Ne veltui sakoma: išmok skaityti, tik po to galėsi rašyti. Svarbų vaidmenį skaitymas balsu atliko kuriant pasaulyje gerai žinomus kūrinius.
Trys anglų literatūros klasikai, kurie yra žinomi visame pasaulyje, puikiai suvokė, kokį svarbų vaidmenį atlieka balsu ištartas žodis. Skaitymas balsu smarkiai veikė jų kūrybą.
Anglų rašytojas Lewisas Carrollas 1862 m. liepos 4-ąją plaukiodamas su trimis seserimis Liddell (viena iš jų buvo vardu Alice) papasakojo istoriją „Alice‘s Adventures Under Ground“ („Alisos nuotykiai požemy“). Vėliau jis šio pasakojimo detales perkėlė į garsųjį kūrinį „Alisa Stebuklų šalyje“. Ši knyga išlaikė istorijos gyvumą, kurį galima lengvai perduoti auditorijai.
Stilistinės įmantrybės iki pat autoriaus mirties gimė iš sakymo, kuris jam buvo svarbesnis nei rašymas.
Kito Viktorijos laikų rašytojo Roberto Louiso Stevensono kūrinys „Lobių sala“ yra „sutvertas“ skaitymui prie židinio. Knyga „Lobių sala“ buvo sukurta per rekordinį laiką, per kelias savaites. Tačiau Stevensonas kiekvieną savo dienos darbą vakarais perskaitydavo savo šeimai. Romano „Lobių sala“ užburianti pasakojimo tėkmė gimė iš žodinio pasakojimo.
Kitas rašytojas Henry Jamesas iki gyvenimo pabaigos beveik visą savo grožinę literatūrą diktavo. Stilistinės įmantrybės iki pat autoriaus mirties gimė iš sakymo, kuris jam buvo svarbesnis nei rašymas.
Skaitymas garsiai yra stipri literatūros kūrinių inspiracija. Kitas Anglijos rašytojas George‘as Orwellas „Gyvulių ūkį“, kuris taip pat buvo parašytas itin greitai (per kelis mėnesius), savo žmonai Eileen garsiai skaitė kiekvieną naktį. Tad šis klasikinis kūrinys taip pat susijęs su žodine tradicija. Skaitymas garsiai yra svarbi prozos kūrinių gimimo dalis.
Taigi dauguma garsių prozos kūrinių gimė iš pasakojimų ar skaitymo garsiai. Galbūt tik taip gali „gimti“ garsūs rašytojai.
