Pasakojimo veiksmas nukelia į nedidelį JAV pietuose esantį miestelį, į kurį po skyrybų drauge su dviem vaikais atsikrausto Merilė Dunlap. Tai jau ne pirmas kartas Merilės gyvenime, kai tenka viską pradėti iš naujo. Merilė labai stengiasi įsilieti į draugiškai atrodančią miestelio bendruomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina vietos turtuolė Hetera. Ji – tobula mama, vietos mokyklos komiteto pirmininkė, tobula žmona.
Merilė ima priprasti prie naujųjų namų, kuriuos nuomojasi iš miestelio senbuvės Meilutės Preskot. Meilutė – iš pirmo žvilgsnio rūsti ir nedraugiška senutė, tačiau panašu, kad Merilė kažkuo primena jai ją pačią jaunystėje. Akivaizdu, jog senosios damos praeityje būta ne vienos paslapties...
Nekalta, idiliška miestelio kasdienybė ir tobulos moterys – tik paviršius. Mažo miestelio paslaptys ir praeities nuodėmės tik ir laukia, kada galės iškilti į dienos šviesą. Vienas įvykis atveria senos, tačiau neužmirštos neapykantos padarytas žaizdas... Tačiau stiprios moterys įveikia viską – net praeitį, kuri smogia netikėtai.
– Romanas „Naktis, kai užgeso šviesos“ įtraukė nuo pirmo puslapio. Labai įdomiai sudėliojote romano struktūrą, į pasakojimą įterpdama Antrojo pasaulinio karo laikų epizodus ir sugretindama juos su trijų veikėjų linijomis dabartyje. Tai suteikia pasakojimui tekstūros. Kaip pasirinkote tokią struktūrą?
Pradėjusi rašyti šį romaną maniau, kad tai bus Merilės lūpomis papasakota šiuolaikinė istorija su intriguojančiais anonimiškos tinklaraštininkės intarpais. Bet po kurio laiko knygos puslapiuose atsiradusi Meilutė išsyk perėmė vadžias. Supratau, kad neužteks tik bendrais bruožais papasakoti apie jos praeitį, skaitytojai ir aš tiesiog privalome pakeliauti laiku ir viską patirti su ja.
Romane vienu metu plėtojamos kelios temos. Pavyzdžiui, netikėtai užsimezgusios draugystės priežastys, patyčios ir bauginimai suaugusiųjų gyvenime ir mokykloje, atsakomybė santuokoje, dukters pastangos pelnyti motinos pripažinimą. Kaip visos šios temos atsirado romane „Kai užgeso šviesos?
Niekada iš anksto nekeliu tikslo romane nagrinėti vieną ar kitą temą, jos atsiranda natūraliai! Mano tikslas – papasakoti istoriją, tačiau būčiau tikra neišmanėlė, jei nesirinkčiau kalbėti apie man artimus dalykus. Jau rašydama knygą sprendžiu, kas tiks istorijai, o kas ne. Leidžiu veikėjams rodyti man kelią.
– Paslaptingosios kaimynės pasirašyti tinklaraščio įrašai – itin šmaikštūs, kai kurie jos nusiskundimai lengvai atpažįstami, nes kiekvienas esame su tuo susidūrę. Ji kalba apie vairuotojų etiketo stoką, sunkumus, kylančius globėjų auginamiems vaikams, tūkstantmečio kartos norą turėti teisių, bet ne pareigų. Ar rašyti šiomis temomis buvo lengva?
O, šią dalį rašyti buvo maloniausia! Čia galėjau išsakyti visus savo skundus ir viską, kas mane erzina gyvenant priemiestyje. Man tai taip patiko, kad svarstau apie knygos tęsinį vien dėl to, kad galėčiau dar daugiau paburbėti. Yra tiek dalykų, kuriuos būčiau norėjusi suguldyti į knygą, kad tikrai kada nors atsiras dar viena knyga.
– Esate sakiusi, kad niekada nesvajojote tapti rašytoja, tiesiog vieną dieną sėdote ir pradėjote rašyti. O jūsų rašymo standartai išties aukšti: nedaug dėstymo ir būdvardžių, tačiau itin aiškiai išreikštas vietos pojūtis ir stiprūs veikėjų portretai. Jūsų įžvalgos apie žmogiškąją prigimtį paverčia knygos skaitymą gryniausiu malonumu, imkim kad ir šiuos perliukus: „Jo plaukai buvo tokie pat kaip mūsų mamos, gal todėl ji ir apsimesdavo, kad jo apskritai nėra. Niekam nepatinka žiūrėti į veidrodinį savo atspindį, deja, ne tokį tobulą kaip tu pats.“ Kaip jūs tapote rašytoja?
– Niekada nelankiau rašymo kursų, išskyrus tas pamokas, kurios buvo privalomos mokykloje ar universitete, kur studijavau verslą. Bet visuomet buvau nepasotinama skaitytoja ir visada nurodau knygas (ypač tas puikias aštuntojo ir devintojo dešimtmečio šeimos sagas, kurias parašė tokie autoriai kaip Susana Howatch, Johnas Jakesas, Tayloras Caldwellas ir Jeffrey Archeris), kurios išmokė mane rašyti apie sudėtingus santykius – ypač apie santykius šeimoje. Ir, žinoma, jaučiuosi skolinga tėvams, nes jų dėka turiu itin plačią giminę Pietuose, tad galėjau į valias tyrinėti bei pažinti tą glaudžiais ryšiais susaistytą bendruomenę.
– Koks buvo labiausiai nustebinęs dalykas, kurį suvokėte rašydama?
– Turbūt tai, kad jei pati nesijuokiu ar neverkiu skaitydama savo tekstą, mano skaitytojai irgi neverks ir nesijuoks. Mano tikslas – kurti emociją, ir jei mano kūrinys nepaveikia manęs, vadinasi, nepaveiks ir būsimo skaitytojo. Tai reiškia, kad turiu grįžti ir bandyti dar kartą.
– Kokį patarimą duotumėte jaunai sau? Ar yra pamokų, kurias jau išmokote, tačiau būtumėte norėjusi apie tai išgirsti anksčiau?
– Būčiau liepusi sau išmokti rinkti tekstą kompiuteriu anksčiau. Būtent dėl baisios rašysenos ir nesugebėjimo sekti visų galvoje besisukančių istorijų nekenčiau rašymo kone iki mokyklos baigimo. Norėčiau, kad kas nors man būtų pasakęs, kad verta pasitikėti pačiu rašymo procesu. Niekas nesitiki, kad pirmakursis medicinos studentas sugebės atlikti smegenų operaciją pirmą studijų dieną – visi turime nuo kažko pradėti.
– Jūs – pietietė ir mėgaujatės rašydama romanus apie pietietes. Jūsų knygų siužetai dažniausiai susiję su istorija, meile ir paslaptimis, o pagrindinėmis veikėjomis tampa moterys, bandančios rasti savo vietą pasaulyje. Esate užsiminusi, kad kurdama tuos stiprius personažus tarsi girdite mamą ir jos seseris pietietiškai šnekučiuojantis. Ar būtent tas noras išgirsti jų balsų aidą jus ir paskatino imtis rašymo?
– Žinoma. Mano tėvas vadovavo naftos įmonei, tad mes dažnai kraustydavomės iš vienos vietos į kitą. Visada pavydėjau pusbroliams ir pusseserėms, kurie nuolat gyveno tame pačiame miestelyje Misisipės valstijoje, kur ir gimė, ten pat gyveno ir mano senelė, ir tolimesni giminaičiai. Visada norėjau gimtinės, vietos, kurią galėčiau vadinti namais. Bet galiausiai ėmiau rašyti ir kurti tokį pasaulį, kokiame būčiau norėjusi gyventi, pasaulį, kuriame svarbiausią vietą užima seserys. O juk užaugau apsupta trijų brolių ir visą gyvenimą svajojau apie seserį.
– Pastaruoju metu parašote po dvi knygas per metus ir apie 1250 žodžių per dieną. Ar atidedate pirmąjį juodraštį pagulėti stalčiuje prieš imdamasi redagavimo? Kiek kartų paprastai redaguojate juodraštį, prieš siųsdama jį savo kritikėms – rašytojoms Susie Crandall ir Wendy Wax?
– Nerašau juodraščių. Rašydama istoriją iš karto ją ir redaguoju. Kai tik nusprendžiu, kad skyrius baigtas, siunčiu jį Wendy ir Susie, tada peržiūriu jų pastabas ir atsižvelgdama į jas suredaguoju tekstą dar prieš pradėdama rašyti kitą skyrių.
Nors esu produktyvi, esu lėčiausia rašytoja pasaulyje, nes stumdamasi į priekį nuolat viską perrašinėju, o tai reiškia, kad rašau kiekvieną dieną ir kiekvieną laisvą minutę. Pirmąją knygą rašiau ketverius metus, nes neturėjau išleidimo termino ir rašiau tada, kada norėjau. O, seni geri laikai!
– Kaip suprantu, jūs esate iš tų rašytojų, kurie tiesiog sėda ir rašo. Pradėdama rašyti žinote tik istorijos apmatus. Pradedate nuo pagrindinės veikėjos, jos vidinio konflikto, veiksmo vietos ir tada jau siužetas pats ima rutuliotis. Taigi jums tolesni įvykiai būna tokie pat netikėti kaip ir skaitytojui. Kada sužinojote, kas nutiks Merilei knygoje „Naktis, kai užgeso šviesos“? Ar teko grįžti į pradžią ir sujungti likusius palaidus galus?
– Nuolatos turiu grįžti ir redaguoti, kad galėčiau įpinti naują idėją. Merilės praeities istoriją, kuri galiausiai tapo itin svarbia knygos dalimi, sužinojau tik parašiusi pusę romano, tad teko šį tą prirašyti, kad visos siužeto linijos tinkamai sugultų. Taip rašyti sunkiau, tačiau man toks būdas tinka. Aš ne iš tų skaitytojų, kurie nekantrauja sužinoti, kaip baigsis knyga, tad tikriausiai panašiai ir rašau. Kai tik sužinau, kokia istorijos pabaiga, man pasidaro nebeįdomu.
– Jūs sugebate genialiai sukurti romantinę įtampą tarp dviejų žmonių. Knygoje „Naktis, kai užgeso šviesos“ tokia įtampa mezgasi tarp Merilės ir Veino. Kaip manote, ar turi gimti romantiku, ar reikia tiesiog patirti tos romantikos gyvenime, kad galėtum parašyti meilės romaną?
– Manau, kad tą reikia patirti. Remiuosi mudviejų su vyru meilės istorija. Buvau įkyri jo mažosios sesutės geriausia draugė ir buvau dėl jo pametusi galvą. O jis buvo toks sarkastiškas, juokingas ir ne visada malonus (kaip jau minėjau, buvau labai įkyri).
Meilės santykiuose nuostabiausia anaiptol ne fizinis ryšys, o tai, ką žmonės sako vienas kitam, kai nori pasakyti kažką kita. Arba jų humoro jausmas. Geriausios mano skaitytos sekso scenos geros buvo dėl dviejų žmonių dialogo. Kitaip tariant, meilės romanas ne visada lygu seksas. Žinoma, seksas labai svarbus santykiuose, bet tai nėra vienintelis dalykas, kuris priverčia stipriau plakti širdį. Tai ir yra romantiškoji meilės romano dalis.
– Ar esate gavusi pasiūlymų pagal jūsų knygas statyti filmus? Ką matytumėte Merilės, Meilutės, Veino ar Heteros vaidmenyse? Įsivaizduoju, kad Merilę galėtų vaidinti Sandra Bullock arba Leslie Mann. Meilutės vaidmuo galėtų atitekti Ellen Burstyn ar Blythe Danner, o Veino – Michaelui Fassbenderiui. Ką manote?
– Kaip jau minėjau, didžiąją dalį laiko rašau ir tikrai nenusimanau apie šiuolaikinius Holivudo aktorius. Man patinka mintis Meilutės vaidmenį patikėti Ellen ar Blythe (ar net Maggie Smith). Merilės vaidmeniui tiktų Reese Witherspoon, ypač kai ji kalba tuo tikru pietietišku akcentu. Na, o Veino vaidmeniui įsivaizduoju ką nors panašaus į Ryaną Reynoldsą – ypač dėl to, kad jį esu sutikusi gyvai. Heterai tikrai rinkčiausi Scarlett Johansson.
Buvo užklausų dėl galimybės „Tradd Street“ knygų seriją paversti serialu, taip pat domėtasi ir kelių kitų knygų ekranizacijos galimybėmis, tačiau tai niekuo nesibaigė. Kol kas tai tik svajonė, bet tikrai norėčiau pamatyti savo veikėjus ir jų istorijas ekranuose.
– Kokį garsų žmogų pasikviestumėte vakarienės? Kodėl?
– Mocartą. Pati esu muzikantė ir groju pianinu nuo penkerių. Jo muzika yra daugiau nei geniali. Ir žinoma filmas „Amadėjus“ prisidėjo prie šios mano manijos.
Pagal authorlink.com parengė Greta Brigita Volosevičiūtė.
Karen White. Naktis, kai užgeso šviesos. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Vilnius: Tyto alba, 2019.
