– Skaityk man iš lūpų: EIK VELNIOP. Aišku?
– Būtent tai šiems metams ir esu suplanavęs.
Frédéricas Beigbederis (g. 1965) – vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų žvaigždė. Lietuvių kalba 2002 m. pasirodęs jo romanas „Meilė trunka trejus metus“ iškart tapo perkamiausia knyga, o knygos pavadinimas – visuomenėje tvirtai įsišaknijusia teze.
Meilė nenustoja dominti autoriaus. Šį kartą jis pasineria į vieną žaviausių ir keisčiausių XX a. meilės istorijų – Jerrome‘o D. Salingerio ir Oonos O‘Neill.
1940-tieji, Niujorkas, Stork Club. Auksinis jaunimas, stiklų su kokteiliais skambesys, cigarečių dūmai. Čia visi šmaikštūs, turtingi, arogantiški ir jaunatviškai negailestingi. Į klubą įžengia pradedantis rašytojas J. D. Salingeris – tylus, aukštas, nerangus. Ambicingas. Iškart pameta galvą dėl Oonos O‘Neill, vieno garsiausių JAV dramaturgų Eugene‘o O‘Neillo dukros. Jam 21, jai 15. Ši vieną vasarą trukusi meilė naivi, beprotiška, skaisti ir drauge persmelkta erotikos. Ir tuoj kilsiančio karo nuojautos.
Jis rašo jai iš karo nusiaubtos Europos aistra alsuojančius laiškus, o ji išteka už trisdešimčia metų vyresnio aktoriaus. Laiškai taip ir lieka be atsako, ji savo vyrui Charlie‘ui Chaplinui pagimdo aštuonis vaikus, o Jerry jos niekaip negali pamiršti. Skirtingesnius gyvenimus sunku įsivaizduoti: prabanga alsuojanti Oonos tikrovė ir karo išsekintas Jerry, tapęs garsiausiu Amerikos atsiskyrėliu.
Siaubingai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra
Ar viskas buvo būtent taip? F. Beigbederis sako: „Siaubingai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.“
Žarstydamas praėjusio amžiaus sąmojus, ironizuodamas save ir kitus, ilgėdamasis nesumeluotų jausmų bei kultinių anų laikų asmenybių, autorius ne tik atskleidžia vieną mažai žinomą paslaptingojo Salingerio gyvenimo tarpsnį, bet ir išdavikiškai įvardija vieną didžiausių vyriško įkvėpimo šaltinių – tai jaunystės troškimas.
