2023 metais skyrusi J. Fosse‘ei Nobelio premiją Švedijos akademija pabrėžė jo sugebėjimą „suteikti balsą tam, kas neišsakoma“. Jau ir iki tol rašytojas gimtojoje Norvegijoje buvo puikiai žinomas, apdovanotas beveik visomis svarbiausiomis premijomis, jo kūriniai versti ir į užsienio kalbas, tačiau, kaip šiame išskirtiniame interviu žurnalui „Penkiolika“ pasakojo autorius, po Nobelio premijos bent jau Osle jam tapo sudėtinga netgi vaikščioti gatvėmis, taip pat tenka įdėti pastangų atrasti ramybę ir tylą, kurios taip reikia rašymui.
Daugiau kaip per 40 metų trunkančią karjerą J. Fosse‘ė sukūrė išskirtinį stilių ir iš vieno į kitą kūrinį keliaujančias temas: plastiškus hipnotizuojančius pasakojimus, kurie juda tarsi bangų ritmu, mistiškus potėpius, smilkstantį nerimą, jausmą, kad kažkas lieka neišsakyta, tik nujaučiama, tarsi susapnuota. Jis pats yra sakęs, kad knygų rašymas kažkuo panašus į maldą, ir religinė, egzistencinė plotmė jo kūriniuose yra itin svarbi.
Lietuvių skaitytojams šio rašytojo kūryba irgi yra žinoma – prieš du dešimtmečius režisierius Oskaras Koršunovas pastatė spektaklį „Žiema“ pagal šio rašytojo kūrinį. Pastaraisiais metais išleistos kelios jo knygos lietuvių kalba: „Trilogija“, „Vaizdai iš vaikystės“ (abi jas vertė Justė Nepaitė, išleido leidykla „Aukso žuvys“), „Baltybė“ (vertė Agnė Guigaitė, išleido leidykla „Aukso žuvys“). Dar giliau į jo kūrybą norintys nerti skaitytojai gali susirasti kad ir tokių jo kūrinių kaip „Alesė“ (vertė Alma Ločerytė-Dale) ar „Tada lai ateina šuo“ (vertė Titas Satkūnas) vertimus. Šiais metais pasirodys ir svarbiausiu laikomo J. Fosse‘ės kūrinio „Septologija“ vertimas į lietuvių kalbą.
O čia kalbamės su rašytoju apie tai, ką jo gyvenime pakeitė Nobelio premija, apie rašymo principus, religiją, muziką ir maistą. Apie gyvenimą ir mirtį.
