Nauja knyga kelia klausimą, kaip užkirsti kelią karui ir kokį vaidmenį turėtų atlikti Vokietija

Europa išgyvena lūžio laikotarpį: dešimtmečius galiojusios saugumo taisyklės ir politinės prielaidos nebeveikia. Rusijos karas prieš Ukrainą, aštrėjanti geopolitinė konkurencija ir kintanti pasaulio tvarka verčia Europos valstybes iš naujo įvertinti savo atsakomybę tarptautinėje arenoje. Šiame kontekste lemiamas tampa Vokietijos pasirinkimas: ar ji pasirengusi prisiimti lyderystę už žemyno saugumą ir laisvę, ar ir toliau tikėsis, kad svarbiausius sprendimus už ją priims kiti?

Buvęs Bundesvero generalinio štabo pulkininkas, Vokietijos Bundestago narys, gynybos ir užsienio politikos ekspertas R. Kiesewetteris ragina savo šalį atsikratyti geopolitinio pasyvumo ir į tikrovę pažvelgti be iliuzijų. Autorius atskleidžia, kaip dešimtmečiais puoselėtas mąstymas – įsitikinimas, kad taiką galima garantuoti vien ekonominiais ryšiais ir dialogu, – atvedė Vokietiją prie gynybinio silpnumo ir strateginio pažeidžiamumo.

Knygoje daug dėmesio skiriama Bundesvero būklei, Berlyno politinėms klaidoms ir neatidėliotiniems sprendimams. R.Kiesewetterio vertinimu, vien didesnių investicijų į gynybą nepakaks – būtinas esminis visuomenės ir politinio elito lūžis. Saugumas nėra duotybė, o taikai išsaugoti reikalinga politinė valia, reali parengtis ir gebėjimas veikti išvien su sąjungininkais.

Ši knyga aktuali toli gražu ne tik vokiečiams. Didžiausios Europos ekonomikos pasirinkimai tiesiogiai lemia viso žemyno ateitį: kiek Vakarai pasiryžę stiprinti sąjungas ir veiksmingai atgrasyti agresorių, užuot vėl užmerkę akis prieš geopolitinę realybę?

„Kaip užkirsti kelią karui?“ – tai tiesus, kritiškas ir profesionalus žvilgsnis į Vokietijos vietą pasaulyje. R.Kiesewetteris ne tik preparuoja praeities iliuzijas, bet ir brėžia aiškią kryptį, kaip atkurti šalies gynybinius pajėgumus bei užtikrinti ilgalaikę taiką.

Lietuviškojo leidimo įžanginiame žodyje autorius pabrėžia Baltijos šalių vaidmenį: Lietuva, Latvija ir Estija kur kas anksčiau ir aiškiau įvertino Rusijos grėsmę, todėl šiandien Vakarai privalo mokytis iš jų patirties.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Rimas Čuplinskas, knygos vertimą į lietuvių kalbą rėmė Konrado Adenauerio fondas.

Spalio 14 d., trečiadienį, 17.30 val. knygos autorius R.Kiesewetteris lankysis Vilniuje ir pristatys knygą bendradarbystės erdvėje „Talent Garden“ (Vilniaus g. 33). Pristatymo metu vyks diskusija apie tai, koks turėtų būti Vokietijos vaidmuo stiprinant Europos gynybą, kaip patikimas atgrasymas gali padėti išvengti karo ir ką besikeičiantys transatlantiniai santykiai reiškia Europos saugumui.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Žodžiai turi didelę galią. Diplomatijoje ypač svar­bu rasti tinkamus žodžius – ir kuriant tvirtus valstybių ar diplomatų tarpusavio santykius, ir išsakant kritiką. Tinkamai parinkti žodžiai gali gydyti ir vienyti. Tačiau žodžiai gali ir žeisti, įskaudinti, pridaryti žalos. Žodžiai, simboliai ir įrėminimas (angl. framing) yra ne tik veiks­mingos, bet ir itin svarbios politinės priemonės. Brandto atsiklaupimas Varšuvoje. Adenauerio ir Ben Guriono ran­kos paspaudimas – didžiulę simbolinę galią turėję gestai, tapę draugiškų valstybių ir visuomenių santykių pradžia po neįsivaizduojamų Vokietijos sukeltų kančių ir siau­bo.

Tokia stipri simbolika, tokie išmintingi susitaikymo žodžiai, kad nusikaltėlių ir aukų tautoms pavyko sukur­ti naujus, tvirtus tarpusavio santykius. Ir kognityvinia­me kovos lauke žodžiai, simbolika bei įrėminimas atlie­ka milžinišką vaidmenį. Rašytiniuose interviu ne kartą mėginau rašyti „Krym“, o ne „Krim“. 90 proc. atvejų re­dakcijos tai vėl pakeisdavo, nes esą skaitytojai nesupras­tų, kas turima omenyje. Kiek ukrainiečių kilmės žmonių Vokietijoje kaskart krūpteli, kai išgirsta federalinį kancle­rį ar užsienio reikalų ministrą rusiškai tariant „UkrEINe“, o ne taisyklingai, ukrainietiškai – „Ukra-I-ne“?

Galbūt daugeliui tai atrodo smulkmenos. Koks skirtumas, kaip tai tariama – ten vyksta karas, pagalvos ne vienas. Aišku, galima žiūrėti ir šitaip. Tačiau šis pavyzdys atskleidžia, kaip žodžiai, įrėminimas ir simboliai nepastebimai įsi­skverbia į kasdienį diskursą, į mūsų debatus. Jie daro po­veikį. Lašas po lašo. O kartais žodžiai ir įrėminimas tam­pa kognityvinės karybos dalimi. Jie gali dar labiau žeisti auką, kai pusė pasaulio net nesugeba taisyklingai ištar­ti jos šalies pavadinimo arba perima rusišką neteisėtai aneksuotų jos teritorijų pavadinimų rašybą.

Sostinė vis rašoma rusiškai – „Kiew“, nes „Kyjiw“ Vokietijos skai­tytojai esą nesuprastų. Ar tai nesuponuoja, kad Ukrainos sostinė iš tiesų vis dėlto yra rusiška? Taip pat nuolat kal­bama apie „Ukrainos konfliktą“. Beveik niekas nepastebi, kad taip suponuojama, jog Rusija galbūt turi teisėtų inte­resų, o tai, kas vyksta, yra konfliktas, ginčas, o ne brutalus naikinamasis karas.

Arba terminas „apsikeitimas terito­rijomis“ – tarsi tai nereikštų, kad žmonės paliekami liki­mo valiai ir atsiduria po Rusijos jungu, kur jiems gresia mirtis, kankinimas ir išžaginimas. Vaikai keičiasi žaislais, verslininkai – vizitinėmis kortelėmis. Futbolininkai po rungtynių apsikeičia komandų marškinėliais.

Vokiečiams būdingas perdėtas atsargumas priklau­so ypatingai kognityvinei zonai, kuria Rusija mielai nau­dojasi. Branduolinė baimė. Grasinimai atomine bomba. Vokiečiai patogiai užėmė šią perdėto atsargumo poziciją. Ji paaiškina, kodėl galima nieko nedaryti, kodėl Ukrainai galima nepadėti arba padėti tik truputėlį. Kodėl teikiant paramą reikia likti žemiau dirbtinai nustatyto „eskalaci­jos slenksčio“.

Kai vienas iš „karo kurstytojų“ vėl parei­kalauja tiekti Ukrainai raketas „Taurus“, tai kone atrodo neatsakinga – juk Rusija yra branduolinė valstybė. Toks elgesys skatina nevykdyti pareigos suteikti pagalbą ir pa­tiems ardyti teisės pagrindus. Juk pagal JT Chartijos 51-ąjį straipsnį jau seniai būtume galėję siųsti karius į Ukrainą, kad užtikrintume tarptautinės teisės vykdymą.

Šiandien tikrasis branduolinio ginklo naudojimas yra pats grasi­nimas jį panaudoti. Todėl ginklų visada tiekiama tik po truputį ir tik patyrus didelį tarptautinį bei žiniasklaidos spaudimą. Šiuo perdėtu atsargumu mielai manipuliuoja­ma pasitelkiant įvairias dūmų uždangas, o rezultatas – parama pagal principą „per mažai ir per vėlai“.

Kognityvinės zonos dažnai turi emocinį dėmenį: mi­gracija ir pabėgėliais siekiama kurstyti pavydą ir bai­mę. Dezinformacija ir įrėminimas daro stiprų poveikį. Palyginti, pavyzdžiui, su gerokai atsparesnėmis Baltijos valstybėmis, Vokietijos visuomenė taip pat yra tokia ko­gnityvinė pagrindinė zona. Vokietijoje plačiai naudojama emocijomis paremta dezinformacija. Daugelis piliečių, dažnai iš rytinės Vokietijos dalies, man rašo: su Rusija jie turėję tik geros patirties. Nors iš tiesų jie turi omenyje Sovietų Sąjungą.

Jie man rašo: „Mano vaikų tu, karo kurs­tytojau, negausi. Aš nekariauju su Rusija.“ Nors būtent Rusiją jie turėtų suvokti kaip karą kurstančią valstybę. Net ir Federalinės kanceliarijos vadovas 2022 m. emocin­gai sakė: „Tik įsivaizduokite – prieš Rusiją važiuoja vo­kiečių tankai, paženklinti sijiniais kryžiais.“

Tai esą paau­gliškas maivymasis! Taip, iš tiesų įsivaizduokime. Taip, kognityvinių zonų atsiranda ir ten, kur romantizuojama istorija, trūksta istorinės patirties arba ji tiesiog nustu­miama į šalį. Jos dažnai susiformuoja ten, kur beveik nėra strateginės kultūros. Tai paveikia ir ištisas visuomenes, ir migrantų grupes, kurios, neturėdamos Vokietijos istori­nės patirties, lengvai tampa kognityvinio poveikio auko­mis. Tai paliečia ir tas visuomenės dalis, kurios dėl savo socializacijos paprasčiausiai užmerkia akis prieš tikrovę.

2015 m. tapau savo frakcijos pagrindiniu atstovu užsienio politikos klausimais ir buvau paskirtas atsa­kingu už Rusijos klausimus, todėl nuolat lankydavausi Rusijos ambasadoje. Ten mane kartkartėmis užkalbin­davo viena rusė, prisistatanti verslininke ir konsultante. Kartą mačiau ją besikalbančią su Rusijos karinės žval­gybos GRU atstovu. Su šiuo atstovu vis susidurdavau įvairiuose forumuose, taip pat Adenauerio fonde. Sykį net kartu su juo dalyvavau vienoje diskusijoje.

Po dau­gelio metų, antraisiais Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metais, dalyvavau Vokietijos Atlanto draugi­jos ir Clausewitzo draugijos bendro renginio diskusijoje Saksonijos-Anhalto atstovybėje Berlyne. Po diskusijos vykusioje klausimų ir pasisakymų dalyje žodžio papra­šė minėtoji rusė ir prisistatė ukrainiete. Ji sakė esanti pavargusi nuo to, kad jos šalis esą pumpuojama gin­klais, o Vokietija savo parama tik pratęsianti žmonių žūtis Ukrainoje. Tačiau žmonės ten norintys taikos, o ją esą būtų galima pasiekti, jei ukrainiečiai daugiau ne­gautų ginklų.

Jos nuostabai, pasakiau, kad džiaugiuosi vėl ją matydamas. Juk mes pažįstami iš Rusijos ambasa­dos, paaiškinau, o Ukrainos ambasadoje jos, priešingai, niekada nesu matęs. Po renginio ji priėjo prie manęs ir norėjo pasiskųsti. Tačiau, vos pradėjusi kalbėti, supra­to padariusi klaidą. Akivaizdu, kad tik tada prisiminė mūsų ankstesnius du ar tris susitikimus. Kai pareika­lavau paaiškinti, kodėl ji tuomet kalba kaip ukrainietė, ji atsakė esanti Sovietų Sąjungos pilietė. Daugiau klau­simų neturėjau, o ji labai greitai pasišalino. Beje, tokie žmonės už panašius pasirodymus gauna pinigų. Ar taip buvo ir konkrečiai jos atveju, negaliu įrodyti.