Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2021 10 30, 14:00

Neringa Butnoriūtė. Dramatiško intymumo knyga

Kadaise, rašydama apie Dainiaus Gintalo eilėraščius, juos pavadinau veikmės poezija – kūryba, kuria kalbama apie būseną, siekiant ją efektingai perteikti. Tiesa, galėtume padiskutuoti, ar ne šio tikslo siekia daugelis, gal net visi poetai. Tačiau aitrius tekstus rašančio D. Gintalo kūryboje dažniausiai atskleidžiama ne tai, kas įvyko, o kaip visa galėtų būti, todėl poezijos tikslas sužadinti – bene esminis.
Dainius Gintalas ir jo knyga „Vienos vasaros giesmė“ Recenzija
Dainius Gintalas ir jo knyga „Vienos vasaros giesmė“

D. Gintalo poezija glaudžiai susijusi su psichologine tikrove – žmogaus nenormiškumu, ribinėmis sąmonės būsenomis, patiniškais geismais ir instinktais. Jų išviešinimas – tarsi savotiškas apsivalymo aktas. Destruktyvūs reiškiniai siejami su gyvybinėmis žmogaus galiomis, ypač akcentuojant animizmą, seksualinę sferą. Poetas nevengia provokuoti drastiškais vaizdiniais, balansuojančiais tarp erotiškumo ir pornografijos, ir polemizuoti su nusistovėjusia moralės (ypač krikščioniška) samprata.

Su apsivalymo funkcija susiję ir D. Gintalo poezijos estetiniai tikslai – įdarbinti kalbą, sureikšminti žodžių ir garsų tarpusavio ritminius ryšius. Kiekviena jo knyga mums siūlo vis kitokį kalbėjimo būdą, tačiau išlaiko panašų principą: atskleidžiamas artumas ekspresionizmui, stipriai sureikšminti žodžių ir garsų ryšiai, dėl dažnų ritmiškų pakartojimų tekstai tarsi primena dramatiškas apeigas. Todėl įdomu tiek klausytis poeto garsiai skaitomos poezijos, tiek pačiai ją skaityti: joje daug provokuojamo veržlumo ir šėlo.

D. Gintalas tarsi sudaužo tuštumą, drįsdamas triukšmą paversti poezijos pagrindu.

D. Gintalas tarsi sudaužo tuštumą, drįsdamas triukšmą paversti poezijos pagrindu. Šis įspūdis kyla ne todėl, kad iš tiesų kažkas netikėto papasakota – tekstų dramatizmas skleidžiasi per pasirinktą poetinę formą ir stilių. Poetas laisvai ir kūrybiškai varijuoja kalba, kartais netgi perspausdamas, bet išlaikydamas pozityvų, poezijos poveikį. Efektingas būsenos įprasminimas kalba – jo aitrioje kūryboje taip pat yra eilėraščių prasmė.

„Vienos vasaros giesmė“ – haliucinuojantis kūrinys apie meilę gyvenimui ir žmogiškam netobulumui. Iš pradžių jis sukurtas kaip vientisas tekstas, vėliau suskaidytas į septyniolika dalių. Daugeliui pažįstamas ribinis subjekto pasaulėvaizdis papildomas asmeniškesniais intarpais. Tai neturėtų stebinti. Poetas teigia, kad pirminis „Vienos vasaros giesmės“ impulsas buvo rašyti dienoraštį. Taip pat jis palaiko idėją, kad drastiškas biografiškumas poezijai suteikia autentiškumo. D. Gintalo kūryboje šis posūkis taip pat nėra netikėtas: viena iš pagrindinių eilėraščio rinkinio „Adatos“ (2016) gijų buvo susitaikymo su savuoju nenormiškumu idėja, aprėpusi ir nuodėmingo subjekto santykį su sociumu, šeima, o tokios problemos nesvetimos išpažintinei poezijai.

Naujoji knyga parašyta kaip emocinę ir intelektinę patirtį į visumą suimantis poetinis srautas.

Moralės normų laužytojo laikysena svarbi ir „Vienos vasaros giesmėje“. Šįkart ji atsiskleidžia ne kaip dingstis saviplakai (pabrėžtai „Adatose“), bet kaip pozityvus veiksnys – skatina subjektą išsilaisvinti. Naujoji knyga parašyta kaip emocinę ir intelektinę patirtį į visumą suimantis poetinis srautas. D. Gintalo sukurtas nuodėmingo nevykėlio įvaizdis įpratino jį (kūryboje suaugusiesiems) įsivaizduoti destruktyvioje šviesoje, todėl aptikti džiaugsmingo vitališkumo yra neįprasta. Konkretus Maskoliškių, Baltijos jūros regiono kraštovaizdis subjektą veikia kaip narkotizuojantis portalas. Jame atsidūrus nyksta įvairiausios ribos – tarp išorės ir vidaus įtampų, tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo, tarp vakar ir šiandien, dangaus ir požemio: „mes nuolat skrodžiam tai ko nematom mus skrodžia tai ko nematom“ (p. 21–22). Šįkart asociatyvūs regėjimai, fiksuoti biografiški intarpai, emociniai pakilimai ir kryčiai leidžia subjektui susitaikyti su dabartimi. Civilizuotame pasaulyje nepriimtini reiškiniai sąlygiškoje tekstų aplinkoje tampa charakteringa stiprybe („žaizda pilna žvirgždo it žarijų bet koks gi gyvenimas be žarijų“, p. 37).

Virsmas, asociatyvumas, gaivališkos visumos pojūtis – dramatiško D. Gintalo kalbėjimo varikliai. Berniukas palengva tampa geismingu vyru, tėvu, kūrėju; iš Slabadėlės jis įžengia į platesnį pasaulį, iš naujo pažįstamą per haliucinuojantį kalbų (ugrofinų) grožį ir pažintą kūniškumą. Kūrinys iš tiesų triukšmingas, gausus „stimuliantų“ – artimos estetikos vertimų parafrazių, atmosferiškų nuorodų į meno ir muzikos kūrinius, ankstesnių poeto kūrinių leitmotyvų (corvus corax, kibelė ir kita) – ir tampa savotiška D. Gintalo kūrybos pasaulėvaizdžio išklotine.

Virsmas, asociatyvumas, gaivališkos visumos pojūtis – dramatiško D. Gintalo kalbėjimo varikliai.

Tik vargu ar įvairios nuorodos kūrinį pagilina: tarkime, D. Gintalo sukurtame poetiniame pasaulyje iš kitų tekstų atpažįstamas nuodėmklausys corvus corax neišsiskiria nuo kitų kartojamų refrenų. Galbūt tik esame iš tradicijos įpratę, kad panašūs „stimuliantai“ pridės poezijai intelektualumo ir gelmės? Šįsyk atrodo, kad kas patenka į eilėraštį-upę, juo nuteka. Srautiniame kūrinyje D. Gintalas renkasi ne civilizuoti supratimą, paversti jį išmintinga tiesa, bet su asmeniniais užaštrinimais išjausti. Aistringas visumos pojūtis neretai persmelktas patiniškų fetišų ir kūniškumo, „slaptoje skrynioje slepiančio savastį“ (p. 38). Į aukštybes besiveržiančio egzaltuoto pasaulio gravitacijos centras lieka žemiau bambos, aukščiau kelių. Tai ir žavu, ir kelia šypseną dėl paaugliškumo.

Jeigu fetišizavimą suvoksime pirmaprade reikšme – kaip adoravimą, kuriuo objektui (pasauliui) suteikiamos antgamtiškos galios, tai kiekviename D. Gintalo patyrimo akte slypi šioks toks šamaniškas judesys ir geismas. Todėl nekeista, kad autorius savo kūrinį, kuriam būdinga sodri ir ritminga kalba, vadina giesme. Giesmės žanras nurodo į pirmapradį žmogaus artumą gamtai (ypač paukščiams, su kuriais tapatinasi subjektas), taip pat meno ir gamtos ryšį (poema vadinama „eilėraščiu-upe“). Ne mažiau reikšminga ir giesmės kaip apeigos funkcija. Giesmėje gali ir nieko neįvykti, nes ritualinio pobūdžio kalbėjimas, grindžiamas kartotėmis, savaime gali įgyti maginę reikšmę, išjudinti – veikti ir be konkretaus įvykio. Tačiau ar to pakanka „Vienos vasaros giesmės“ prasmei?

Giesmės žanras nurodo į pirmapradį žmogaus artumą gamtai (ypač paukščiams, su kuriais tapatinasi subjektas), taip pat meno ir gamtos ryšį.

Svarstydama apie šio kūrinio paveikumą, nevalingai jį ėmiau lyginti su ekspresyvia vaizduote pasižyminčiomis Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmėmis“ (1972). S. Geda savo vitališkoms poemoms taip pat priskiria giesmės funkciją, įtraukia paralelių su Hieronymo Boscho ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniais. Be abejo, D. Gintalas – ne S. Geda, tačiau klasiko pašonėje išryškėja jo kalbėjimo kitoniškumas. Jei S. Gedos poezijos energija nukreipta į universalų, patosišką kūrybos aktą, o gamtos ir žmogaus sąlytis atliepia ir originaliai plėtoja sąsajas su kultūra, tai D. Gintalo poetinėje epopėjoje gyvybė ir energija neatsiejama nuo subjektyvaus dramatizmo ir jo sklaidos – tabuizuotų patirčių išlaisvinimo, į kurį nurodo įvairūs proziški epizodai.

D. Gintalo sukurtas subjektas – laisvas kūrėjas, įsisąmoninęs, kad yra kitas arba esąs pažeidžiamas („mes trapūs todėl rašome poeziją“, p. 48). Jo ambicijos ir mitologijos – pirmiausia asmeninės, stiprinančios jį patį, todėl nebūtinai tokios iškalbingos, kokios, manyčiau, galėtų būti, ypač įpratus ieškoti poetiškumą motyvuojančių socialinių sąsajų, o metaforose – intelektualumo.

Naujoje knygoje įsimena jau ne viename rinkinyje atskleista chtoniška „kraujo grupė“, tačiau šįkart subjektas, laviruodamas tarp pranašavimų ir išpažinimų, nesitapatina nė su vienu galimu vaidmeniu. Kalbėdamas kaip pagonis, paauglys, palaidūnas, vyrų bendrijos narys, jis neteikia papildomų perspektyvų, o greičiau bendrai egzotizuoja šiuos vaidmenis. „Vienos vasaros giesmėje“ turinį stengiamasi išgauti mirgesiu, kuris išduoda, kad subjekto išgyvenimai yra gyvybingi, o jį išoriškai supa gyvybė.

Dainiaus Gintalo mėginimas patirtį paversti unikalia visuma siūlo „Vienos vasaros giesmę“ perskaityti kaip provokuojantį nuotykį.

Kita vertus, ganėtinai įspūdingą pasąmonės dinamizmą vis pertraukiantis kasdienybės banalumas (reflektuojami konkretūs įvykiai, pvz., įvyksiantis privatus festivalis „Maskoliškių meno frontas“) ne tiek praplečia jo sukurtą egzistencinį erdvėlaikį, kiek slopina jo ypatingumą ar užkloja tuščiu plepėjimu (antai „navakas šiąnakt sapnavo karvę kuri nesutiko su juo skristi į ameriką skaityti eilėraščių“, p. 61). Veržlumas ir spontaniškumas tampa monotoniški, verčia svarstyti, ar nepataikaujama vien subjektyvumui ir savo kalbos jutimui.

Lietuvių poezijoje ne taip dažnai atsiranda kūrinių, kurie savaip įrodinėtų, kad „pasąmoninis“ kalbėjimas gali būti ne mažiau produktyvus ir prasmingas už racionaliai ar filosofiškai sutramdytą. Dainiaus Gintalo mėginimas patirtį paversti unikalia visuma siūlo „Vienos vasaros giesmę“ perskaityti kaip provokuojantį nuotykį. Čia apčiuopsime ne vieną temą – savistabos, tėvystės gėrį, švelnią kritiką civilizacijai ar pan. Galbūt dėl to galėtume tekstą pavadinti daugiašakiu, bet dėl jo fragmentiškumo svarstyčiau, ar ir daugialypiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą