Romanas „Mano vardas Raudona“ – apie Rytus ir Vakarus, apie krikščionybę ir islamą, apie talentą ir pavydą, apie novatoriškumą ir konservatyvumą, apie meilę ir kerštą – apie viską iš karto. Skaitytojas, imdamas šią knygą į rankas, turi turėti tam tikrų žinių ir padirbėti su savimi. Ji skirta ne smagintis, o ugdytis.
Interviu O. Pamukas pasakoja apie knygą, kuri pakeitė jo gyvenimą, apie priešišką reakciją į savo populiarumą ir atsako į klausimą, ar metams bėgant rašyti tampa lengviau.
– Kaip jaučiatės duodamas interviu?
– Kartais labai nervinuosi, nes išgirdęs beprasmius klausimus dažnai nusišneku. Tai nepriklauso nuo kalbos, nesąmonių pasakau tiek angliškai, tiek turkiškai. Turkijoje dažniau esu užsipuolamas dėl interviu, nei dėl savo knygų. Politinės polemikos mėgėjai ir apžvalgininkai romanų čia neskaito.
– Europoje ir JAV Jūsų knygos sulaukė puikių atsiliepimų. O ką sako turkų literatūros kritikai?
– Geri laikai baigėsi. Kai leidau savo pirmąsias knygas, ankstesnioji rašytojų karta jau traukėsi, todėl buvau sutiktas palankiai, kaip naujas rašytojas.
– Ką turite omenyje, sakydamas „ankstesnioji rašytojų karta“?
– Turiu omenyje autorius, kurie jautė pareigą visuomenei, manė, kad literatūra turi puoselėti dorovingumą ir tarnauti politikai. Jie buvo paviršutiniški realistai, nelinkę eksperimentuoti. Kaip ir dauguma skurdžių šalių rašytojų, jie švaistė talentą bandydami tarnauti tautai. Nenorėjau būti toks kaip jie, nes net jaunystėje dievinau Williamą Faulknerį, Virginią Woolf, Marcelį Proustą ir niekada nesižavėjau J. Steinbeckui ar M. Gorkiui būdingu socialiniu realizmu. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose kurta literatūra pamažu tapo nebemadinga, o aš buvau džiaugsmingai sutiktas kaip naujos kartos rašytojas.
Kai devintojo dešimtmečio viduryje mano knygų pardavimai pasiekė tokias aukštumas, apie kokias niekas anksčiau nedrįso nė svajoti, baigėsi medaus mėnuo su turkų spauda ir intelektualais. Nuo tada kritikai ėmė labiau domėtis parduotų knygų skaičiais ir viešumu, o ne mano knygų turiniu. Nelaimei, dabar labiau esu žinomas dėl savo komentarų apie politiką – kai kurie nacionalistinių pažiūrų turkų žurnalistai pasistengė surinkti mano pasisakymus iš įvairių užsienio žurnalistams duotų interviu ir dabar jais gėdingai manipuliuoja, siekdami įrodyti, kad aš politiškai neišprusęs ir esu didesnis radikalas, nei bandau pasirodyti.
– Vadinasi, priešiškos reakcijos sulaukėte dėl savo populiarumo?
– Manau, tai savotiška bausmė už mano politinius komentarus ir už tai, kad mano knygos taip gerai perkamos. Bet nenoriu kartotis, nes kam nors gali pasirodyti, kad aš ginuosi. Nenoriu iškreipti bendro vaizdo.
– Kaip atrodo Jūsų darbo vieta. Kur Jūs rašote?
– Visada maniau, kad darbo vieta turi būti atskirta nuo miegamojo ir apskritai erdvės, kuria daliniesi su partneriu. Namų ritualai ir detalės žudo vaizduotę ir mano vidinį demoną. Banali kasdienė rutina slopina troškimą persikelti į kitą pasaulį, kuriam perprasti reikia vaizduotės. Todėl visada turėdavau darbo kabinetą ar kokią vietą kūrybai už namų ribų. Jau daugybę metų stengiuosi atskirti namų ir darbo erdves.
Kai mano žmona siekė daktaro laipsnio Kolumbijos universitete, pusę semestro praleidau JAV. Gyvenome susituokusiems studentams skirtame ankštame bute. Ten teko ir kurti, ir miegoti tame pačiame kambaryje. Visa, kas mane supo, priminė šeiminį gyvenimą. Tai mane slėgė. Todėl kiekvieną rytą įpratau atsisveikinti su žmona tarsi eidamas į darbą. Išeidavau iš namų, apsukdavau keletą kvartalų ir grįždavau atgal įsivaizduodamas, kad ateinu į savo darbo vietą.
Daugiau kaip prieš dešimt metų radau butuką su vaizdu į Bosforą ir Stambulo senamiestį. Ko gero, iš ten atsiveria viena gražiausių Stambulo panoramų. Iki jo maždaug 25 minutės pėsčiomis. Dabar ten pilna knygų, o stalas stovi taip, kad galėčiau gėrėtis vaizdu pro langą. Vidutiniškai praleidžiu ten apie dešimt valandų per dieną.
– Taip ilgai?
– Taip. Esu tikra bitė darbininkė. Dirbdamas patiriu malonumą. Žmonės sako, kad aš ambicingas. Tai dalis tiesos, bet man patinka tai, ką darau. Patinka sėdėti prie stalo ir rašyti – ne mažiau, nei vaikui žaisti su savo žaislais. Iš esmės tai ne tik darbas, bet ir žaidimas, teikiantis malonumą.
– Vienas romano „Sniegas“ veikėjas – beje, jūsų bendravardis – apibūdindamas save sako, kad jis kažkuo panašus į raštininką, kasdien prie stalo praleidžiantį tam tikrą laiką. Ar rašydamas laikotės disciplinos?
– Aš norėjau išryškinti „klerkišką“ romanisto amato prigimtį kaip priešpriešą poetui. Poezijos kūrimas Turkijoje – itin prestižiškas užsiėmimas. Poetai čia labai populiarūs ir gerbiami. Dauguma osmanų sultonų ir valstybės veikėjų buvo poetai. Bet ne ta prasme, kaip mes suprantame šiais laikais. Šimtus metų kurti eiles buvo būdas įsitvirtinti ir pelnyti intelektualo vardą. Dauguma sudėdavo savo eiles į tam tikrus manuskriptus, vadintus divanais. Tiesą pasakius, Osmanų dvaro poezija ir yra vadinama divanų poezija. Bemaž pusė Osmanų valdininkų kūrė divanus. Tai buvo įmantrus, rafinuotas, daugybe taisyklių ir ritualų suvaržytas žanras. Beje, niekada nenutolstantis nuo tradicijos ir labai monotoniškas. Kai Turkiją pasiekė Vakarų idėjos, divanų palikimas susipynė su romantiška ir modernia idėja į poetą žvelgti kaip į tiesos s(i)ekėją. Tai pridėjo poezijos kūrėjams dar daugiau prestižo. O romanistas kažkuo panašus skruzdę, lėtai, bet kantriai įveikiančią didelius atstumus. Romanistas mums daro įspūdį ne savo demoniškomis ar romantiškomis vizijomis, o kantrybe.
– Ar kada nors rašėte poeziją?
– Manęs dažnai to klausia. Taip, rašiau eiles, kai man buvo aštuoniolika. Mano kūryba buvo publikuota. Vis dėlto gana greitai lioviausi, nes suvokiau, kad poetas – tai žmogus, kurio lūpomis kalba Dievas. Tikras poetas turi būti apsėstas poezijos. Bandžiau eiliuoti, bet po kurio laiko supratau, kad Dievas su manim nekalba. Kartą pamėginau įsivaizduoti, ką Dievas norėtų pasakyti, jei kalbėtų mano lūpomis. Mėgindamas tai išsiaiškinti, ėmiau rašyti skrupulingai, lėtai – tai jau buvo proza, grožinė literatūra. Šitaip ir pradėjau dirbti kaip koks raštininkas. Kai kuriems rašytojams toks palyginimas tolygus įžeidimui, o man jis tinka. Aš išties dirbu kaip raštininkas.
– Sutiktumėte su teiginiu, kad rašyti prozą ilgainiui tampa lengviau?
– Deja, ne. Gal dabar aš labiau pasitikiu savimi, bet jeigu liaujiesi eksperimentuoti, rašai tai, kas rašosi, iš to pasitikėjimo jokios naudos. Rašau knygas jau daugiau kaip 30 metų, atrodytų, turėčiau tobulėti. Vis dėlto kartais įstringu tokiose vietose, kur niekada nebūčiau pagalvojęs, kad įstrigsiu. Pavyzdžiui, mano veikėjas negali įeiti į kambarį, ir aš nežinau, ką daryti. Vis dar taip atsitinka! Net ir po trisdešimties metų!
Mano galva, labai svarbu suskirstyti knygą į skyrius. Jei rašydamas knygą iš anksto numanau, kokia tai bus istorija – o dažniausiai taip ir būna – suskirstau ją į skyrius ir sugalvoju įvykių, kurie turėtų nutikti kiekviename iš jų, detales. Ne visada pradedu nuo pirmo skyriaus, nerašau visų skyrių iš eilės. Kai kur nors užstringu, pereinu prie kito skyriaus. Kartais parašau pirmus penkis skyrius, tada geroką pasakojimo dalį praleidžiu ir tęsiu nuo kokio penkiolikto skyriaus.
– Norite pasakyti, kad iš anksto žinote visą knygos siužetą?
– Taip. Pavyzdžiui, romane „Mano vardas Raudona“ yra daug veikėjų, ir kiekvienam iš jų yra skirtas tam tikras skaičius skyrių. Kai rašiau šią knygą, kartais įsigeisdavau truputį ilgiau „pabūti“ vienu ar kitu veikėju. Pavyzdžiui, pabaigęs rašyti vieną iš Šekiurės skyrių, atrodo, septintą, keletą skyrių praleidau ir toliau rašiau vienuoliktą, kuriame Šekiurė toliau pasakoja istoriją. Man patiko rašyti Šekiurės vardu. Kartais šokinėjimas nuo vieno personažo prie kito gali slėgti. Vis dėlto paskutinį skyrių visada pasilieku pabaigai. Man patinka erzinti save, klausti savęs, kokia bus pabaiga. Pabaigos niekada neperrašinėju, bet baigdamas knygą dažnai sustoju ir perrašau daug ankstesnių skyrių.
– Ar rašydamas knygą duodate nors ją paskaityti?
– Visada skaitau parašytą tekstą savo gyvenimo partnerei (indų rašytoja Kiran Desai, 2006 m. Man Booker premijos laureatė). Jaučiuosi dėkingas, kai ji prašo: „Parodyk daugiau, parodyk, ką parašei šiandien.“ Ir ne tik todėl, kad tai garantuoja rašytojui būtiną spaudimą. Tiesiog apima panašus jausmas, lyg tėtis ar mama plekšnotų per petį sakydami: „Puikus darbas!“ Žinoma, kartais mano partnerė pasako ir tokius žodžius: „Atleisk, bet tuo netikiu.“ Ir tai yra gerai – man patinka šis ritualas.
Dažnai prisimenu Thomą Manną, vieną iš rašytojų, kuriuos laikau pavyzdžiu. Jis sukviesdavo visą šeimą – žmoną ir šešis vaikus – ir skaitydavo jiems ką parašęs. Man patinka istorijas pasakojančio tėčio įvaizdis.
– Jaunystėje norėjote tapti dailininku, kada meilė dailei užleido vietą troškimui rašyti?
– Tada man buvo dvidešimt dveji. Nuo septynerių norėjau būti dailininkas, mano šeima tam pritarė. Visi manė, kad tapsiu garsus. Bet paskui galvoje įvyko perversmas – suvokiau, kad kažkas ne taip, lioviausi tapyti ir pradėjau rašyti savo pirmą romaną.
– Kas ne taip?
– Negaliu tiksliai įvardyti, kodėl taip pasielgiau. Pasiėmę mano knygą „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, pastebėsite, kad pusę knygos užima mano autobiografija, o kitą pusę – esė apie Stambulą, arba, tiksliau, Stambulo vizija vaiko akimis. Paskutinis knygos sakinys skamba taip: „Nenoriu būti dailininkas, aš būsiu rašytojas.“ Ir jokių paaiškinimų. Vis dėlto, skaitant knygą, šis tas paaiškėja.
– Kaip į jūsų sprendimą reagavo šeima?
– Mama labai nusiminė. Tėvas mane suprato, nes jaunystėje norėjo tapti poetu ir net vertė į turkų kalbą Paulio Valéry kūrybą, bet pasidavė, kai aukštuomenė jį išjuokė, o juk jis pats priklausė aukštuomenei.
– Vadinasi, šeima labiau norėjo, kad taptumėte dailininku?
– Taip, nes jie nemanė, kad visą laiką piešiu. Tradiciškai mūsų šeimos vyrai rinkdavosi statybos inžineriją. Mano senelis buvo inžinierius, tiesiant geležinkelį jis užsidirbo daug pinigų. Mano dėdės ir tėvas prarado pinigus, bet jie visi mokėsi statybos inžinerijos Stambulo technikos universitete. Iš manęs buvo tikimasi, kad ir aš ten mokysiuos. Sutikau stoti į Technikos universitetą, bet kadangi šeima žinojo, jog aš – menininkas, buvo nutarta, kad tapsiu architektu. Atrodė, kad toks sprendimas visus tenkino. Aš įstojau į universitetą, bet įpusėjęs studijas mečiau piešimą ir pradėjau rašyti romanus.
– Ar nusprendęs mesti studijas jau buvote sugalvojęs romano siužetą, todėl taip pasielgėte?
– Kiek pamenu, užsimaniau tapti rašytoju dar prieš sugalvodamas, ką rašysiu. Pradžia buvo labai nesėkminga. Tebeturiu tuos užrašus. Bet po pusmečio ėmiausi projekto, kuris vėliau virto romanu „Cevdet Bey ve Oğulları“ ir galiausiai buvo publikuotas. Vos baigęs, pasigailėjau, kad parašiau senamadišką, XIX amžiaus stiliaus romaną. Gailėjausi, nes būdamas dvidešimt penkerių ar dvidešimt šešerių įsiteigiau mintį, kad privalau tapti moderniu rašytoju. Bet tuo metu mano romanas jau buvo išleistas... Vėliau, kai sukako trisdešimt, ryžausi rimtesniems kūrybiniams eksperimentams.
– Sakydamas, kad norėjote būti modernesnis, nebijantis eksperimentuoti rašytojas, turite galvoje konkretų pavyzdį?
– Tuo metu Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Stendhalis ar Thomas Mannas jau nebebuvo mano dievukai. Žavėjausi Virginia Woolf ir Williamu Faulkneriu. Dabar prie sąrašo pridėčiau Marcelį Proustą ir Vladimirą Nabokovą.
– Ar teko skaityti knygą, kuri pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kai buvau dvidešimt vienų ar dvidešimt dvejų, man padarė didžiulę įtaką Williamo Faulknerio romanas „Triukšmas ir įniršis“. Nusipirkau „Penguin“ išleistą knygą. Anglų kalbą mokėjau prastai, buvo sunku ją suprasti. Bet kaip tik tada išėjo puikus romano vertimas į turkų kalbą, taigi pasidėjau turkišką ir anglišką versijas vieną šalia kitos ir skaitydavau po pusę pastraipos iš vienos, o paskui iš kitos knygos. Ši knyga paliko žymę mano savastyje. Jos dėka susiformavo mano paties stilius: beveik iškart pradėjau rašyti pirmu asmeniu. Geriau jaučiuosi pasakodamas istoriją kokio nors veikėjo lūpomis, o ne trečiuoju asmeniu.
– Esate sakęs, kad prireikė ne vienų metų, kol buvo išleistas jūsų pirmasis romanas.
– Dvidešimties dar neturėjau draugų tarp rašytojų. Nepriklausiau jokiai literatūrinei grupei. Vienintelis būdas išsileisti knygą buvo įteikti rankraštį konkursui. Įteikiau ir laimėjau prizą – galimybę išleisti knygą didelėje leidykloje. Bet tuo metu Turkiją buvo ištikusi ekonominė krizė. Leidėjai man pasiūlė sutartį, bet romano leidimą atidėjo.
– Dažnai eksperimentuojate su idėjomis. Kaip tokiais atvejais pasirenkate romano formą? Nuo ko viskas prasideda – nuo vizijos ar nuo pirmo sakinio?
– Nėra jokios formulės. Laikau savo pareiga nerašyti kelių romanų vienoda maniera. Kiekvieną kartą stengiuosi viską keisti. Todėl daugelis skaitytojų man sako: „Man patiko šis jūsų romanas, gaila, kad tokių neparašėte daugiau“ arba „Man niekada nepatiko jūsų knygos, kol neperskaičiau šitos...“ Dažniausiai taip sakoma apie „Juodąją knygą“. Negaliu pakęsti tokių kalbų! Juk labai smagu apie kiekvieną knygą galvoti vis kitaip ir eksperimentuoti su forma, stiliumi, kalba, nuotaika ar pasakotojo asmenybe. Tai iššūkis.
Idėjų šaltiniai būna įvairūs. Pavyzdžiui, „Mano vardas Raudona“: knygoje norėjau aprašyti savo ambicijas tapti dailininku. Pradėjau rašyti kažką panašaus į monografiją apie dailininką. Bet paskui dailininkas staiga skilo į du skirtingus menininkus, dirbančius tose pačiose dirbtuvėse. Atsiradus dar vienam dailininkui, pasikeitė perspektyva. Iš pradžių planavau rašyti apie šiuolaikinį dailininką, bet tada suvokiau, kad jis bus neoriginalus, per daug paveiktas Vakarų kultūros, todėl grįžau į senesnius laikus, pagrindiniais veikėjais pasirinkau miniatiūrų kūrėjus. Taip atsirado medžiaga knygai.
Kai kurioms temoms reikia naujumo ar kitokios istorijų pasakojimo strategijos. Kartais ką nors pamatai ar perskaitai, pavyzdžiui, filme ar laikraštyje, ir pagalvoji: „Šį kartą mano knygoje istoriją pasakos bulvė arba šuo, arba medis.“ Kai šauna tokia mintis, susimąstai apie romano simetriją ir tęstinumą, o tada pajunti: „Puiku, niekas iki šiol to nėra daręs!“
Kai kurie dalykai galvoje sukasi daugybę metų. Turiu galybę sumanymų, kai kuriuos atskleidžiu savo artimiausiems draugams. Visada po ranka turiu bloknotų, skirtų potencialioms knygoms. Kartais iš to nieko neišeina, bet jeigu atsiverčiu bloknotą ir imu užsirašinėti pastabas, dažniausiai tai reiškia, kad romaną tikrai parašysiu. Baigdamas vieną knygą, jau galvoju apie kitą, ir praėjus dviem mėnesiams pradedu rašyti naują.
– Dauguma rašytojų niekada nekalba apie knygą, kurią rašo. Ar Jūs irgi laikote tai paslaptyje?
– Niekada nepasakoju pačios istorijos. Kai žmonės kokiame nors renginyje klausia, ką rašau, visada atsakau: „Romaną, kurio veiksmas vyksta šių laikų Turkijoje.“ Atsiveriu nedaugeliui žmonių ir tik tada, kai žinau, kad jie manęs neįskaudins. Su kitais gudrauju – pavyzdžiui, galiu daug kalbėti, bet nieko nepasakyti. Man patinka stebėti, kaip žmonės į tai reaguoja. Žinau, kad tai vaikiška. Taip elgiausi ir rašydamas „Stambulą“. Mano protas primena išdykusį vaiką, bandantį parodyti tėčiui, koks jis sumanus.
– Kritikai Jūsų romanus dažnai vadina postmodernistiniais. Bet juk pasakojimo gudrybių semiatės iš tradicinių šaltinių, dažnai cituojate „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas, kitus klasikinius Rytų tekstus.
– Tai prasidėjo nuo „Juodosios knygos“, nors Italo Calvino ir Jorge Luisą Borgesą perskaičiau gerokai anksčiau. 1985-aisiais su žmona nuvykome į JAV, ten pirmą kartą supratau, kokia iškili ir neaprėpiama Amerikos kultūra. Aš, pradedantis turkų rašytojas iš Viduriniųjų Rytų, išsigandau. Todėl atsitraukiau, grįžau prie savo šaknų, – suvokiau, kad mano karta privalo sukurti modernią nacionalinę literatūrą.
J. L. Borgesas ir I. Calvino mane išlaisvino. Tradicinės islamo literatūros konotacija buvo tokia reakcinga, tokia politizuota ir naudojama taip senamadiškai ir kvailai, kad nesitikėjau su ta medžiaga ką nors padaryti. Bet viešėdamas Jungtinėse Valstijose suvokiau galįs grįžti prie šių tekstų ir panaudoti juos remdamasis J. L. Borgeso bei I. Calvino idėjomis. Iš pradžių reikėjo atskirti religinius ir literatūrinius islamo literatūros aspektus, kad būtų lengviau perimti jos turtus – žaismingumą, gudrybes, alegorijas. Turkijoje nuo seno buvo kuriama itin rafinuota ir dekoratyvi literatūra, ilgainiui socialiai angažuoti rašytojai iš literatūros išstūmė novatoriškas idėjas.
Islamo literatūroje yra daug alegorijų, atsikartojančių kitų kultūrų – Kinijos, Indijos, Persijos pasakojimuose. Nusprendžiau jomis pasinaudoti ir sudėti į knygą apie šiuolaikinį Stambulą. Tai buvo eksperimentas – sudėjus viską į krūvą išėjo lyg dadaistų koliažas. „Juodoji knyga“ tokia ir yra. Kartais šaltiniai susilieja ir atsiranda šis tas nauja. Aš visas perrašytas istorijas „įkurdinau“ Stambule, pridėjau detektyvinę liniją ir išėjo „Juodoji knyga“, bet jos ištakos – Amerikos kultūros galia ir mano troškimas tapti rimtu rašytoju, nebijančiu eksperimentuoti. Nebūčiau galėjęs parašyti knygos apie socialines Turkijos problemas – jos mane baugino.
– Ar tikite, kad Turkijoje amžina priešprieša tarp Rytų ir Vakarų gali būti išspręsta?
– Aš optimistas. Turkija neturėtų nerimauti dėl dviejų sielų ar dviejų skirtingų kultūrų. Juk ir šizofrenija gali būti intelektuali. Taip, šizofrenikas gali prarasti ryšį su realybe, bet kaip grožinės literatūros rašytojas nemanau, kad tai blogai, nereikėtų dėl to jaudintis. Jeigu labai rūpinsiesi, kad viena tavo dalis naikina kitą, galiausiai liksi su viena siela – o tai daug blogiau nei sirgti šizofrenija. Bet tai mano teorija. Bandau paskleisti ją tarp Turkijos politikų, reikalaujančių, kad šalis turėtų vientisą sielą ir apsispręstų, kam ji nori priklausyti – Rytams ar Vakarams. Šį monistinį požiūrį aš vertinu kritiškai.
– Romano „Mano vardas Raudona“ veiksmas vyksta Turkijoje, o europiečių pasaulėjautoje Turkija yra Rytai, bet įdomu tai, kad jūsų knygoje Rytai – laukinis kraštas, kur veikėjai iškeliauja ieškoti savęs.
– Štai ką jums pasakysiu. Neseniai lankiausi Japonijoje, Kinijoje, Honkonge, Taipėjuje. Ir niekas ten nemano, kad jų šalis yra tikrieji Rytai. Kinijoje man visi tvirtino: „Taip, pone Pamukai, mums irgi aktuali jūsų nagrinėjama Rytų–Vakarų problema.“ Jie mano, kad jų šalis kaip ir Turkija irgi blaškosi tarp Rytų ir Vakarų. Kinijos ar Japonijos gyventojai negalvoja apie save kaip apie „Rytus“. Jie aiškina, kad jų kultūroje yra ir Rytų, ir Vakarų požymių. Sutikite, niekas, išskyrus kai kuriuos britus, amerikiečius ar prancūzus, – negalvoja apie save, kaip apie grynus vakariečius. Nuostabiausia, kad lygiai taip pat niekas nevadina savęs tikrais rytiečiais. Jūs paklausite: kurgi Kinijoje tie Vakarai? Arba Tokijuje? Bet jų savastyje gausu Vakarų požymių. Tai pasakę ir suvokdami, kaip tai keistai skamba, nusišypsos. Man atrodo, pasaulyje nerasite vietos, kur žmogus vienareikšmiškai sutiktų, kad jis – kuo tikriausias Rytų atstovas.
– Ką tai galėtų reikšti?
– Nežinau ir nesu tikras, ar noriu į tai gilintis. Nebandykime to suprasti, tiesiog leiskime sau mėgautis paradokso poezija.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
