Šiandien higienos taisyklės atrodo savaime suprantamos, tačiau, pasirodo, kiekvienas amžius ir kiekviena kultūra švarą vertino ir tebevertina savaip. I a. romėnas, kad būtų švarus, kasdien porą valandų mirkdavo viešojoje pirtyje, tuo tarpu XVII a. prancūzas aristokratas visiškai šalinosi vandens manydamas, kad gana persirengti švarius drobinius baltinius, nes linas turįs švarinamųjų savybių.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Knygos „Nešvari švaros istorija“ autorė, kedendama žmonijos skalbinius, leidžiasi į smagią kelionę po istoriją. Keisti gydytojų receptai, dar keistesni dantų valymosi įpročiai ir pernelyg sterilūs laikai – visa tai ką tik pasirodžiusioje smagioje knygoje „Nešvari švaros istorija“, kurios ištrauką kviečiame skaityti.
Dauguma vidurinės klasės žmonių veidą prausia bent kartą ar du per dieną, mums nė į galvą nešautų tokią banalią smulkmeną minėti laiške. Bet XVIII a. pradžioje praustis veidą būtų buvęs negirdėtas neregėtas dalykas. Štai todėl mes ir žinome, kad 1705 m. karštą rugpjūčio dieną Pfalco grafaitė Elisabeth Charlotte buvo priversta padaryti šį tą neįprasto.
XVIII a. pradžioje praustis veidą būtų buvęs negirdėtas neregėtas dalykas.
Vokiečių kilmės grafaitė buvo Orleano kunigaikščio (Liudviko XIV jaunesniojo brolio) našlė ir trijų suaugusių vaikų motina. Dulkėtais keliais ji ilgai keliavo į karališkąją Marli pilį ir atvyko šlapia nuo prakaito, visiškai nuvarvėjusiu makiažu. Su prakaito problema susidorojo ne nusimaudydama – ji persirengė baltinius, tai yra apatinius drabužius, ir suknią.
Veidui, priešingai, nebuvo jokio galimo drabužio pridengti, bet jis atrodė per prastai, kad būtų galima to nepaisyti. Pasak jos, ji atrodė tarsi „dėvėtų pilką kaukę“. Todėl turėjo padaryti šį tą tokio ypatingo, jog apie tai netgi parašė: „Turėjau nusiprausti veidą, toks jis buvo dulkinas“, – aiškino ji laiške, pasakodama apie tokį dėmesio vertą dalyką. Ir nors Marli parkai garsėjo gausybe fontanų, vanduo pirmiausia ir dažniausiai vien akį malonino. „Marli pilies soduose vanduo tekėjo upėmis, – rašo prancūzų švaros istorikas Georges’as Vigarello, – bet vargu ar kada palietė joje gyvenusių žmonių odą.“
Nors ir vengė sušlapti odą, nebent ištikdavo tokia bėda kaip Pfalco grafaitę, prancūzų dvaro didikai uoliai rūpinosi stilinga išore. Pradedant XVI a. pamuštų ir visą kūną dengiančių drabužių madomis ir baigiant XVIII a. nerūpestingomis dekoltė, tai buvo laikai, kai visoje Europoje skrupulingas dėmesys teko išvaizdai, taigi privalu būdavo atrodyti kuo elegantiškiau. Vis dėlto ta slepiama nešvaraus kūno tikrovė nuolat grasino sujaukti dailų paviršių. Kai kada tai būdavo taip įprasta, kad nieko netrikdė.
XVII a. olandų dailininkas Casparas Netscheris nutapė turtingą moterį namuose su vaikais. Prabangiai apstatyto kambario gilumoje stovi tarnaitė, o jauna moteris viduryje paveikslo, pavadinto „Motinos rūpestis“, vilki brokato švarkelį ir atlasinį sijoną, nusagstytą briliantais. Bet putnioje rankoje ji laiko šukas: ji ieško savo mažojo sūnaus garbanose utėlių. XVII a. tapyboje ši tema buvo gerai žinoma ir nestebino, nes vaikai ir suaugusieji, tiek labiausiai privilegijuoti, tiek patys vargingiausi, buvo aptekę utėlėmis, glindomis ir blusomis.
Marli pilies soduose vanduo tekėjo upėmis, – rašo prancūzų švaros istorikas Georges’as Vigarello, – bet vargu ar kada palietė joje gyvenusių žmonių odą.
Po sodrių aksomų ir šilkų metamais šviesšešėliais slypė jo metų metus nemaudyti kūnai. Prancūzijos dvare, kur kasdienis monarcho rengimasis buvo smulkmeniškai surežisuota ceremonija, aristokratai kvepinosi, kad neužuostų kaimynų kvapo. XVI a. net aukščiausių sluoksnių žmonės nebuvo itin išrankūs: Anglijos karalienė Elžbieta I maudydavosi kartą per mėnesį, pasak jos, „reikia man to ar ne“.
O XVII a. kartelė buvo kilstelėta – jis buvo įspūdingai, netgi įžūliai purvinas. Elžbietos įpėdinis Jokūbas I, sakoma, pamirkydavo tik pirštus. Blogu kūno kvapu garsėjo Prancūzijos karalius Henrikas IV (1553–1610) ir jo sūnus Liudvikas XIII. Pastarasis netgi gyrėsi: „Esu panašus į savo tėvą, mano pažastys dvokia.“
XVI a. pabaigoje prancūzų eseistas Michelis de Montaigne’is, viena vertus, apgailestavo, kad pirtys nunyko, bet kalbėjo, kad toji praktika apskritai mirusi: „Šiaip, manau, maudytis sveika, – rašė jis, – bet tikiu, kad nebesilaikydami įpročio... kasdien maudyti kūną savo sveikatai nesukeliame nė mažiausios žalos. Ir anaiptol nemanau, kad tapome daug blogesni, nors mūsų rankos ir kojos apkepusios purvu, o poros užsikimšusios nešvarumais.“
Tačiau purvu apkepusios galūnės ir užkimštos poros ne tik kad buvo savaime suprantama, toks buvo tikslas. Didžiausi medicinos autoritetai liko ištikimi viduramžiškam įsitikinimui, kad būtent užsikimšus poroms organizmas tampa sandarus ir užkratas negali į jį patekti. O šis tykojo visoje Europoje, nes maras XVII ir XVIII a. nuolat kartodavosi. 1665 m. per Didįjį marą mirė šimtas tūkstančių londoniečių. 1710–1711 m. pandemija nusinešė trečdalio Stokholmo gyventojų gyvybes, o 1720 1721 m. pražudė net pusę Marselio.
Didžiausi medicinos autoritetai liko ištikimi viduramžiškam įsitikinimui, kad būtent užsikimšus poroms organizmas tampa sandarus ir užkratas negali į jį patekti.
Net jeigu maras ir negrėsė, nuo pat Viduramžių atsiradusi vandens baimė plito vis labiau. Gydytojai manė, kad maudynės kelia organizmui visokiausių, netgi gluminančių, pavojų. „Maudytis, nebent esama medicininių priežasčių, kai tai absoliučiai būtina, žmonėms ne tik nereikia, bet ir labai pragaištinga, – 1655 m. įspėjo prancūzas gydytojas Théophraste’as Renaudot. – Maudantis galva prisipildo garų. O šie – nervų ir raiščių priešas, mat juos atpalaiduoja, ir dar taip, kad dauguma žmonių niekada nesuserga podagra, kol neišsimaudo.“
Ypač XVII a., vandens apskritai būdavo vengiama, nebent kartkartėmis nusiplaunamos rankos. Burną reikėdavo išsiskalauti greitai, o veidą nusišluostyti drėgnu rankšluosčiu. Pasak populiaraus prancūzų veikalo apie kūno gražinimą, pirmą kartą išleisto 1582 m. ir perspausdinto 1632 m., autoriaus Jeano Liebault, galvą ir plaukus trinkti reikėtų „kuo atsargiausiai“. Vis dėlto, užuot plovus, pataria jis, plaukus geriau ištrinti sėlenomis arba pudra, o ryte iššukuoti šukomis.
Pasirūpinti reikėdavo tik tuo, kas buvo matoma, bet vien tuo. Etiketo ir sveikatos vadovai nuo XVI a. kartojo Viduramžių vadovėliuose akcentuotą patarimą prausti rankas ir veidą, bet praleido pamokymus, kaip maudytis visam. Šių laikų mokslininkas Danielis Roche’as ištyrinėjo šimtus prancūzų etiketo vadovų, vadinamų civilités, išleistų nuo 1500 iki 1839 m., ir iki XVIII a. vidurio rašytuose tekstuose rado pamokymų, kaip plauti rankas, veidą, kaip trinkti galvą ir plaukus. Tuo laikotarpiu paminėtos ir kojos. Tik nuo 1820 m. civilités knygose atsiranda patarimų, kaip vonioje nusiprausti ir didžiausią ledkalnio dalį – patį kūną.
Tačiau tai buvo tik patarimai. Kiek žmonės jų paisė? Valdžios rekomenduojama minimali, iš esmės sausoji higiena tenkino didžiąją daugumą, nes prisinešti tiek vandens, kad galima būtų nusimaudyti, vis dar buvo sunku. Esama tik keleto mums įprastų maudynių namuose aprašymų, bet ir tie pasiekė mus iš elito. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Europoje higienos apskritai buvo paisoma mažai, kelionių po žemyną aprašymuose daugiau dėmesio skiriama patalynės būklei ir patalinėms blakėms, o ne tam, ar yra vandens nusiprausti.
Keliautojai sutaria, kad Nyderlanduose ir Šveicarijoje gatvės bei namai visų švariausi, tačiau olandų ir šveicarų kūnai tokio paties dėmesio nesulaukia.
1592 m. po Vokietiją keliavusį anglų keliautoją Fynesą Morysoną vieno kaimo užvažiuojamuosiuose namuose pralinksmino tarnai, padavę jam keletą paklodžių, jų nuomone, švarių, mat, kaip jie patikino svečią, ant jų pastaruoju metu niekas nemiegojo, išskyrus devyniasdešimtmetę moterį. Kita vertus, vandens kojoms nusimazgoti Morysonas gavo tik Liubeke ir anuomet Prūsijos miestuose Gdanske ir Elbinge. Keliautojai sutaria, kad Nyderlanduose ir Šveicarijoje gatvės bei namai visų švariausi, tačiau olandų ir šveicarų kūnai tokio paties dėmesio nesulaukia. Štai, pavyzdžiui, olandai papiktino svečius prancūzus, mat valgė nenusiplovę rankų.
Ir tik nukeliavę į Levantą europiečiai išvydo tokį keistą paprotį maudytis, kad šis įkvėpė parašyti kupinus susižavėjimo ir netgi antropologiškai smulkmeniškus pasakojimus. Gydytojas švabas Leonhardas Rauwulfas, XVI a. aštuntajame dešimtmetyje apsilankęs Tripolyje, aprašė įmantrias švarinimosi procedūras, kurias jam teko ištverti viešojoje pirtyje. Išprakaitavęs, nusimaudęs ir po energingo masažo, kurį masažuotojas užbaigė stovėdamas ant kniūbsčio Rauwulfo menčių, jis pakliuvo į pirtininko rankas. Šis iš pradžių ištepė Rauwulfą depiliaciniu arseno, negesintų kalkių ir vandens mišiniu vešliems kūno plaukams pašalinti. Tada pasiėmęs skiautę šiurkštaus audinio, suausto iš virvių pluošto, visą nuprausė muilu, nepamiršdamas nė galvos. Galiausiai pridėjo malun – pelenų spalvos purvo plaukams trinkti ir augimui skatinti.
Tačiau komentuodamas šią įspūdingą patirtį Rauwulfas atsiriboja nuo žmonių, kurie šitaip kruopščiai švarinasi. Musulmonus, aiškina jis, praustis įpareigoja religija, ypač prieš einant į mečetę, „kad švariai nusiplautų visokiausias nuodėmes, kurių kasdien prisidaro“. Tai arba jų religija keistai skrupulinga, svarsto jis, arba jie baisiai nuodėmingi, arba ir viena, ir kita.
Europiečiams žmonių, besimaudančių kelis kartus per savaitę ir nuolat apsiplaunančių genitalijas, kultūra atrodė egzotiška ir net keista. Tačiau bjaurūs kvapai ir toliau rietė net europiečiams nosis, kad ir kokios jos buvo nejautrios. Visi Liudviko XIV dvariškiai žinojo apie Karaliaus Saulės halitozę. Jo meilužė ponia de Montespan dažnai jam dėl to priekaištaudavo ir gindamasi nuo nemalonaus kvapo siaustydavosi stipriausių kvepalų debesimis. Karalius savo ruožtu bjaurėjosi jos kvepalais. Ir bent jau viena dama, minėtoji Pfalco grafaitė, kuri buvo priversta nusiprausti veidą, žinojo, kad ponia de Montespan, nepaisant jos pomėgio išsirengus nuogai išsitrinti pomadomis ir kvepalais, buvo visiška suskretėlė.
Europiečiams žmonių, besimaudančių kelis kartus per savaitę ir nuolat apsiplaunančių genitalijas, kultūra atrodė egzotiška ir net keista.
Vargšai neturėjo priemonių kruopščiai nusiprausti, o aristokratams tą draudė gydytojai. Brangiausiai apmokamų ano meto medicinos autoritetų nuomone, kūno išskyros esą formuojančios apsauginį sluoksnį, todėl karaliai ir karalienės maudydavosi lygiai taip pat retai kaip ir vargingiausi valstiečiai. 1601 m. gimus būsimajam Prancūzijos karaliui Liudvikui XIII, dvaro gydytojas ėmėsi užrašyti vaiko maudymo istoriją. Aprašas neilgas. Šešių savaičių kūdikiui buvo masažuojama galvelė. Suėjus septynioms savaitėms stora pleiskanų luobelė buvo įtrinta sviestu ir migdolų aliejumi. Kūdikio plaukai nebuvo šukuojami, kol jam suėjo devyni mėnesiai. Penkerių metų vaikui drungnu vandeniu pirmą kartą buvo numazgotos kojytės. Tas vaikas pirmąsyk maudėsi jau būdamas beveik septynerių: „Pirmą kartą buvo numaudytas drauge su Madam [jo seseria] vienoje vonioje.“
Suaugusių karališkųjų asmenų maudynės būdavo ne kuo kruopštesnės. Liudvikui XIV atsikėlus vyriausiasis chirurgas, vyriausiasis gydytojas ir auklė įeidavo į jo apartamentus. Auklė jį pabučiuodavo, pasak kunigaikščio de Saint-Simono, o gydytojas ir chirurgas „patrindavo ir dažnai keisdavo baltinius, mat tas turėjo savybę gausiai prakaituoti“. Kamerdineris vyno spiritu pašlakstydavo karaliaus rankas, šis išsiskalaudavo burną ir apsišluostydavo veidą. Tuo apsiplovimas ir baigdavosi.
Šis monarchas neniekino fizinio krūvio: po rytinių maldų Liudvikas jodinėdavo, fechtuodavosi, šokdavo arba imdavosi karinių pratybų taip energingai, kad į savo apartamentus grįždavo visas šlapias nuo prakaito. Tačiau prakaituotas monarchas nenusiprausdavo; jis veikiau persirengdavo. Būtent apsirengęs švarius drabužius, ypač ką tik išskalbtus marškinius, Liudvikas XIV parodydavo sau ir kitiems esantis „švarus“. Jiedu su broliu Philippe’u buvo laikomi itin išrankiais, nes marškinius keisdavo tris kartus per dieną.
XVII a. švarūs drobiniai baltiniai nebuvo kūno prausimo vandeniu atitikmuo – baltinius keisti buvo geriau nei maudytis, saugiau, patikimiau ir paremta moksliniais principais.
XVII a. švarūs drobiniai baltiniai nebuvo kūno prausimo vandeniu atitikmuo – baltinius keisti buvo geriau nei maudytis, saugiau, patikimiau ir paremta moksliniais principais. Balti marškiniai, galvojo mokyti vyrai, traukia ir sugeria prakaitą. O vienas su gluminamu įsitikinimu rašė: „Mes suprantame, kodėl drobė sugeria prakaitą nuo mūsų kūnų, mat prakaitas yra aliejingas arba sūrus ir sunkiasi į šiuos negyvus augalus [pluoštą, iš kurio ausdavo drobę baltiniams].“
1626 m. Paryžiaus architektas Louis Savot svarstė, ar nesuprojektavus savo statomuose antikos įkvėptuose rūmuose ir dvaruose vonios kambarių, bet nutarė, kad jie nebūtini. Galime apsieiti be vonių, paaiškino, „nes vilkime drobę, kuri šiandien padeda išsaugoti kūną švarų kur kas patogiau, nei senovėje padėdavo pirtys ir garas“. Remiantis Savot samprotavimais, o jis mąstė šimtmečio dvasia, graikams ir romėnams pirčių reikėjo todėl, kad jiems nepavyko suprasti, jog linas turi švarinamųjų savybių.
