Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 13d. 18:42

Norvegų rašytojas R.Jacobsenas: „Išmanau jūrą, žinau, kas yra šaltis ir audros“

Roy Jacobsen
Vida Press nuotr. / Roy Jacobsen

Norvegų rašytojas Roy'us Jacobsenas – viena didžiausių šioje Vilniaus knygų mugėje viešėsiančių žvaigždžių. Knygos autorius, duodamas interviu 15min, pasakojo apie tai, kaip gimė tokių knygų kaip „Neregimieji“ idėja, kaip keičiasi Norvegijos visuomenė ir iš kur kyla noras grįžti prie šaknų, atgal į gamtos prieglobstį.

„Suaugęs aš daugiau kaip dešimtmetį praleidau šiauriniame krante – buvau žvejys, išmanau jūrą, žinau, kas yra šaltis ir audros. Iki šiol kiekvienais metais kelis mėnesius praleidžiu ten“, – sako vienas garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų R.Jacobsenas, kuris apdovanotas daug literatūrinių premijų, tarp jų ir Norvegijos kritikų premija už literatūrą. Pasaulyje jis išgarsėjo Bariojos saga, kurioje pasakojama apie atšiaurioje saloje gyvenančios šeimos gyvenimą – tai kartu yra ir modernios Norvegijos istorija. Rašytojas sako, kad ši saga gimė iš jo paties asmeninės patirties.

– Jūs neretai vadinamas vienu iš Norvegijos produktyviausių ir labiausiai vertinamų rašytojų. Tačiau manau, kad pasaulyje daugelis apie jus sužinojo tik tuomet, kai buvo išversta jūsų knyga „Neregimieji“. Kodėl, jūsų nuomone, būtent ši knyga sulaukė tokio populiarumo?

– Nesu tikras, bet tikiuosi, todėl, kad ji yra gera. Be to, tai atviras, labai dramatiškas, poetiškas tekstas, mergaitės brendimo istorija. Knygoje aprašomas peizažas taip pat gana egzotiškas – nuošali sala vidury jūros, žmonės kovojantys su ja ir gyvenantys iš jos.

– Ši knyga pateko į „The Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Kaip tai pakeitė požiūrį į jūsų kūrybą?

– Be abejo, ši nominacija pritraukė daug dėmesio, trilogijos dalys sulaukė daugiau vertimų. Be to, tai prikėlė naujam gyvenimui mano ankstesnius kūrinius.

– Gal galite daugiau papasakoti apie šios sagos kūrimą? Ar iš pat pradžių buvote suplanavę, kad tai bus ne viena knyga, o gal tai įvyko jau rašant knygą? Kas jus įkvėpė? Ar buvo kažkokia sala, tapusi šioje knygoje aprašomos vietos prototipu?

– Mano mama užaugo panašioje saloje, mano giminė iš mamos pusės šimtmečius buvo žvejai ir banginių medžiotojai. Buvo visiškai natūralu, kad aš – vienintelis rašytojas šeimoje – anksčiau ar vėliau turėjau pagriebti šią temą, nes puikiai išmanau tokį paslaptingą gyvenimo būdą. Vaikystėje kiekvieną vasarą būdavau toje saloje, suaugęs daugiau kaip dešimtmetį praleidau šiauriniame krante – buvau žvejys, išmanau jūrą, žinau, kas yra šaltis ir audros. Iki šiol kiekvienais metais kelis mėnesius praleidžiu ten.

Vida Press nuotr./Roy Jacobsenas
Vida Press nuotr./Roy Jacobsenas

– Bent jau man šios Bariojos šeimos sagą sudarančios knygos yra tarsi Norvegijos istorija. Ar laikote tai būdu papasakoti, kaip Norvegija tapo tokia šalimi, kokia yra dabar?

– Po Antrojo pasaulinio karo Norvegija, Albanija ir Portugalija buvo skurdžiausios Europos šalys. Tik praėjus dešimčiai ar dvidešimčiai metų po to, kai 1963 metais pirmąkart aptikome naftos, tapome turtingi. Iki šiol daugelis turi senelių ar tėvų, kurie vaikystėje patyrė skurdą. Manau, tai viena priežasčių, kodėl knyga sulaukė tokio populiarumo tarp mano tautiečių. Tai leidžia jiems pamatyti, kokius didžiulius pokyčius mūsų šalis patyrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

– Taip, skaitydami šią knygą daugybė žmonių, kurie žino, kaip Norvegijoje gyvenama dabar, gali labai nustebti, kad šalyje, kuri dabar yra klestėjimo sinonimas, žmonės turėjo nuolatos kovoti dėl išgyvenimo, buvo priklausomi nuo to, ką sugaudavo jūroje. Tai buvo sunkūs laikai, tačiau ar kartais nejaučiate nostalgijos ir tokiam, atšiauresniam, bet kartu ir labiau su gamta susijusiam gyvenimo būdui?

– Nostalgija yra labai įtartinas jausmas, tačiau tai labai žmogiška, ir tai tampa dar labiau pastebima, kai pokyčiai tokie dramatiški, kokie buvo Norvegijoje. Taigi, aš visuomet noriu pabrėžti graikiško žodžio nostalgia tikrąją reikšmę – jo etimologija turėtų būti: sena žaizda, kurią malonu draskyti.

– Knygoje jūs rašote apie senus laikus, tačiau galbūt kai kas lieka nepakitę? Pavyzdžiui, viename interviu BBC jūs sakėte, kad „Neregimieji“ yra apie vienatvę, „labiausiai norvegišką jausmą“.

– Visi romanai yra daugiau ar mažiau metaforiški – būtent dėl to jie yra universalūs. Net žmonės, kurie neturi patirčių, apie kokias rašau knygose, nesunkiai gali suprasti mano personažų lemtį, mintis, veiksmus. Taip, tai romanas apie vienatvę. Lygiai kaip tai yra romanas apie žmonių drąsą. Kaip ir tai yra romanas apie skirtingus žmonių tarpusavio ryšius, apie atsakomybę, skurdą. Ir, žinoma, tai knyga apie vaiką, kuris suvokia, koks yra gyvenimo grožis ir pavojai.

Roy Jacobsen „Neregimieji“
Roy Jacobsen „Neregimieji“

– Viena pagrindinių temų šiose knygose yra žmogaus santykis su gamta. Ar manote, kad norvegai išlaikė šį ypatingą gamtos ritmo pajautimą – žinoma, kur kas modernesnį nei aprašytas knygose?

– Mes nebesame tiek susiję ir priklausomi nuo gamtos, tačiau mums ji vis dar labai patinka, mes stengiamės būti joje kiekvieną dieną: sportuodami, vaikštinėdami, ji taip pat veikia mus per metaforas ir mitus; gamta vis dar yra mūsų minties esybė.

– Skaičiau vieną interviu su švedų autore Simona Ahrstedt (ji yra populiari romantiškų knygų autorė), kuri sakė, kad Skandinavijoje, duodama interviu, pirmiausia ji turėdavo paaiškinti, kas tai per žanras. Jo Nesbo yra sakęs, kad jeigu Salmanas Rushdie būtų norvegas, jis, žinoma, parašytų kriminalinį romaną. Ar manote, kad Skandinavija turi labai specifines, labai išsiskiriančias literatūrines tradicijas (beje, tas pats Jo Nesbo sakė, kad Shakespeare'as Norvegijoje nėra labai tyrinėjamas, nes norvegams jo reikšmę atstoja Ibsenas)?

– Na, aš nesu labai didelis nacionalizmo šalininkas, ypač kai tai liečia meną – menas yra suvokiamas labai labai labai individualiai. Ir sociologų tyrimai niekuomet nėra tiek neužtikrinti, kiek apibūdinant ir besiaiškinant tam tikrų meninių išraiškos priemonių priežastis. Galbūt mums reikėtų sutikti su faktu, kad britams labai pasisekė, jog jaunojo Williamo stebuklas nutiko Britanijoje, o ne Ispanijoje ar Italijoje. Manau, kad tokios sėkmės analizę net ir pats atkakliausias statistikos tyrinėtojas su mielu noru paliktų Dievui ar kažkam kitam.

Knygos viršelis/Roy Jacobsen „Balta jūra“
Knygos viršelis/Roy Jacobsen „Balta jūra“

– Kokie autoriai padarė jums didžiausią įtaką ir kas labiausiai įkvepia jus dabar?

– Didžiausią įtaką padarė Shakespeare'as, Senasis Testamentas, senosios islandiškos sagos, Knutas Hamsunas, Dostojevskis, Tolstojus, Josephas Conradas. Kas dėl dabartinių įtakų – būtų per sunku viską išvardinti, tačiau aš vis dar skaitau senąsias islandiškas sagas. Taip pat Shakespeare'ą ir kitus...

– Pastaraisiais metais matome, kad skaitytojai vis labiau domisi knygomis, kuriose aprašomas nuskaidrėjimas atgaivinant prarastus ryšius su gamta, kur rodomas šio prarasto gyvenimo gamtoje grožis. Kodėl, jūsų nuomone, tokios knygos taip domina skaitytojus? Galbūt šiais netikrumo laikais žmonės ilgisi senojo gyvenimo būdo, o galbūt jaučia, kad šis nuolatinis judėjimas į priekį, naujos technologijos nesuteikia laimės, jie atranda save tame paprastesniame, lėtesniame gyvenime, kuriame yra daugiau gilesnės prasmės?

– Manau, jau pats atsakėte į šį klausimą – staigūs mūsų gyvenimo pokyčiai padidina troškimą grįžti prie šaknų. Žmonės nėra augalai ar medžiai, tačiau jie turi savo šaknis, jie nori kažkam priklausyti, būti kažko dalimi, – fiziškai ir dvasiškai. Todėl jie linkę grįžti prie savo šaknų, kuomet, kaip dainuoja Bobas Dylanas, „the times are a-Changing“ („laikai keičiasi“).

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata