temos ar raiškos priemonės. Pats tekstas dažniausiai šias priemones pateisina.
Kodėl profesinių eilėraščių daugėja? Tikėtina, kad darbo temos vyresnei kartai turi neigiamų asociacijų ir atsiduoda sovietmečiu – galbūt nemažai autorių, gimusių tuo laikotarpiu, apie darbą rašyti vengė, tai buvo daugiau propagandinės poezijos plotmė. Dabar prie profesinių temų ateina žmonės, kurie gali jų imtis be atgrasaus šleifo.
– Svarbus vaidmuo skaitymuose atitenka ir MO erdvei. Be tavo jau paminėtos kokybės, ką dar skaitymams suteikia išėjimas iš įprastesnių literatūrinių maršrutų? Ar muziejaus kontekstas prideda papildomų atspalvių renginiams?
– Prasidėjus šiems renginiams, MO muziejus buvo dar visai naujas ir siekė keisti visuomenės požiūrį į muziejus, parodyti juos kaip gyvas, patrauklias, įdomias vietas. MO darė daug dalykų, kurie tuo metu muziejams atrodė neįprasti – nuo didelės apimties rinkodaros kampanijų iki bendravimo su plačiąja visuomene. Manau, kad tokie renginiai, kaip „MO lauke“, padėjo sujungti labai skirtingas auditorijas – lankytojus, ieškojusius smagios laisvalaikio praleidimo vietos, ir kai kuriuos kultūros profesionalus, kurie į MO muziejaus ryškumą, žaismingumą galbūt žiūrėjo skeptiškai.
Pačioje pradžioje bendraujant su autoriais muziejus tarp jų neturėjo didelio pasitikėjimo, buvo sienų, kurias reikėjo peržengti. Tuo tarpu paskutinius penkerius metus jaučiasi visiškai pasikeitęs požiūris – muziejus tampa savotišku tramplinu, vieta, kur autoriai jaučiasi girdimi ir matomi. Man atrodo, vienas svarbiausių dalykų šiuose skaitymuose – kad nesistengiam autoriams nieko primesti, leidžiam būti savo kūryboje taip, kaip jiems norisi, nesiekiam naviguoti į vieną ar kitą pusę ar sprausti į dėžutę.
Dėl to mes galime pakviesti mažiau žinomus, nišinius, labai savitus kūrėjus – klausytojai vis tiek gausiai susirenka, nes pasitiki, kad jie tikrai bus geri. Ir būna! Tuomet atsitinka maži stebuklai, kai žmonės susipažįsta su autoriais, kurie galbūt niekada neatsidurs perkamiausių knygų top dešimtukuose, atranda labai autentišką, gilią ir šiltą poeziją, išeina su nuostabiais įspūdžiais. MO muziejaus turimas visuomenės pasitikėjimas, plati komunikacija, didelė veiklų įvairovė leidžia poeziją, kuri įprastai yra tylus ir intravertiškas užsiėmimas, pagarsinti ir paskleisti.
– „MO lauke“ renginiai – poezijos skaitymai, koncertai ir kiti formatai – yra tapę vasaros Vilniuje tradicija, savotišku nedideliu miesto festivaliu, išsidėsčiusiu per visą šiltąjį sezoną. Kaip poezijos skaitymų renginiai sąveikauja su miestu?
– Ieškant įdomių autorių tenka pasidairyti ir po kitus miestus, bet kuo daugiau dairausi, tuo labiau ryškėja, kad Vilnius yra Lietuvos poezijos sostinė. Ir mūsų poezijos renginiai neblogai įsipaišo į šios sostinės literatūrinį peizažą – per juos šiek tiek ūgteli jauni autoriai, ryškiau pasirodo mažiau žinomi, o klausytojai vis naujai atranda bei pažįsta savo laiko literatūrą.
Festivalis apima ne tik poezijos, bet ir muzikinę programą, o su abiem pasiekia šimtus jaunų klausytojų. Tai reikšminga, nes įvyksta pažintis tiek su profesionalia, aukščiausios prabos kūryba, tiek su įvairiais eksperimentais, alternatyva ar jaunais, pradedančiais autoriais. Čia įvyksta dvejopas procesas – kai kuriais atvejais lankytojai atvyksta tikėdamiesi kultūros kaip pramogos, o atėję visada išsineša ir gilesnę patirtį. Nuo pat pradžių festivalį kūrėme atvirą ir nemokamą, todėl ir dabar ypač svarbu, kad muziejus, tapęs Vilniaus kultūros organizacija ir palaikomas Vilniaus miesto savivaldybės, gali jį tęsti ir auginti.
„MO lauke“ poezijos skaitymai – rugpjūčio 13 d. 19 val. MO muziejaus terasoje. Renginys nemokamas.