TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neringa Vaitkutė: „Tiesiog pasakiau mylimam vyrui: dabar aš rašysiu knygą“

Neringa Vaitkutė
Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr. / Neringa Vaitkutė
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai kurie pradedantys rašytojai šio meno mokosi specialiai tam skirtose programose. Kitiems tiesiog užeina begalinis noras pasidalinti mintimis ir praverti literatūros duris. Nemaža dalis tokių bandymų nuvilia ir pačius rašančius, ir tuos, kuriems tie bandymai patenka į akiratį. Tačiau kai kurie nauji autoriai nustebina, įsimena ir sužavi ilgam. Būtent tokia – užkabinanti ir įtraukianti – yra biologijos mokytojos Neringos Vaitkutės kūryba. Šios rašytojos knygas skaičiusieji atsiliepia, kad tai literatūra, kurią galima versti į užsienio kalbas. Mat jos originalūs ir įtraukiantys kūriniai vaikams ir paaugliams gali būti įdomūs ir pasauliniu mastu.

Pakalbinta autorė noriai pasakojo apie priežastis, įsukusias į rašymą, kūrybos procesą ir knygų pasaulį.

– Kokia buvo pirmoji jūsų skaityta knyga? Arba – kuri pirmoji padarė didelį įspūdį?

– Puikiausiai ją prisimenu, tai Aleksandro Volkovo „Geltonas rūkas“. Nežinau, kaip ši knyga atsidūrė mūsų namuose, berods, ją kažkas padovanojo. Šešerių vartydavau ją ištisai, žiūrėdavau iliustracijas... Vieną dieną prisėdau skaityti ir nebeatsitraukiau. Paliko man keistą įspūdį – tai, ką įsivaizdavau žiūrėdama į piešinius (kol dar nemokėjau skaityti), visiškai nesutapo su tikruoju knygos siužetu. Ir viskas. Užkibau. 

– Kada pradėjote savo pirmą knygą? Kokia ji buvo? Žinome, kad lyg ir ne „Vaivorykščių arkos“. 

– Buvau aštuonerių, rašiau į sąsiuvinį kartoniniais viršeliais, tokiais geltonais su kažkokia apgriuvusia pilimi. Apie berniuką su sparnais, vardu Silbertas. Tai turėjo būti graudi meilės istorija, paskaninta slaptosiomis laboratorijomis, baisiais eksperimentais ir detektyvo elementais. Rašyta it vištos koja (mano braižas iki šiol liko nedailus), su galybe gramatinių klaidų. Naivi istorija, kurią skaičiau tik aš viena. Tiesą sakant, taip jai ir reikia.

– Kada pradėjote rašyti – tiek savo malonumui, tiek profesionaliai? Ar buvo koks nors atspirties taškas, kai nusprendėte, kad reikia tai daryti profesionaliai? Galbūt perskaitėte knygą, kuri įkvėpė?

– Ne, neperskaičiau. Rimtai rašyti pradėjau (o rimtas rašymas yra tada, kai pradedi rankraštį ir prisieki jį baigti, kad ir kas bebūtų) neturėdama kur pasislėpti nuo kasdienybės. Nebeištvėriau rutinos, man reikėjo ko nors, kad leistų keliauti (tegul tik mintyse), gyventi kitaip ir nors trumpam pamiršti katastrofiškas sąskaitas už šildymą, šaldytuve pasikorusias peles, niekada nesumažėjančias skalbinių krūvas vonioje ir indų stirtas virtuvės kriauklėje. Aš labai myliu savo pametinukus, dukrą ir sūnų, bet juos augindama apaugau tokia nykuma, kad pati sau tapau neįdomi. Tad radusi dokumentų aplanke prieš septynerius metus pradėtą rankraštį, tiesiog pasakiau mylimam vyrui: dabar aš rašysiu knygą. Jo toks pareiškimas nenustebino, nes jau buvau pradėjusi skaičiuoti namų sienas (suskaičiavau 35, įskaitant sandėliuką ir vonią) ir niurau diena iš dienos. 

Man apskritai viena sunkiausių užduočių – ne knygą parašyti, o sugalvoti jai pavadinimą. Kankinuosi, kankinuosi... o idėjos dažniausiai kyla iš vienos vienintelės frazės, dialogo nuotrupos

– Kaip gimė idėja rašyti „Vaivorykščių arkas“ ir „Tamsą, kuri prabudo“? Iš kur kilo pavadinimai? 

– „Vaivorykščių arkas“ rašyti pradėjau prieš gerą dešimtmetį, tad nepamenu, kas mane paskatino tai daryti. Tuo metu gyvenau visiškai kitokį gyvenimą, su kitu žmogumi, bet tai labai asmeniška. Ir galbūt tai pagrindinė priežastis, kodėl tada rankraščio nebaigiau. Pavadinimą „Vaivorykščių arkos“ sugalvojau ne aš, jis buvo vienas iš galimų. Kai rankraštis jau buvo baigtas, pavadinimo vis dar neturėjau. Man apskritai viena sunkiausių užduočių – ne knygą parašyti, o sugalvoti jai pavadinimą. Kankinuosi, kankinuosi... o idėjos dažniausiai kyla iš vienos vienintelės frazės, dialogo nuotrupos (ir tai nebūtinai pirmasis knygos sakinys), šmėkštelėjusios mintyse. Tada įsikabinu ir vystau siužetą toliau, tarsi pati sau galvoje rodyčiau spalvotą kino filmą. 

– Ar ieškojote informacijos prieš pradedant abi serijas, ar visos tigražiurkės, skrajūnai, vienaragiai patys sulindo galvon? Ar įkvėpė mitologinės istorijos?

– Neieškojau informacijos. Pranašą Emą sukūrė mano draugė vardu Laura. Bet tada jis dar nebuvo pranašas, tiesiog juokingas pūkuotas padaras, nupieštas žaliu rašalu jos laiško paraštėje. Tuo metu man buvo penkiolika metų ir knygų rašymas nerūpėjo. Bet žvėriukas įsitvirtino atmintyje. Ilgai ir kantriai laukė, kol bus atrastas iš naujo ir taps knygos herojaus prototipu. Visus kitus sugalvojau pati, tiesiog parašiau ir viskas. Lyg jau seniai žinočiau, kas jie tokie, ką veikia ir kaip atrodo. 

– Ar kai rašėte, turėjote bent menką kirbančią nuojautą, kad knygos bus tokios populiarios?

– Negalvojau apie tai. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad pirmoji knyga apskritai ką nors tiek sudomins, kad ryžtųsi ją išleisti. Nesijaučiau rašytoja. Ir dabar nesijaučiu. Kai skaitau apie save ar kas taip pavadina, susidaro keistas įspūdis, lyg kalbėtų ne apie mane. Apie žmogų, kurio nepažįstu. Žinoma, kaip ir kiekvienas autorius noriu, kad mano knygas skaitytų. Jei yra nors vienas vaikas, kuris įnikęs į Vidurio terasos herojų nuotykius prašė mamos dar nemiegoti, norėdamas sužinoti, kas bus toliau, esu laimingiausia pasaulyje. 

– Ar turite kokį nors rašymo ritualą? Muzika, katinas ant kelių?

– Katinas už monitoriaus, naktimis. Kai šviesa krinta taip, kad matosi tik dvi švytinčios tamsoje plūduriuojančios apvalios akys. Kartais klausausi muzikos – kai esu labai pavargusi, o rašyti reikia. Ji nepadeda man susikaupti, bet trumpam išvaiko snaudulį. Bet tai ne ritualai. Vienintelis yra toks – atsiverčiu dokumentą kokiu nors juokingu kodiniu pavadinimu, pvz., „Vienaragėnai3“, perskaitau viską, ką buvau parašiusi vakar ir rašau toliau. 

– Su kokiu rašytoju, gyvu ar mirusiu, labiausiai norėtumėte išgerti puodelį arbatos ar kavos ir dalintis idėjomis?

Nežinau ar išdrįsčiau tai padaryti, dalintis idėjomis ir išgerti kavos. Greičiausiai tykiai susikuklinusi sėdėčiau kur nors kamputyje ir gręžčiau tą žmogų įsimylėjusiomis akimis. Ir tų rašytojų būtų daugybė, susirinktų nemažas būrys. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Knyga Literatūra
Sužinokite daugiau