Sekite 15min Google
Iš Peru kilusi penkiolikmetė Luiza auga Vokietijoje, įvaikinta pasiturinčios šeimos Ji protinga ir gerai mokosi. Vakarėliai ir vaikinai jos nedomina. Luiza myli gyvūnus ir laisvalaikiu mėgsta vaikščioti po mišką, ieškoti lapių, elnių, paukščių. Ir turi ypatingą gebėjimą – matyti tamsoje. Dėl to tėvas ją praminė naktine pelėdžiuke. Kai netoliese aptinka jauną benamį, su juo beveik susidraugauja. Timas pasikliauja jos pagalba, noru jį paslėpti net savo tėvų namuose, nes turi savų priežasčių likti nematomas. Luiza tampa jo bendrininke, beveik įsimyli Timą ir įklimpsta melo, nusikaltimų tinkle, iš kurio ištrūkti vis sunkiau. Atrodo, kad ne tik ji, bet ir jos tėvai gyvena dvigubą gyvenimą. Tai pilnametystės istorija, santykių drama ir kartu kriminalinis romanas. Nuostabu, kaip devyniasdešimtmetė autorė geba įsijausti į penkiolikmetę, rodos, naivią, bet aprašomą taip įtikinamai. Knyga įtraukia nuo pirmų puslapių ir vis labiau intriguoja.
Pasak kritikų, Ingrid Noll yra ypatinga. Ji gimė 1935 m. Šanchajuje. Studijavo Bonoje literatūrą ir meno istoriją. Užauginusi vaikus, pradėjo rašyti kriminalinius romanus, kurie tapo bestseleriais. 2005 m. apdovanota Friedricho Glauzerio premija, skiriama už geriausias detektyvines knygas, tų pačių metų vasarį jai įteiktas Federalinis nuopelnų kryžius (Verdienstorden der Bundesrepublik Deutschland) – vienintelis Vokietijos federalinis valstybės apdovanojimas, skiriamas šalies ir užsienio piliečiams už ypatingus nuopelnus politikos, ekonomikos, kultūros, dvasinėje ar mokslo srityse.
Iš vokiečių kalbos vertė Auksė Noreikienė.
Ką žinojau apie Timą? Jis iki šiol tik užsimindavo apie tai, kodėl laikinai gyveno gatvėje ar miške. Negalėjau ir nenorėjau tikėti, kad jis yra visiškai blogas žmogus. Vis dėlto bijojau. Ar
jis neturėtų manęs nutildyti, nes galėčiau jį išduoti? Ar jis iš tikrųjų iki to nusiristų? Maniau, kad pakankamai pažįstu žmones, idant atmesčiau galimybę nužudyti mane – jo gelbėtoją.
Ar aš buvau miela mergaitė? Manęs dar niekada niekas taip nepavadino. Ir tuo labiau angelu ar ištikimu žmogumi!
Viskas bylojo prieš jį, ir vis dėlto labai pamilau tą nedorėlį. Beje, turiu pasakyti, kad prisiglausti prie vyriškos krūtinės buvo nuostabus, jaudinantis ir visai naujas jausmas. Troškau, kad tai nuolat pasikartotų. Aitrus cigarečių ir plėšrūno kvapas skyrėsi kaip diena ir naktis nuo mišku kvepiančio tėvo losjono po skutimosi. Taip pat mane nepaprastai žavėjo jo šiurkštus, kiek prikimęs balsas.