Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 30d. 21:25

Nuo kada gyvenime prasideda filosofija?

Daina Habdankaitė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Daina Habdankaitė

Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų atskirti akademinę filosofiją nuo filosofavimo kaip apmąstyto gyvenimo. Akademinė filosofija savo dabartinį pavidalą įgijo XIX a. susiformavus universiteto disciplinai, kurios atstovai pradėti laikyti profesionaliais filosofais, įgyjančiais akademinius laipsnius, formuojančiais filosofijos mokyklas, publikuojančiais tekstus moksliniuose leidiniuose ir t.t. Su akademine filosofija nemaža dalis visuomenės taip ir nesusiduria, jei neklauso filosofijos kursų universitete ir jei filosofijos nesimoko mokyklose. Daugelis niekuomet taip ir neprisiliečia nei prie idėjų istorijos, nei prie filosofinių doktrinų raidos ir įtakos šiandienos pasauliui, jau nekalbant apie įvairius samprotavimo ir analizės metodus, naudojamus filosofijoje.

Visai kas kita, jei kalbame apie filosofavimą kaip apmąstytą gyvenimą. Kelti klausimus apie dalykų prasmę, tikslą, kilmę, esmę, priežastis ir santykius su kitais reiškiniais yra filosofinis užsiėmimas. Jei gamtos mokslai klausia kas ir kaip, tai pagrindinis filosofijos klausimas yra kodėl. Trimečiai kodėlčiukai atakuoja tėvus ir auklėtojus klausimais veikiausiai dar ne todėl, kad siekia filosofiškai pažinti tikrovę. Psichologų teigimu, begalinės kodėl tirados šiame vaiko vystymosi tarpsnyje susijusios su kalbos raida: vaikai mokosi susieti kalbines abstrakcijas su apčiuopiamais tikrovės reiškiniais. Vaikams augant ir vystantis, kodėlčiavimą pakeičia labiau apmąstyti klausimai, kurie, tiesą pasakius, mus lydi visą gyvenimą.

Kas aš esu? Kuo skiriasi gėris nuo blogio? Kodėl kažkas yra teisinga, o kažkas – klaidinga? Dar vienas žingsnis, ir pasieksime esminį, anot vokiečių filosofo Gottfriedo Leibnizo, filosofijos klausimą: kodėl yra kažkas, o ne veikiau niekas?

Ar diskusijos apie filosofijos disciplinos įtraukimą į mokymo procesą turi prasmės? Galbūt verta filosofijos pagrindus statyti dar vaikystėje? Šios idėjos vedina leidykla „Jonas ir Jokūbas“ pristato pirmą knygą iš serijos, skirto mažiesiems skaitytojams, kuri padės susipažinti su Sokratu ir pačia filosofija kaip disciplina.

„Mažųjų Platonų“ serija populiari Prancūzijoje. Kuo ji žavi skaitytojus? Į tai atsakymų ieškome kartu su D.Habdankaitė, kuri į lietuvių kalbą išvertė ne vieną svarbų filosofijos tekstą.

Visuomenėje vis kyla klausimas dėl filosofijos mokymo mokykloje. Ar filosofija tikrai gali prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo? Galbūt pakanka gerai dėstyti literatūrą, matematiką, fiziką?

– Filosofija yra kultūros dalis. Neteigiu, kad filosofija yra svarbiausias kultūros aspektas, į antrą planą išstumiantis literatūrą, gamtos mokslus, dailę ar muziką. Tačiau jei, pavyzdžiui, ryšys tarp XVII amžiaus literatūros ir to meto gamtamokslinių atradimų atrodo reikalaujantis gan plataus paaiškinimo, santykis tarp filosofinių idėjų ir bet kurios to laikotarpio žmogiškojo gyvenimo srities pasirodys žymiai glaudesnis. Filosofija yra rišančioji kultūros dalis. Ar galėtumėte įsivaizduoti mokyklinio ugdymo programą be literatūros, istorijos ar matematikos pamokų? Tačiau kažkodėl visai puikiai ir toliau tvirtiname programas, kuriose nėra filosofijos ar bent idėjų istorijos užsiėmimų. Šiandien pasaulis kaip niekad daugialypis, tad gebėjimas susieti ir kritiškai įvertinti įvairiausius žmogiškojo gyvenimo aspektus tampa itin vertingas. Filosofija tokias gebas kaip tik ir ugdo.

Ar filosofija tikrai gali prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo? Atsakymas priklauso nuo to, kaip suprantame gerovės valstybę ir kokios ideologijos ar, jei norite, pasaulėžiūros, atžalas norime ugdyti. Studijuodami filosofiją ne tik sužinome apie tai, kaip ir ką mąstė didieji žmonijos protai. Ne mažiau svarbus įgūdis, kurį išugdo filosofijos studijos, yra kritinis mąstymas. Ar valstybėje reikia kritiškų žmonių, gebančių analizuoti ir vertinti tekstus ir kalbas, rasti sąsajas tarp skirtingų reiškinių bei argumentuotai išsakyti savo pačių poziciją? Jei į šį klausimą atsakome teigiamai, tuomet tai, jog filosofijos vis dar nėra mūsų mokyklinio ugdymo programoje, yra mažų mažiausiai nesusipratimas.

Žinoma, atsiras sakančių, kad su filosofijos elementais mokiniai susipažįsta literatūros, istorijos ir dorinio ugdymo pamokose. Mano galva, to negana. Ar normalu tikėtis, kad, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokiniai ne tik išmoks taisyklingai rašyti, dėti skyrybos ženklus ir kirčiuoti, išsiugdys gerą stilių, susipažins su lietuvių ir pasaulio raštija, bet ir išmoks formuluoti klausimus apie gėrio ir blogio prigimtį, gyvenimo ir mirties prasmę, savo ir svetimo skirtumą? Jau nekalbu apie tai, kada ir kur mokyti vaikus ir jaunimą formuluoti stiprų argumentą, atpažinti retorikos triukus kalboje ar kultūringai dalyvauti diskusijoje. Manau, akivaizdu, kad tam reikalinga atskira disciplina.

– Viena pirmųjų pradėjote kalbėti apie filosofines „Mažųjų Platonų“ serijos knygomis. Kaip su jomis susipažinote? Kodėl „Mažųjų Platonų“ serija tokia populiari Prancūzijoje?

– „Mažųjų Platonų“ knygas atradau visiškai atsitiktinai eidama viena nedidelių Paryžiaus gatvelių, vedančių link Panteono. Galima sakyti, jog būta visiško atsitiktinumo, kad užėjau į jų knygynėlį ir dar didesnio atsitiktinumo, kad tądien ten dirbo filosofijos entuziastė, maloniai atvėrusi duris į „Mažųjų Platonų“ veiklą. Pasirodo, jie ne tik leidžia iliustruotas filosofijos knygeles, kaip patys sako, žmonėms nuo 9 iki 99 metų, tačiau taip pat organizuoja interaktyvius filosofijos užsiėmimus vaikams bei leidžia filosofinių knygelių seriją patiems jauniausiems skaitytojams, sulaukusiems vos trejų. Žinoma, tokiame ankstyvame amžiuje knygelių veikėjai nėra filosofai Kantas, Heideggeris ar Sokratas. Tačiau ir dinozauro personažas gali pastūmėti vaikus drąsiai klausti, ieškoti sąsajų ir smalsauti apie juos supančią tikrovę.

Knygos viršelis/Knyga „Dieviškojo Sokrato mirtis“
Knygos viršelis/Knyga „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Ir anksčiau pagalvodau, kaip būtų įmanoma filosofiją integruoti į vaikų ir jaunimo ugdymą, tačiau vis nesusidurdavau su sėkmingos praktikos pavyzdžiais. Žinoma, „Mažieji Platonai“ nėra vieninteliai, kitose šalyse esama analogiškų praktikų, tačiau mane čia labiausiai sužavėjo tai, kaip sėkmingai bedradarbiauja profesionalūs filosofai akademikai ir iliustratoriai. Kiekvieną knygelę kuria skirtingas filosofo ir dailininko duetas, todėl visos jos yra skirtingos tiek rašymo stiliumi, tiek vizualika. Man, kaip akademinės filosofijos atstovei, daro įspūdį prancūzų kolegų gebėjimas išgryninti jų tyrinėjamų filosofų idėjų esmę, ją suaktualinti ir įvilkti į įtraukiančio pasakojimo rūbą.

Kalbant apie „Mažųjų Platonų“ serijos populiarumą Prancūzijoje reikėtų turėti omenyje, kad tai yra šalis, turinti itin turtingą filosofijos tradiciją. Prancūzų filosofija, greta vokiečių, galbūt dar britų filosofijos, yra be galo įvairi savo idėjomis ir mokyklomis, tačiau kartu ji išlaiko tam tikrą mąstymo liniją ir rašymo būdą, kuris išskiria ją iš kitų filosofijos laukų. Descartes‘as, Rousseau, Bergsonas, Sartre‘as, Deleuze‘as, Derrida, Lacanas... Galima nesustojant vardyti didžiuosiuos prancūzų mąstytojus, pakeitusius ne tik savo šalies, bet ir mažų mažiausiai Vakarų pasaulio idėjų istoriją. Galbūt todėl nestebina ir tai, kad Prancūzijos moksleiviai paskutiniaisiais metais studijuoja filosofiją ir laiko filosofijos brandos egzaminą. Vėlgi, tai nėra vienintelė šalis, kur filosofijos mokoma mokyklos programoje, tačiau tai tik patvirtina teiginį, jog filosofija yra kultūros dalis. Tam, kad filosofija rastų nišą lietuviškoje mokyklinio ugdymo sistemoje, reikia ir laiko, ir valios. Tačiau pradėti verta nuo pačių jauniausių. Juk ir literatūros, menų, gamtos ir tiksliųjų mokslų, kalbų pradedame mokyti ne paskutinėse klasėse ir juo labiau ne universitete ar kolegijoje.

– Leidykla „Jonas ir Jokūbas“ gruodį ruošiasi išleisti vieną iš serijos knygų pavadinimu „Dieviškojo Sokrato mirtis“. Apie ką ši knyga ir kodėl ji išsiskiria iš kitų „Mažųjų Platonų“ serijos knygų?

– „Dieviškojo Sokrato mirtis“ yra viena pirmųjų knygelių, kurias išleido „Mažieji Platonai“. Jos autorius – „Mažųjų Platonų“ įkūrėjas ir vadovas Jeanas Paulis Monginis – Sorbonos universiteto absolventas, aktyviai veikiantis tam, kad filosofija pasiektų pačius jauniausius skaitytojus ir mąstytojus. Tad šioji knygelė tarsi užduoda toną vėliau pasirodžiusiems kūriniams.

Manau, simboliška „Mažųjų Platonų“ seriją pristatyti knygele apie Sokratą, kuris laikomas filosofijos tėvu. Žinoma, nei V-IV a. pr. Kr. gyvenęs Platonas, rašęs dialogus, kuriuose veikia jo mokytojas, nei pats Sokratas nėra pirmieji Senovės Graikijos mąstytojai. Tačiau Platonas ir jo aprašomas Sokratas yra pirmieji, kurie nebelaikomi išminčiais, tiesiog bylojančiais dievų išmintį ar mįslingas ištaras apie pasaulį. Sokratas raštuose pasirodo kaip pirmasis pradėjęs kelti klausimus draugams, pažįstamiems, gatvėje sutiktiems žmonėms apie dalykų esmę ir kilmę. „Žinau, kad nieko nežinau“, – toks yra Sokrato moto. Jis moko kuklumo savo žinojimo atžvilgiu ir kartu atkaklumo siekiant tiesos ir išminties.

Knygelėje „Dieviškojo Sokrato mirtis“ pasakojama istorija apie Sokratą, kuris vaikštinėdamas Atėnų gatvėmis kursto sutiktųjų norą klausti gilesnių klausimų bei atskleidžia sofistų – retorikos mokytojų – neišmanymą ir apsimestinę meilę išminčiai. Sokratas veikia kaip tarpininkas, įkvepiantis aplinkinius filosofuoti ir siekti tiesos. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tokia Sokrato veikla darosi nepatogi už filosofijos ir retorikos pamokas pinigus imantiems sofistams, kurie apkaltina Sokratą jaunuolių gadinimu. Sušaukiamas Sokrato teismas, kuriame išmintį mylintysis stoja akistaton su jam mestais kaltinimais ir įrodo, kad tiesos ir išminties meilė yra stipresnė už kasdienybės neteisybę ir net mirtį.

Kalbant apie „Mažųjų Platonų“ serijos populiarumą Prancūzijoje reikėtų turėti omenyje, kad tai yra šalis, turinti itin turtingą filosofijos tradiciją.

– Ar nemanote, kad mirtis yra per daug sudėtinga tema vaikams?

– Vaikai klausia ir svarsto apie viską. Mirtis nėra išimtis. Juolab, kad su mirtimi vaikai susiduria ir gyvenime: ar tai būtų artimojo netektis, ar naminio gyvūnėlio praradimas. Tėvams ir ugdytojams kylantis iššūkis yra kaip apie tai kalbėtis su vaiku jam suprantama kalba, užuot nutylėjus šią jautrią temą ar papasakojus gražią pasakaitę.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad būdama problemiška ir jautri tema, mirtis tuo pačiu praranda rimtumą populiariojoje pramogų kultūroje, kurios apsuptyje atsiduriame tiek mes, suaugusieji, tiek vaikai.

Ar kada mėginote paskaičiuoti, keliose pasakose, animaciniuose filmukuose ar kompiuteriniuose žaidimuose kas nors miršta? Neramina ne tai, kad vaikai žino, jog yra toks dalykas „mirtis“. Neramina tai, kad jos faktas arba devalvuojamas, arba nutylimas. Knygelė „Dieviškojo Sokrato mirtis“ nėra tiesiog apie tai, kaip miršta Sokratas. Tai pasakojimas apie gyvenimą filosofuojant, draugystę ir ištikimybę tiesai. Mirtis yra gyvenimo dalis, tačiau tai nereiškia, kad turime nustoti džiaugtis gyvenimu. Štai ko moko ši knygelė.

– Ar vyresnio amžiaus žmonėms ši knygutė bus įdomi?

– Man 26-eri, filosofiją studijuoju jau aštuntus metus, tačiau „Mažųjų Platonų“ knygeles gliaudau kaip saulėgrąžas, nors nebeesu nei vaikas, nei, juolab, su filosofija nepažįstamas žmogus. „Dieviškojo Sokrato mirtis“ yra knygelė ir vaikams, o tai reiškia, kad jos įtraukiančio pasakojimo ir smagių iliustracijų dermė puikiai subalansuota bet kokio amžiaus ir patirties skaitytojui. Tiems, kam filosofija nėra naujiena, bus įdomu atsekti originalių Platono dialogų idėjas, supintas į pasakojimą. Tiems, kas prisiliesti prie filosofijos neturėjo progos, ši knygelė gali tapti smagiu įvadu į filosofijos lauką, kuris, žinia, be galo platus ir įvairius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata