Knygą sudaro atskiri linksmi pasakojimai / pastebėjimai / pamąstymai. „Kitos stotelės“ važiuojant autobusu motyvas išlaikytas visoje knygoje – čia jis tarnauja kaip jungiamoji kūrinio grandis. Ryškus kinematografinis principas – skaitytojai autoriaus sąmoningai vedžiojami įvairiais vaizdų , minčių labirintais, žaidžiama asociacijomis, tačiau nuo to skaitytojui nėra vien tik tuščiai smagu – tekstas yra pakankamai intelektualus ir reikalaujantis įsiskaitymo, atidaus ir plataus žvilgsnio, galiausiai – tiesiog vidinės laisvės. Tai tekstai, prie kurių norisi sugrįžti ne kartą, atrandant vis naujų, netikėtų slėpinių, atverčių.
Žydrūnas Drungilas: „Rašymams subrendau gana vėlai, panašiai kaip Žemaitė. Nors gal ne, ji pradėjo rašyta būdama daug vyresnė ir kur kas rimtesnius dalykus. O man rimtai nepavyko. Įkristi į rašymąm kaip tai muselei į išrūgas, – visai nebloga patirtis, išrūgos, sako, sveika. Tačiau, plūduriuodamas jose, ne iš karto pastebi, kad sveika, o kai pastebi ir pradedi mėgautis, žiū – laikas ropoti iš lėkštės lauk. Taip, užleisti vietą kam nors kitam. Kitai muselei. Čia aš vis dar apie rašymą, ne apie sveiką maistą.
Apie laiką Woody Allenas yra pasakęs: „Laikas yra duotas tam, kad ne viskas nutiktų iš karto.“ Šios trumpos istorijos nutiko tarp ilgų juoko, liūdesio ir tingėjimo perijodų. Jos visos buvo sudėtos į vieną autobusą ir atvežtos prie skaitytojo(s) durų.“
Rašytoja Vytautė Žilinskaitė: „Supermodernios humoreskos (mini novelės) turėtų patikti ir įtikti šiuolaikiniam maištingam skaitytojui, nes tik jose išmonių, vaizduotės šuorų, minčių kūlvirsčiavimo, intrigų lūžinėjimo, stulbinančių užuomazgų, neįtikėtinų atomazgų... Žodžiu, visas pažadėtųjų sprogmenų sandėlis.“
Dailininkas Mikalojus Vylutis: „Važiuoju autobusu ir žiūriu pro langą. Gyvenimą matau. Vairuotojas – Žydrūnas Drungilas. Mane veža jis, o pro langą žiūriu pats, savo akimis. Taip jaučiuosi skaitydamas „Kitą stotelę“. Man svarbu, kas parašyta, bet dar svarbiau – ką perskaitau. Tokie rašiniai mintis gimdo. Panašūs jie į vaisingas moteris.“
