Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 16d. 20:00

Panelės Smilos kūrėjas Peteris Høegas: „Aš negaliu būti moterimi, bet galiu sukurti iliuziją“

Peteris Høegas
Leidyklos nuotr. / Peteris Høegas

Hansas Christianas Andersenas ir Peteris Høegas – ko gero, du geriausiai žinomi danų rašytojai Lietuvoje. Pirmasis mirė XIX a. pabaigoje. Antrasis – šių laikų rašytojas, bet tai visai nereiškia, kad su juo lengva susitikti ir pasikalbėti.

Romanų „Panelės Smilos sniego jausmas“, „Moteris ir beždžionė“, „Tylioji mergaitė“, „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ autorius gyvena uždarai, kone atsiskyrėliškai, ir pusę metų išvis atsiriboja nuo pasaulio, atsideda knygų rašymui ir meditacijoms. Bet kartais nutinka stebuklas ir Peteris Høegas atvyksta į susitikimus su skaitytojais, o tada iš jo galima paimti interviu.

Peterį Høegą kalbina knygų apžvalgininkas Jasperas Reesas.

– Kaip atsirado Smila ir romano sumanymas?

– Sunku atsakyti į šį klausimą, juk iš esmės klausiate, kas yra kūryba ir iš kur ji atsiranda, visgi pamėginsiu į jį atsakyti. Rašant vieną knygą, man visada kyla kitos knygos idėja. Dažniausiai tai nutinka labai netikėtai. Tikrai nenoriu savęs lyginti su didžiaisiais kūrėjais, bet net Mozartas, norėdamas padaryti pertraukėlę ir pailsėti, žaisdavo biliardą. Jis artimai draugavo su klarnetistu Antonu Stadleriu– jam netgi paskyrė vieną paskutiniųjų koncertų, kuriame daug jaudinamų momentų apie draugystę ir meilę. Kartą, kai jie žaidė biliardą – o tais laikais biliardas dar buvo žaidžiamas be lazdų, – Mozartas, kone užsigulęs stalą, tarė: „Na, štai, ką tik sugalvojau koncertą smuikui.“

Genialus danų kompozitorius Nielsas Viggo Bentzonas kartą pasakė: „Man geriausios mintys kyla sėdint tualete.“

Turiu artimą draugą, kuris vadovavo dvidešimties matematikų grupei. Jie dvejus metus sprendė kibernetinį uždavinį ir buvo atsidūrę aklavietėje. Tada mano draugas metė visus darbus, išsinuomojo kanoją ir iškeliavo paplaukioti po vieną Kalifornijos ežerą. Ir štai vidury ežero, kai jis uoliai irklavo, pamiršęs viską pasaulyje, jam atėjo į galvą sprendimas. Nuo to laiko kaskart, kai kyla problema, jo pavaldiniai sako: „Klausai, laikas paplaukioti ežere.“

Augdamas tikrai negalvojau apie save, kaip apie menininką. Bet visada mėgau pasakoti istorijas.

Tokios pertraukėlės, kai dėmesį nukreipiame visiškai kitokiai veiklai, labai svarbios kūrybiniam darbui. Bet grįžkime prie Smilos. Tada aš kaip tik ilsėjausi. Iki šiol prisimenu sapną, kuris tada prisisapnavo. Sapne regėjau baltojo lokio pėdsakus sniege. Tų pėdsakų buvo tiek daug, jie buvo persimaišę. Sapne žinojau, kad esu Grenlandijoje, ir kai pabudęs tai prisiminiau, supratau, kad taip prasidės mano nauja knyga. Nesakau, mano knygos remiasi sapnais, bet tąkart vakare pagalvojau: „Šiandien susapnuosiu, kas įvyks toliau.“ Ir susapnavau, kaip aš Grenlandijoje nardau lediniame vandenyje,paneriu vis giliau, kol pasiekęs dugną randu kažką labai svarbaus. Pabudęs sėdau rašyti „Smilos“.

– Rašant vieną knygą, kyla mintis apie kitą, o kas paskatino parašyti pačią pirmą knygą?

– Mano šeimoje visai nėra menininkų ir apskritai kuriančių žmonių. Augdamas tikrai negalvojau apie save, kaip apie menininką. Bet visada mėgau pasakoti istorijas. Dar nemokėdamas rašyti kurdavau „animacinius filmukus“: piešdavau paveikslėlius ir paskui juos rodydamas pasakodavau jaunesniam broliui istorijas. Palaipsniui ėmiau užrašinėti tas savo istorijas. Puikiai prisimenu pirmąjį apsakymą, jį parašiau susikrimtęs, kad mylima mergina neatėjo į pasimatymą.

Iš esmės ši istorija labai banali, kiekvienas vyras ar moteris buvo atsidūrę tokioje situacijoje. Bet netgi banaliausi dalykai mus smarkiai įskaudina. Mano skausmas buvo toks stiprus, kad – atleiskite už patosą – vos neišėjau iš proto. Tada išsitraukiau užrašų sąsiuvinį ir per keletą valandų parašiau pirmą apsakymą. Man iškart palengvėjo.

Tada patyriau ir skausmą, ir palengvėjimą, o juk skausmas – neatsiejama kūrybos proceso dalis. Kita kūrybos pusė – džiaugsmas. Todėl kūrybą visada įsivaizduoju kaip procesą, kuris turi ir šviesiąją, ir tamsiąją puses. Anuomet nemaniau, kad galiu publikuoti savo kūrinį – matyt, garbėtroška dar nebuvo išvešėjusi. Kai man buvo dvidešimt metų, su bendramoksliais plaukiojau kanojomis po Švedijos ežerus. Ir vėl pertraukėlė, ir vėl kanojos – keista, ar ne? Plaukiodamas staiga supratau, kad noriu parašyti romaną – istoriją apie keturias danų šeimas – nuo labai skurdžiai gyvenančių iki turtuolių – ir jų džiaugsmus bei vargus.

Tobulas žmogus turėtų stengtis priartėti prie priešingos lyties ne tik išoriškai, bet ir vidumi.

– Kaip Jums pavyksta sukurti įtikinamus moterų portretus? Juk daugumos jūsų romanų herojės yra moterys. Esate rašęs: „Moteriai pusantros valandos pasiruošti svarbiam renginiui neužtenka, ir tai neginčijama tiesa.“ Romane „Panelės Smilos sniego jausmas“ įtaigiai aprašote, kaip Smila sėdi, jausdama šilkinį kelnių pamušalą. Ji specialiai paprašė siuvėjos įsiūti tokį pamušalą, nes jai patinka jausti, kaip šilkas glosto jos kūną. Kaip jums pavyksta persikūnyti į moterį?

– Mes visi skirtingi. Žinoma, dauguma žmonių tapatinasi su tam tikra biologiškai nulemta lytimi. Pavyzdžiui, aš žinau, kad esu vyras. Bet mumyse nuo gimimo užkoduoti tam tikri kitos lyties privalumai ar gebėjimai. Tobulas žmogus turėtų stengtis priartėti prie priešingos lyties ne tik išoriškai, bet ir vidumi. Mes, vyrai, tą galime pasiekti savo motinų, dukrų, mylimųjų dėka.

Man galimybė kurti moters portretą pirmu asmeniu pasakojamose knygose – tai galimybė atrasti savyje moteriškas savybes. Iš dalies tai savotiškas pokštas. Juk vyrai per karnavalus dažnai persirengia moterimis. Mums patinka persirenginėti, įsikūnyti į ką nors kitą. Tik pažvelkite į didžiuosius komikus, juk jie dažnai vaidina moteris.

Rašydamas „Smilą“ žinojau, kad išprovokuosiu kitus vyrus, sąmoningai to ėmiausi. Menininkas dažnai yra provokatorius. Romanas man pavyko, bet mano garbėtroška tyli. Aš negaliu būti moterimi, bet galiu sukurti iliuziją.

Baiminausi, kad moterys man priekaištaus, jog romane per mažai parodžiau joms pagarbos. Mano mylimoji, mano partnerė, visada yra mano pirmoji skaitytoja. Kai ji perskaitė tas dvi mano knygas apie moteris, kurios parašytos pirmuoju asmeniu, paklausiau: „Ar pajutai, kad knygose yra nepagarbos moteriai?“ Patylėjusi ji atsakė nepajutusi.“ Aš lengviau atsikvėpiau.

Kūrybos procesas – tai tam tikra mistikos forma. Jei turi ką pasakyti pasauliui, rašai knygą. Kai ją parašai, šaltinis išsenka ir vėl tampi paprastu žmogumi.

– Rašydamas „Smilą“ trynėte ribas tarp lyčių, o romane „Moteris ir beždžionė“ jau trynėte ribas tarp rūšių. Šioje knygoje iš dalies persikūnijote į beždžionę Erazmą.

– Pasakysiu vieną svarbų dalyką: per trisdešimt savo, kaip rašytojo, karjeros metų nedaug kalbėjau apie kūrybą. Kūrybos procesas – tai tam tikra mistikos forma. Jei turi ką pasakyti pasauliui, rašai knygą. Kai ją parašai, šaltinis išsenka ir vėl tampi paprastu žmogumi. Kartais skaitytojai apie mano knygas žino daugiau nei aš pats...

– Ar Jūsų romanuose aprašytos vietos realiai egzistuoja? Prieš kokius ketverius metus Kopenhagos aikštėje uoliai ieškojau daržovių krautuvėlės, aprašytos romane „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Neradau.

– Aikštė ir ta daržovių krautuvėlė iš tikrųjų egzistuoja. Bet ji yra dailininko dirbtuvėje, užkulisiuose. Užduodami tokį klausimą, rizikuojate nudraskyti nuo mano sukurtos gražios iliuzijos dažus. Aš keturiasdešimt metų gyvenau Kopenhagoje ir labai myliu šį miestą. Rašant apie jį, mane užvaldo būsena, apie kurią esu kalbėjęs, aš jį regiu kitaip, savaip. Tokiomis akimirkomis atsiranda kitokia Kopenhaga, mano įsivaizduojama. Ir tokią ją aprašau. Net Kopenhagos gyventojai negalėtų rasti mano aprašytų vietų.

– Skaitant Jūsų knygas atrodo, kad kai kurie personažai jaučiasi suvaržyti, negali gyventi taip, kaip jiems norėtųsi. Ar tai savotiška visuomenės ar politikos kritika?

– Pradėdamas rašyti knygą nekeliu sau konkrečios užduoties, neturiu programos. Aš tik pasakoju istoriją. Jaučiu poreikį pasakoti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Kai rašytojas rašo „kartą gyveno...“, skaitytojas įsiklauso. Kartu mes sukuriame kažką didesnio už kiekvieną iš mūsų atskirai paėmus. Kaip privatus asmuo aš myliu savo partnerę, myliu savo vaikus, esu savo šalies pilietis ir domiuosi politika. Ir visa tai atsispindi mano knygose. Jei norėčiau aptarinėti visuomenės problemas, turbūt būčiau tapęs žurnalistu arba politiku. Bet aš rašytojas, tad neprivalau laikytis konkrečių pažiūrų – tuo rašytojo amatas man ir patinka. Literatūroje daug balsų, ir visi jie vienu metu ką nors kužda. Skaitant knygą kyla pagunda tikėti, kad pagrindinis herojus atspindi autoriaus pažiūras. Iš dalies rašytojas yra visuose savo herojuose ir vietose, kur vyksta knygos veiksmas. Mano knygose yra veikėjų, kurie kritikuoja danų visuomenę. Ir yra veikėjų, kuriems patinka gyventi tokioje visuomenėje, jie džiaugiasi, kad gyvena Danijoje.

– Esate užsiminęs, kad knygas rašote ranka ir netgi ypatingu šriftu. Kodėl?

– Aš iki šiol rašau knygas ranka. Man knygos rašymas – fizinis procesas. Šiais laikais priimta manyti, kad knygos gimsta galvoje. O aš manau, kad knygos susijusios su kūnu, su širdimi. Ir tai, kad aš rašau ranka, man yra to fizinio literatūros aspekto išraiška. Beje, dėl šrifto. Rašysena yra artima piešiniui. Aš niekada nesikišu į savo vaikų namų darbus.

„Panelės Smilos sniego jausmas“
„Panelės Smilos sniego jausmas“

Yra tik viena išimtis: bijau, kad kompiuteris išstums tokius dalykus kaip rašysena ir kaligrafija. Todėl vakarais prisėdu prie savo devynmečio sūnaus ir mes rašome ranka istorijas. Nenoriu, kad jis prarastų galimybę turėti savo rašyseną. O tas ypatingas šriftas, kuriuo aš rašau, vadinamas kancelereska (Cancelleresca cursiva), jis buvo sugalvotas Renesanso laikais, kad popiežius galėtų rašyti savo pamokslus.

– Susipažindami žmonės dažnai klausia vienas kito, kas ką skaito, ką žiūri, kokios muzikos klausosi. Ir taip randa bendrumų. Ką skaitote, žiūrite, klausote?

– Bijau, kad nuliūdinsiu, nes dabar aš mažai skaitau, retai klausausi muzikos ir žiūriu labai mažai filmų. Anksčiau buvo kitaip. Yra toks anekdotas: Motina Teresė mirė ir pateko į rojų. Prie jos prieina Viešpats ir sako: „Žemėje tu nudirbai milžinišką darbą, dabar gali rinktis, ką nori veikti. Ko norėtum?“ Motina Teresė atsako: „Norėčiau būti Holivudo blokbasterio režisierė.“

Pokyčiai susiję su amžiumi. Tą patį esu pastebėjęs tarp savo draugų, dauguma jų dirba kūrybinį darbą. Kol sukako keturiasdešimt, aš uoliai ieškojau pavyzdžių ir sekiau jais. Man atrodo, gerai turėti pavyzdį, kuriuo gali sekti. Bet Vakarų pasaulyje į sekimą žiūrima neigiamai. Tai – nesusipratimas. Aš jau daug metų dirbu dėstytoju ir skatinu savo studentus sekti kitų pavyzdžiu tiek, kiek tik jie gali. Juk iš esmės visi mes menininkai ir daugiausia išmokstame mėgdžiodami kitus.

Skaičiau puikų interviu su aktoriumi Michaelu Caineʼu. Jis ne tik vaidina ir prodiusuoja filmus, bet ir dėsto aktorinį meistriškumą. Savo studentams jis sako: „Jei žiūrėdami į Meryl Streep ar Humphrey Bogartą pamatysite kokią nors jums patinkančią išraišką, pavokite ją. Greičiausiai ir jie tą išraišką iš ko nors pavogė.“ Menas – tai didžiulė, nesibaigianti pasaulinio masto vagystė.

Tokiu būdu užkulisiuose tarp vienas kitą pažįstančių rašytojų vyksta dialogas. Jie vienas iš kito retkarčiais šį tą nušvilpia. Bet iš tikrųjų tai savotiškas meilės prisipažinimas su plačia draugiška šypsena.

Atskleisiu paslaptį. Amerikiečių rašytojas Martinas Cruzas Smithas išgarsėjo parašęs kriminalinį romaną „Gorkio parkas“, kuriame pasakojama apie Sovietų Sąjungą. Puiki knyga, puikus rašytojas. Jis vyresnis už mane dvidešimčia ar dvidešimt penkeriais metais. Kažkada jis parašė rekomendaciją mano „Smilai“. Tuo metu jis jau buvo plačiai žinomas rašytojas, o apie mane niekas dar nebuvo girdėjęs.

Ta rekomendacija buvo lemtinga – būtent jo dėka „Smila“ išėjo JAV. Aš jam parašiau padėkos laišką: „Labai ačiū už viską, ko iš jūsų išmokau ir ką iš jūsų pavogiau.“ Paskui jis parašė nuostabų romaną „Roza“, kuris tapo bestseleriu. Jo veiksmas vyksta atokiame Anglijos angliakasių miestelyje 1890 m. Skaitydamas tą romaną, aš supratau, kad jis iš mano „Smilos“ pavogė vieną didelę sceną. Tokiu būdu užkulisiuose tarp vienas kitą pažįstančių rašytojų vyksta dialogas. Jie vienas iš kito retkarčiais šį tą nušvilpia. Bet iš tikrųjų tai savotiškas meilės prisipažinimas su plačia draugiška šypsena.

– Dabar didelę dalį laiko skiriate dėstymui. Gal galėtumėt plačiau apie tai papasakoti?

– Tai, ką jums dabar papasakosiu, nutiko prieš dvejus metus. Buvau absolventų susitikime, mane maloniai nustebino, kad jis buvo labai nuoširdus ir nuotaikingas. Bet kartu nuliūdau pamatęs, kad dauguma žmonių, kurie ir anksčiau turėjo problemų, taip jų ir neatsikratė. Kitą rytą pabudęs pamačiau, kad tvyro tankus rūkas. Aš gyvenu netoli aukščiausio Jutlandijos pusiasalio taško. Žiemą ten būna labai šalta.

Aš sėdau į automobilį ir per rūką nuvažiavau prie ežero. Išlipęs priėjau suoliuką, kurio kojos buvo jau kone po vandeniu. Atsisėdau. Mano nuotaika buvo tokia pat niūri, kaip ir pati diena. Mąsčiau, kaip sunku atsikratyti problemų. Turbūt buvau giliai paniręs į savo mintis, nes ne iškart pastebėjau, kad ant kito suoliuko krašto prisėdo jaunuolis.

Jis irgi sėdėjo susimąstęs, bet žiūrėjo į kitą pusę. Ir staiga jis ėmė kažką niūniuoti. Paskui išgirdau ir žodžius. Aš apstulbau, nes jis dainavo Mozarto lopšinę, kuri daugumai žmonių yra negirdėta. Mozartas pats parašė žodžius lopšinei. Jaunuolis dainavo juos daniškai, išverstą versiją. O išvertė tą lopšinę mano tėvas ir dainuodavo ją man ir mano jaunesniam broliui, kai dar buvome maži. Buvau tikras, kad niekas, išskyrus šeimos narius, nežino daniško teksto. Aš kostelėjau, kad jaunuolis mane išgirstų. Jis sudrebėjo. Tada paklausiau jo:

– Atleiskite, jūs irgi iš Kopenhagos?

Jis atsakė:

– Žinoma. Gyvenu čia, netoliese. Penkioliktame name.

Viena smulkmenėlė – tuo metu mes sėdėjome visai kitoje Danijos pusėje prie ežero, kur nebuvo nė vieno gyvenamojo namo, tik miškai. Aš pasitikslinau:

– Palaukit, o kur, jūsų nuomone, mes dabar esame?

Jis mostelėjo į ežerą ir tarė:

– Tai Kristianshauno kanalas. Gyvenu visai čia pat – penkioliktame name.

Aš dar labiau apstulbau, nes toje gatvėje aš užaugau. Tada paklausiau jo:

–O kelintame aukšte tu gyveni? Gal ketvirtame?

Jis linktelėjo.

– Tada tu Peteris Høegas, – pasakiau aš. – Aš užaugau penkioliktame tos gatvės name, ketvirtame aukšte. Ir aš taip pat Peteris Høegas. Ir šiuo metu esu prie ežero vidury Jutlandijos pusiasalio.

Iš pradžių pamaniau, kad čia koks nors pokštas. Kad kuris nors mano draugas, norėdamas pajuokauti, paprašė sūnaus surasti tarp universiteto studentų jaunuolį, panašų į mane, kai buvau dvidešimties. Bet pažvelgęs jaunuoliui į akis supratau, kad jis galvoja maždaug tą patį. Tada jis tarė:

– Papasakok man apie tėvų butą ką nors, ką žinome tik mudu.

Aš papasakojau jam, kad mūsų svetainės grindys eglute išklotos ąžuolo parketu. Ir kad mamos kambaryje virš stalo kabo kažkokios Tanzanijos genties kaukė, kurios negalima parduoti, ją galima tik dovanoti. Jaunuolis man pareiškė, kad tai galėtų papasakoti bet kuris žmogus, buvęs jų namuose.

– Gerai, – tariau aš. – Tavo kambaryje yra metalinė spinta. Ten guli laiškas nuo merginos, kuriame ji aprašė, kaip atrodė tavo veidas, kai jūs mylėjotės.

Man tai pasakius, jo veidą perkreipė siaubas. Mane taip pat apėmė siaubas – aš išsigandau, kad man psichozė ar haliucinacijos. Tada aš jam pasakiau:

– Nė vienas iš mūsų šitame rūke negali tiksliai pasakyti, kas tikrasis Peteris Høegas. Norėtum sužinoti, koks bus tavo gyvenimas?

– Kaip gyvena tėvai? – paklausė jis.

– Tėvas mirė prieš penkerius metus. Jis mirė oriai ir tyliai. Taip, kaip gyveno. Mama gyvena Bornholmo saloje. Jai devyniasdešimt vieni metai, bet ji vis dar stipri ir guvi.

Mačiau iš veido, kad jis nori paklausti apie jaunesnįjį brolį. Bet nepaklausė, matyt, nujautė, kad atsakymas jį nuliūdins. Mano jaunesnysis brolis prieš trejus metus nusižudė.

– Nori sužinoti, kaip pats gyvensi? – paklausiau jo.

Jis išdidžiai palinksėjo.

– Tu jau parašei savo pirmąjį apsakymą?

Jis paraudo, bet aš žinojau, kad jau parašė. Po to, kai mylima mergina neatėjo į pasimatymą.

– Tu rašysi knygas. Ir visos jos bus tavo pirmojo apsakymo variacijos. Turėsi keletą meilės ryšių. Tos moterys ir jų pagimdyti vaikai tau bus neapsakomai svarbūs.

– Po dvidešimt keturių valandų rūkas išsisklaidys, – tarė jis. – Mes galime vėl čia susitikti ir nuspręsti, kuris iš mūsų tikrasis Peteris Høegas.

Aš linktelėjau, nors žinojau, kad nė vienas iš mūsų nedrįs čia grįžti. Tada man kilo noras duoti jam patarimą.

– Norėčiau tau pasakyti vieną dalyką. Visada klausyk savo širdies.

– Aš jau sutikau savo didžiąją meilę, – išdidžiai pareiškė jis.

Išdidus kvailiukas... Bet aš jį supratau. Nors ir negalėjau apsaugoti nuo jo laukiančių išbandymų. Tuomet jis atsistojo ir tarė:

– Norėčiau tau kai ką duoti.

Jis ištiesė ranką, aš ištiesiau jam delną. Bijojau prie jo prisiliesti, bijojau, kad mano ranka nieko neužčiuops. Jis padėjo man ant delno auksinę monetą. Iškart ją atpažinau – tai dešimt kronų su Danijos karaliumi Kristijonu X. Ji buvo mano laimingoji moneta, kol būdamas dvidešimties ją kažkur pamečiau. Po to jaunuolis pasitraukė atatupstas ir rūkas jį prarijo.

Aš sėdėjau ant suoliuko dar ketvirtį valandos. Žinojau, kad negaliu pasilikti tos monetos – rytą pabudęs išsigąsčiau tiek ją išvydęs ant naktinio staliuko, tiek neradęs jos. Pakilau nuo suoliuko ir tyliai nužingsniavau automobilio link. Man priėjus aikštelę, rūkas išsisklaidė. Tai įvyko prieš dvejus metus. Nuo to laiko daugiau nemačiau to jaunuolio.

Ši mano papasakota istorija – pavyzdys. Tai gali būti apsakymas, kurį buvau skolingas tiems, kuriuos mėgdžiojau. Taip pat tai mano apmąstymų pavyzdys. Jei tada, kai buvau keturiolikos, kas nors būtų papasakojęs, kas manęs laukia ateityje, gal man būtų pavykę išvengti kai kurių klaidų. Būtent ši mintis paskatino mane tapti dėstytoju. Dėstydamas aš galiu kitu kampu pažvelgti į pedagogiką ir į vaikų bei suaugusiųjų santykius.

Tais laikais, kai gimiau, vaikai bijojo suaugusiųjų. Dabar jie mūsų visai nebijo. Autoritarinės struktūros atgyveno. Tai gerai. Blogai tai, kad nieko naujoje vietoje neatsirado neatėjo. Žmonių bendravimas su kitais turėtų būti bendravimo su savimi ir mums įgimtos etikos tąsa. Todėl man be galo įdomu, kaip plėtoti pedagogiką, kad ji būtų naudinga vaikams.

– Kaip manote, kas būtų, jei žmonės nustotų sapnuoti?

– Atsakysiu į jūsų klausimą, bet turite kai ką suprasti: jums atrodo, kad aš žinau atsakymus į visus klausimus, bet iš tikrųjų rašytojas žino labai mažai, nes visą savo laiką leidžia rašydamas knygas. Sakykim taip: aš turiu tris kertines plytas, kurios simbolizuoja mano žinias. Tik tris.

Galiu jas sudėti taip, kad tas statinys atrodys panašus į namą. Bet tai tik iliuzija, fokusininko miklumas. Štai jūs klausiate manęs apie sapnus, ir aš turiu atsakyti į klausimą, parodydamas deramą pagarbą sapnams. Bet mano santykis su jais kitoks. Taigi, aš atsakau į jūsų klausimą, remdamasis prielaida, kad jūs apie sapnus išmanote tiek pat, kiek ir aš.

Man atrodo, labai sveika prisiminti savo sapnus. Jei žmogus dvejus metus neprisimena nė vieno savo sapno, tai jau nerimą keliantis ženklas.

Man atrodo, labai sveika prisiminti savo sapnus. Jei žmogus dvejus metus neprisimena nė vieno savo sapno, tai jau nerimą keliantis ženklas. Literatūra ir apskritai menas yra artimi sapnams. Didis danų filosofas ir rašytojas Villy Sørensenas yra sakęs, kad menas – tai visuomenės sapnai. Ir menas visuomenei turi tokią pat reikšmę, kaip sapnai kiekvienam iš mūsų.

Amsterdame susitikau su didžiu Lotynų Amerikos rašytoju Mario Vargasu Llosa. Jis man pasakė: „Peteri, Vakarų pasaulio bėda ta, kad čia visi pernelyg rimtai žiūri į literatūrą. Dabar per literatūrą nematyti ir knygų.“

– Romaną „Panelės Smilos sniego jausmas“ parašėte prieš 26 metus. Koks jis būtų, jei jį rašytumėte dabar? Ar kaip nors keistumėte pagrindinę heroję?

– Tiesą sakant, tai nemalonus klausimas. Juk žinote – nueito kelio niekas negali pakeisti. Rašydamas „Smilą“ buvau gana naivus. Nei aš, nei mano žmona tada neturėjome pinigų. Mums gimė pirmagimis. Trise gyvenome vieno kambario bute. Jame net nebuvo vietos rašomajam stalui, tad pirmą romano dalį parašiau sėdėdamas krėsle, pasidėjęs lentą ant ranktūrių.

Mano pirmojo vaiko motina buvo šokėja, ir pagimdžiusi ji gana greitai grįžo į sceną. Ji afrikietė, tad labai stipri. Didžiąją dalį „Smilos“ rašiau prižiūrėdamas kūdikį. Kai žmona šokdavo, o kūdikis užmigdavo, aš įsitaisydavau krėsle ir rašydavau apie Smilą. Tuo metu teturėjau penkis tūkstančius danų skaitytojų ir juos, galima sakyti, puikiai pažinojau. Aš rašiau, kad įrodyčiau jiems, jog esu įvaldęs šį žanrą.

Tada man buvo trisdešimt ketveri metai. Aš šiek tiek gėdijausi, kad rašau trilerį. Dabar man atrodo, kad daug kas nepavyko šioje knygoje. Baisu tai pripažinti. Jei rašyčiau ją dabar, sugalvočiau geresnę pabaigą ir pasistengčiau, kad pirma dalis harmoningai derėtų su antrąja. Bet vis tiek aš parašyčiau tą pačią knygą.

– Teko girdėti, kad kurį laiką dirbote jūreiviu. Gal galėtumėt apie tai papasakoti?

– Įpusėjęs trečią dešimtį aš iš tiesų metus dirbau jūreiviu. Kaip ir daugelis danų, moku plaukioti ir dažnai plaukdavau į jūrą. Be žemyninės dalies, Daniją sudaro 1500 mažų ir didelių salų. Danų jaunuoliams įprasta plaukti į jūrą. Aš dažnai plaukiojau turtingų žmonių laivuose. Plaukiojau Karibų jūroje, po Atlanto vandenyną, visur.

– Niekada nepagalvojote parašyti knygos apie garsųjį XVIII a. piratą Peterį Tordenskjoldą šiuolaikine danų kalba?

– Labai džiaugiuosi, kad paklausėte! Vaikystėje mokiausi fechtuoti. O Tordenskjoldas buvo puikus fechtuotojas, ir būdamas vaikas aš jį dievinau. Danijoje sukurta daug dainų apie Tordenskjoldą, man labai patikdavo jas dainuoti. Be to, jis buvo puikus jūrininkas. Man taip pat labai patiko plaukioti jūra. Dar jis mėgo persirenginėti ir domėjosi iliuzijos menu. Jis šnipinėjo Švedijoje persirengęs žuvų prekeiviu. Bet, man rodos, aprašiau tiek daug veikėjų, ištobulinusių talentą persikūnyti į ką nors kitą, kad gal jau gana.

Atsiribojimas nuo pasaulio – man gyvybiškai svarbus poreikis, ir aš tai labai vertinu. Šiais laikais visiems žmonėms būtina daryti pertraukėles, atitrūkti nuo beprotiško gyvenimo tempo.

– Ką jums reiškia vienatvė?

– Apie vienatvę žinau ne daugiau nei jūs. Pusę savo gyvenimo aš praleidžiu atsiribojęs nuo pasaulio itin nuošalioje vietoje. Gyvenu trobelėje, kurios langai išeina į jūrą, toje Danijos dalyje, kur išvis mažai gyventojų. Ten aš rašau ir medituoju. Atsiribojimas nuo pasaulio – man gyvybiškai svarbus poreikis, ir aš tai labai vertinu.

Šiais laikais visiems žmonėms būtina daryti pertraukėles, atitrūkti nuo beprotiško gyvenimo tempo. Bet galimybę atsitraukti ir pailsėti nuo gyvenimo audrų reikia skirti nuo vienatvės. Vienatvė – tai visai kas kita. Mano kukli patirtis kužda, kad vienatvė ateina tada, kai mes uždarome savo širdį ir neprisileidžiame kitų.

Nemanau, kad esu tikras introvertas. Anksčiau bijojau, kad viešumas gali mane praryti. Kai išėjo mano pirmoji knyga, susimąsčiau, kas man gyvenime svarbiausia. Paaiškėjo, kad yra trys atsakymai. Pirma, man svarbu būti su savo šeima ir draugais. Antra, man svarbu rašyti knygas. Trečia, man svarbu tobulėti dvasiškai, medituoti. Šių trijų prioritetų laikausi jau trisdešimt metų.

– Kaip atrodo Peterio Høego šiokiadienis?

– Ką tik baigiau savo naujausią knygą. O iki tol gyvenau savo trobelėje, laikydamasis įprastos dienotvarkės. Paprastai aš rytais atsikeliu ir medituoju. Kartais mano meditacijos trunka dvi tris valandas. Paskui einu pusryčiauti. Maisto atžvilgiu aš labai konservatyvus: kasryt valgau košę su vaisiais ir grietinėle. Ir arbatą geriu visada tos pačios rūšies, su medumi ir pienu.

Išgeriu pusę puodelio arbatos, paskui puodelį su likusia arbata pasistatau ant rašomojo stalo. Ten guli pakas popieriaus lapų ir dešimt tam tikro gamintojo tam tikro kietumo pieštukų. Dar aš turiu drožtuką. Nusidrožiu dešimt pieštukų, o paskui skaitau išvakarėse parašytus puslapius. Mane apima toks savotiškas fizinis jausmas – rodos, visą kūną nusmelkia energija. Tada valandą ar dvi rašau, beje, gana greitai. Paskui sustoju ir likusią dienos dalį medituoju, darau fizinius pratimus, bendrauju su žmona – ji gyvena netoliese, vos už penkiolikos minučių kelio.

Kai buvau jaunesnis, stengiausi rašyti kelis kartus per dieną. Žinoma, jei tai būdavo ne ta diena, kai ateidavo mano eilė rūpintis vaikais. Bet dabar aš stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą tarp meditacijų ir kūrybos, tad rašau tik rytais, kad nesėdėčiau prie stalo visą dieną. Taip tyliai, ramiai per dvejus metus parašiau savo naujausią knygą.

– Istorijos, kurias pasakojate savo knygose ir apie savo gyvenimą, šiek tiek mistiškos, netgi gotiškos. Kodėl?

– Man patinka mistika. Tikrovė turi daug daugiau matmenų, negu mes įsivaizduojame. Menas ir meditacija – tai įvairių egzistencinių galimybių paieškos. Jei kito žmogaus paprašytumėt papasakoti apie stipriausią patirtą pojūtį ar įvykį, kuris jam paliko giliausią įspūdį, greičiausiai jo pasakojime bus toks momentas, kai įprasta tikrovė griūva. Tokią būseną gali sukelti meilė, meno kūrinys – pavyzdžiui, kaip tas žmogus pasijuto pirmąkart išgirdęs Bacho muziką ar „The Beatles“ dainą „Penny Lane“. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba sunki liga. Tokią būseną patiriančio žmogaus tikrovė kardinaliai keičiasi.

Kai buvau dvidešimt penkerių, laivu perplaukiau Atlanto vandenyną. Mes plaukėme keturiolika dienų ir per tą laiką nė karto nematėme sausumos. Išlipę į krantą užėjome į kavinę ko nors išgerti. Staiga pajutau, kad man reikia pabūti vienam. Patraukiau į senamiestį ir atsisėdau parke ant suoliuko. Tą akimirką mano sąmonėje kažkas įvyko. Mane apėmė nuostabus, iki tol nepatirtas jausmas, kad pastebiu viską, kas vyksta aplink.

Aš užaugau kultūriniu požiūriu radikalioje šeimoje. Mano tėvai buvo netikintys ir tuo labai didžiavosi. Iki to nušvitimo aš niekada nesidomėjau meditacija. Tas netikėtas, nepažintas pojūtis truko pusę valandos, o paskui mano sąmonė tarsi užsivėrė. Po šio nutikimo supratau, kad būna akimirkų, kai tikrovė gali pasirodyti visai kitokia, todėl ėmiau ieškoti būdų, kaip vėl patirti tą būseną.

– XXI a. rašytojai nepaliks juodraščių, mat jų rankraščiai – elektroniniai dokumentai. Jūs savo knygas rašote pieštuku ant popieriaus. Ką darote su savo juodraščiais, kai publikuojama knyga? Ar jūs pasiruošęs tam, kad po mirties jūsų juodraščiai bus perduoti į archyvą, kur juos tyrinės literatūrologai?

– Aš turiu keturis vaikus. Knygai išėjus, kaskart su savo rankraščiais darau tą patį – atiduodu vaikams, kad jie galėtų kitoje pusėje piešti. Pripiešę jie tuos lapus išmeta. Tad – rankraščių nebėra.

Pagal denmark.dk parengė Jūratė Dzermeikaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata