Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2021 liepos 25d. 09:04

Pasirodė Filipinuose netikėtai žuvusio A.Žaltausko knyga: viskas, kas su juo susiję, – mįslė

Poetas Aleksandras Žaltauskas Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Poetas Aleksandras Žaltauskas
„Kam nors mirus natūraliai kyla pagunda tą žmogų sudvasinti, įžvelgti mirties nuojautas ir išankstines lemties apraiškas. Bet iš to, kiek pažinojau Aleksandrą, spėčiau, kad jis iš tokių niekų tik juoktųsi ir priimtų kaip banalybę, kurios nekentė“, – išskirtiniame interviu 15min pasakojo Aidas Jurašius, Aleksandro Žaltausko debiutinės knygos „Kulniuku dangus pradurtas“ sudarytojas, poeto draugas.

Apie šį poetą viešojoje erdvėje nežinoma beveik nieko. Išskyrus tai, kad kelis savo eilėraščius jis publikavo kultūrinėje spaudoje, o būdamas vos 22-ejų netikėtai mirė.

Šį kartą su A.Jurašiumi kalbamės apie tai, kuo įdomi šio rašytojo asmenybė ir kūryba.

„Viskas, kas susiję su Aleksandru, yra didesnė ar mažesnė mįslė“

– Kas buvo A.Žaltauskas? Kur jis gimė, mokėsi, ką veikė?

– Kai susipažinome, Aleksandras buvo dar paauglys, gal 17 metų, gyveno Kaune, besidalindamas, kaip pats rašė eilėraštyje, vienomis nagų žirklėmis su katinu ir vienu katinu su žirklėmis. Katino vardas, beje, buvo Ulisas. Mokėsi vidurinėje, bet, kiek žinau, jos nebaigė: metė mokslus ir išvažiavo į Filipinus. Jau ten gyvendamas rašė, kad planuoja grįžti į Lietuvą, nori užbaigti mokyklą ir Vilniuje studijuoti filologiją. Vienu metu net buvo sugalvojęs beprotišką idėją mums bendrai nuomotis butą. Šiaip ar taip, kartu, žinoma, neapsigyvenome, o ir besisukiojantį Sarbievijaus kiemelyje Aleksandrą sunkiai įsivaizduoju, bet abu variantai turbūt būtų geresni nei tai, kas nutiko.

– Sudėtingiausia šioje istorijoje ignoruoti faktą, kad jis mirė būdamas vos 22-ejų. Ar tiesa, kad gyvendamas Filipinuose jis buvo nužudytas?

– Viskas, kas susiję su Aleksandru, yra didesnė ar mažesnė mįslė. Iš dalies dėl sąmoningai kurto įvaizdžio, iš dalies galbūt dėl giliai paslėpto nesaugumo pojūčio, dažnai vertusio kalbėti puse lūpų, užuominomis. Mirties aplinkybės taip pat mįslingos. Girdėjau dvi versijas: kad buvo stipriai sumuštas ir kad iššoko iš važiuojančios policijos mašinos. Kuri iš jų tikroji – neįsivaizduoju. Atsiuntė man neva policijos raportą, bet jis rašytas ranka, angliškai, ant kažkokio sąsiuvinio. Nežinau gyvenimo Filipinuose realijų, bet tokį raportą parašyčiau ir aš.

Šiaip ar taip, nemanau, kad važiavo ten skinti persikų.

Mįslė ir tai, ką jis apskritai veikė tuose Filipinuose. Kai pirmą kartą užsiminė, kad ketina ten važiuoti, bandžiau išklausti, kurių velnių, bet pasakė tik tiek, jog apie tai kalbėti pavojinga. Tuo metu pamaniau, kad tiesiog bando dėtis paslaptingu, bet turint omeny visas aplinkybes... Iš visokių užuominų susidariau savo prielaidas. Tačiau tai tik prielaidos. Šiaip ar taip, nemanau, kad važiavo ten skinti persikų.

– Kaip apibūdintumėte savo santykį su poetu?

– Susipažinome kadaise interneto platybėse, literatūrinėje svetainėje, kur kai kas manė, kad mes tėvas ir sūnus, kai kas – kad šis tas pikantiškesnio. Ilgainiui ėmėme bendrauti asmeniškai. Tas bendravimas nebuvo sklandus ir lengvas: kartais Aleksandras būdavo lyg kateteris – taip dirgina, kad norisi nusiplėšti ir nusviesti velniop, bet paskui įpranti, o ir pagalvoji, kad gal visgi yra visame tame kažkas gero. Būta visko: ir konfliktų, ir ašaringų išpažinčių – net jei niekada nesužinosiu, ar tos ašaros buvo tikros. „Tėvo ir sūnaus“ žaidimas išliko iki galo, nors kas iš tiesų vienas kitam buvome – taip pat mįslė.

Bendravimas su Aleksandru turėjo tam tikros specifikos, kurią labai sunku nupasakoti. Tarsi loši kortomis ir žinai, kad niekada oponento nepagavai sukčiaujant, bet vis tiek negali atsikratyti pojūčio, jog jis slepia kozirį rankovėje. Mano sistemoje žmogus yra arba in, arba out, tarpinių variantų – visokių gerų pažįstamų – nereikia. Aleksandras neabejotinai buvo in, bendravome daug ir labai atvirai, tačiau tas koziris rankovėje vis mesdavo kažkokį šešėlį.

Tarkim, gan tipiška istorija: kartą jis atsiuntė man nufotografuotą vieno gan žinomo poeto laišką, kuriame buvo rašoma maždaug taip: „Aleksai, būk atsargus su tuo Jurašium, jis daro blogą įtaką jaunimui, o ir, rodos, yra susijęs su pornografija. Apskritai keista, kad toks žmogus rašo dar ir vaikams.“

Ir reikalas tas, kad iki šiol nežinau, ar tas poetas vartoja ką nors rimčiau už antidepresantus, ar tai buvo tiesiog Aleksandro pokštas, noras patikrinti mano reakciją ir t. t. Tiesą sakant, net kai gavau žinutę apie nelaimę Filipinuose ir komoje gulinčio Aleksandro nuotrauką iš ligoninės, pirma mano reakcija buvo: „Jau perlenki lazdą su savo juokeliais“.

Žodžiu, mįslių jis paliko nemažai. Su bendrais draugais kažkada priėjom išvados, kad per daug nenustebtume, jei po 20 metų paaiškėtų, jog Aleksas gyvas ir, tarkim, gano avis Naujojoje Zelandijoje.

– Kaip tapote jo knygos sudarytoju?

Tai nutiko dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Aleksandrui mirus, žinoma, buvo daug raudų ir aimanavimų, ašarą braukė net tie, ką gyvas būdamas jis siųsdavo labai konkrečia kryptimi. Raudotojas iš manęs prastas, tad ėmiau galvoti, kaip kitaip galėčiau prisidėti prie jo atminimo, be to, taip, kad jam pačiam patiktų. Taigi kilo mintis išleisti knygą.

Gavau jo mamos sutikimą, pasiūliau šį reikalą Viktorui Rudžianskui ir „Kauko laiptams“, jis susidomėjo, pateikėme paraišką dėl finansavimo ir t. t.

Aleksandras dažnai atsiųsdavo man savo kūrinius, prašydavo pakomentuoti, patariau, kuriuos tekstus atrinkti pirmajai jo publikacijai „Literatūroje ir mene“. Žodžiu, leidžiu sau manyti, kad turėdamas galimybę, jis būtų šį darbą patikėjęs man.

Ir dar būta subjektyvių priežasčių. Mirus žmogui permąstai visą bendravimą, atmintyje iškyla įvairūs įvykiai, kai galbūt pasielgei ne visai taip, kaip derėjo. Taip nutiko ir man. Tarkim, dėl tos minėtos bendravimo su Aleksandru specifikos kartais apnikdavo abejonės dėl jo lojalumo „gaujai“, bet štai po mirties, kalbantis su įvairiais bendrais pažįstamais, paaiškėjo, kad lojalumo, regis, būta ir būta daug. Arba kad ir tas „tėvo ir sūnaus“ reikalas. Kadaise paklausė, kaip reikia skustis: nepamenu, ką atsakiau, greičiausiai, ne itin „tėviškai“, bet štai dabar imi ir pagalvoji – gal tikrai neturėjo kieno šito paklausti?

Manau, ant ašarojimų ir gėlių vainikų Aleksandrui būtų nusišvilpti, o štai poezija jam tikrai buvo be galo svarbi.

Kitu atveju vieną dieną užbombardavo garso žinutėmis, kuriose pasakojo, kad eina prie kažkokio patikros punkto, ten stovi ginkluoti sukilėliai, nežinia, kaip čia bus, ar pavyks išnešti sveiką kailį. Tuo metu numojau ranka, bet dabar nežinau: gal tikrai jautė įtampą, gal tomis žinutėmis bandė nusiraminti ir laukė kažkokio paramos žodžio?

Trumpai kalbant, viską permąsčius apėmė toks tarsi skolos pojūtis: galbūt kitaip matėme tam tikrų dalykų svarbą. Manau, ant ašarojimų ir gėlių vainikų Aleksandrui būtų nusišvilpti, o štai poezija jam tikrai buvo be galo svarbi.

Knyga išėjo, tad viską susumavus bent jau su „tėvu“, manau, jam visai pasisekė. Jaučiuosi tą skolą grąžinęs ir emociškai: skaitant ir narstant eilėraščius, ėmė šmėžuoti mirties nuojautos, kai kurie tekstai ėmė skambėti kaip pagalbos šauksmas. Visa tai šiek tiek kalė per galvą, tad po kažkurio vakarėlio net parašiau jam žinutę: „Tu juk gyvas? Tyčia mane į visa tai įvėlei?“ Bet ryte tą žinutę pirmu reikalu ištryniau, pamaniau: dar ims ir atsakys, su juo nepirksi, o su leidykla dėl honoraro jau sutarta.

Apie knygą: „Jis žinojo, kur ir kada rodyti dvasingumą“

– Ar žinote, kaip A.Žaltauskas susidomėjo poezija?

– Kai susipažinome, jis jau rašė, tad šito klausti reikėtų žmonių, pažinojusių jį iš senesnių laikų. Spėčiau, kad kelias į poeziją buvo gan tradicinis: mėgo skaityti, o šalia to buvo subtilių sudėtingų išgyvenimų, reikalavusių ypatingos išraiškos.

– Ar kada diskutavote, iš kur ši dekadentiška jo subjekto pozicija?

Tokios diskusijos nepamenu, be to, čia reikėtų atsižvelgti į knygos gimimo specifiką. Sudarinėjau ją neišvengiamai remdamasis savo skoniu, ir jeigu tai būtų daręs kas nors kitas, ji galbūt būtų visai ar bent jau truputį kitokia. Tarkim, buvo pasiūlymų pateikti kuo platesnę Aleksandro poezijos retrospektyvą, vos ne nuo pirmųjų kūrybinių bandymų. Bet tokią idėją atmečiau, nes norėjosi tiesiog geros knygos, o ne paminklo, svarbaus tik jį pažinojusiems asmeniškai.

Išskyriau tris kategorijas: vaikystės išgyvenimų reminiscencijos, asmeniniai santykiai ir abstraktesnės filosofinės temos.

Taigi man atsiuntė krūvą tekstų (jų daug, nes vienu metu Aleksandras rašė beveik kasdien), perskaičiau juos, atrinkau, mano galva, stipriausius, tada skaičiau iš naujo, ieškojau leitmotyvų, kurie leistų kažkaip juos sugrupuoti, jungti į skyrelius.

Išskyriau tris kategorijas: vaikystės išgyvenimų reminiscencijos, asmeniniai santykiai (meilė, aistra ir t. t.) ir abstraktesnės filosofinės temos (tarkim, dievoieška). Kai kurių tekstų priklausomybė vienai ar kitai kategorijai slidoka, tad vėlgi teko sprendimus priimti subjektyviai.

Šalia to liko nemažai tekstų, kurie galbūt būtų praėję kito sudarytojo atranką. Tiesą sakant, pradiniame variante buvo dar vienas skyrius, į kurį sudėjau santūresnius, rytietiškai lakoniškus eilėraščius, bet su redaktoriumi V.Rudžiansku nutarėme, kad jie kertasi su likusios knygos gaivališkumu ir iškrenta iš konteksto, taigi pašalinome. Dar esama tokių lyg humoristinių tekstų, tai, ką vadinu eilėraščiais anekdotais: naratyvas, užsibaigiantis netikėta ir komiška pabaiga, po kurios kūrybinio vakaro metu sulauksi mandagių pakrizenimų. Tai dabar gana madingas žanras, tačiau tokius tekstus taip pat atmečiau: visų pirma, dažnu atveju tie pokštai poezijoje nelabai vykę, o nieko nėra liūdniau už nejuokingą anekdotą. Visų antra – anekdotas pagal apibrėžimą (aišku, jei nesi idiotas, kaskart iš naujo besijuokiantis iš to paties dalyko) veikia tik vieną kartą, o tai lyg ir kertasi su poezijos prigimtimi, pretenduojančia į amžinybę.

Žodžiu, tekstų atranka ir knygos struktūra buvo neišvengiamai subjektyvi. Ir į tai reikėtų atsižvelgti kalbant apie tokius dalykus kaip Aleksandro poezijos dekadentiškumas ar subjekto pozicija. Galbūt jei knygą būtų ruošęs pats autorius ar koks kitas literatas, to subjekto pozicijos kampas būtų kitoks. Nemanau, kad radikaliai skirtųsi, bet paklaida galima.

– Savo kūryboje socialines problemas jis vaizduoja itin makabriškai. Kodėl?

Manau, dėl savo patirčių. Nežinau, ar viskas, ką apie save pasakojo, teisybė (kiek išsiklausinėjau, tą patį pasakojo ir kitiems, tad, matyt, teisybė), bet jo gyvenimas turbūt vertas atskirtos knygos.

Aleksandras turėjo ką papasakoti: sąmoningai ar ne, bet jis tikrai klaidžiojo paribiais. Ir galbūt viena iš mūsų bendrysčių buvo ta, kad neaprašinėjo išbėgusio pieno ar kokios kitos smulkmenos, turėjo svarbesnių temų ir bandė atsijoti, kurios iš tuose paribiuose įgautų patirčių vertos teksto. Maža to, spėju, jis taip pat savo patirtis tekstuose švelnindavo, nes kitaip, žvelgiant pro bibliotekų ar kūrybinių sąjungų langus, jos būtų atrodžiusios pernelyg literatūrinės.

Ir jei jo tekstai vis tiek atrodo makabriški, vadinasi, švelnino per mažai. Ir tai ne trūkumas, labiau atotrūkio tarp literatūros ir gyvenimo išraiška.

Kartą vienos britų roko grupės lyderis ir dainų autorius pasakė bosistui maždaug taip: „Tavo partiją sugrotų kiekvienas mulkis. Esi čia tik todėl, kad man patinka tavo batai“.

Kartais atrodo, kad pas mus jau senokai viskas ne apie muziką, o apie batus, o Aleksandras tam tikra prasme buvo basas. Ir jei kai kurie jo kūriniai atrodo šokiruojantys, taip yra galbūt dėl to, kad įpratome prie tekstų, rašytų storapadžiais batais vaikštant po seniai atvėsusius pelenus nutaisius kankinio veidą.

– Kodėl dangų praduria kulniukas? Ar šis pavadinimas yra poeto intencija?

Kažkada esame kalbėję apie dalyvavimą Pirmosios knygos konkurse, bet, kiek man žinoma, Aleksandras jokių knygos apmatų nepaliko, yra tik pavieniai tekstai. Taigi ir knygos, ir skyrelių pavadinimus parinkau aš – tai eilutės iš jo eilėraščių. Žemę įprastai mindančio kulniuko ir dangaus susiliejimas, mano galva, gerai atspindi tiek Aleksandro asmenybę, tiek poeziją.

Nors daug rašė ir rimtai domėjosi poezija, jis turėjo ir labai žemišką pusę: net kai būdavo striuka su pinigais, negailėdavo nemenkos sumelės gerai šukuosenai, apie lovos reikalus mėgo kalbėti ne ką mažiau nei literatūrą, o kai kurie iš tų nelemtųjų Filipinų man atsiųsti vaizdai papuoštų bet kurią suaugusiems skirtą svetainę.

Bet tai niekaip nesikerta su tuo, kas liko poezijoje, nes turbūt vienas labiausiai imponavusių jo bruožų buvo tas, kad jis žinojo, kur ir kada rodyti dvasingumą – ne viešoje aikštėje ar prieš kameros objektyvą, o tekstuose. Galiausiai, turint omeny, Aleksandro santykį su religija (šiai temai skirta nemažai eilėraščių) ir bendrą maištininko aurą, tas kulniuku pradurto dangaus vaizdinys taip pat labai tinka.

Apie pažiūras: „Šis autorius už savo tekstus tatuiruotes atsakė“

– Kaip apibūdintumėte jo literatūrines pažiūras: kokia ji turi būti, kaip ją skaityti, kam ji skirta?

Kadaise sovietų kalėjimų sistemoje būta tatuiruočių subkultūros: tai buvo lyg šifruotas kodas, išmanančiam bylojantis visą to žmogaus gyvenimo istoriją – kur sėdėjo, už ką, kiek kartų ir t. t. Viena vertus, turint omeny to meto tatuiruočių darymo aplinkybes ir sąlygas, tai buvo drąsos išraiška (įrodymas, kad nebijojai skausmo, kraujo užkrėtimo ir kitų galimų pasekmių).

Kita vertus, tuo tarsi užsidėdavai antspaudą visam gyvenimui, užkirsdavai sau visus kelius atgalios. Ir kai į kamerą įvesdavo naują kalinį, pirmiausia jam užduodavo klausimą: „Ar atsakai už savo tatuiruotes?“ Jei paaiškėdavo, kad esi išsibadęs kažką, kas neatitinka tavo statuso ar pasiekimų, geriausiu atveju tą odos gabalą nudirdavo, blogiausiu – tiesiog pasiųsdavo į dausas. Ir kartais skaitant literatūrą taip pat apima pagunda paklausti autoriaus: ar atsakai už savo tekstą? Ar tikrai visa tai išgyvenai, ar tik perskaitei knygutėse ir imituoji? Ar kuo nors rizikavai tai rašydamas? Ar skaudėjo? Aleksandro poezijoje, be abejo, yra prie ko prikibti: kartais užsižaidžiama žodžiais, kartais pasiduodama jaunatviškam norui pakvailioti ar padaryti įspūdį. Bet visa tai pasidaro nebe taip svarbu, kai suvoki esminį dalyką: šis autorius už savo tekstus tatuiruotes atsakė, jis rizikavo juos rašydamas, tai darydamas jis save mėsinėjo ir pjaustė.

Esama Aleksandro tekstuose ir kito šiais laikais literatūroje reto bruožo: drąsos ir maištingumo.

Tai gilios ir autentiškos patirtys, tekstai nervas, stipriai išsiskiriantys iš rašliavos, gimusios krapštant nosį ir bevedžiojant šunį. Arba iš gilios dvasinės traumos, patirtos ištraukus iš lentynos Prousto tomelį, nupūtus nuo jo dulkes ir nusičiaudėjus.

Esama Aleksandro tekstuose ir kito šiais laikais literatūroje reto bruožo: drąsos ir maištingumo. Jis visada aistringai gindavo savo tiesą, neturėjo jokių autoritetų, nepaisė jokių hierarchijų, buvo visiškai abejingas literatūriniams galios žaidimams, ypač kai tos galios tiek, kad tai daro įspūdį nebent antrakursėms filologėms. Ir kūryboje, ir gyvenime jis ėjo savo keliu. Kita vertus, būtent dėl šito sunku numanyti, kaip būtų susiklosčiusi jo kūrybinė „karjera“: tarkim, sunkiai įsivaizduoju jį Rašytojų sąjungos nariu, yra tikimybė, kad taip ir būtų likęs amžinu maištininku ir internetiniu poetu.

– Ar domėjosi politika, socialinėmis problemomis? Ar buvo nuo visko atsiribojęs?

Atsiribojęs Aleksandras tikrai nebuvo. Greičiau priešingai, buvo hiperaktyvus ir socialiniu, ir kokiu tik nori požiūriu. Jei kažkuo susidomėdavo, nerdavo stačia galva. Tarkim, kalbant apie politiką, buvo karštas Donaldo Trumpo šalininkas, per rinkimus nemiegodavo iki paryčių, laukdavo debatų. Iš tam tikro taško žiūrint jo pažiūros galėjo pasirodyti gan eklektiškos, tačiau po visu tuo slypėjo kažkokia jungiamoji grandis.

Vienu metu dievinti „Radiohead“ ir kažkurį Amerikos talentų šou atrodo lyg prieštaravimas, bet Aleksandro atveju tai kažkokiu būdu sugebėjo derėti. Turėjo daug įvairių pomėgių, tarkim, mėgo žaisti šachmatais ir, kiek galiu spręsti, darė tai labai gerai: pajutęs čia savo pranašumą, kurį laiką vis prašydavo, kad pažaistume, nurimo tik tada, kai pasiūliau susitikti krepšinio aikštelėje.

Turėjo maniją lažyboms: po kažkurių pralaimėtų teko siųsti jam į Kauną kelis kilogramus dešros. Jis buvo toks gyvybingas, jo buvo taip visur pilna, kad su bendrais draugais ne kartą kalbėjome, jog tiesiog nesitiki, kad taip viskas susiklostė.

Rengiant knygą kilo tam tikrų nesklandumų (teko pašalinti mano „Baigiamąjį žodį“, nes mano pateiktas Aleksandro portretas neatitiko artimųjų vaizdinio, o su V.Rudžiansku net buvome nusprendę apskritai nebeleisti šios knygos, jei bus bandoma kišti nagus ir prie tekstų), tad su kažkuo po to pajuokavome: tik Aleksandras net miręs gali sukelti tiek aistrų ir rūpesčių. Tai buvo sudėtinga, kampuota ir spalvinga asmenybė, nebijanti rėžti tiesos į akis ar konfliktuoti, turinti daug ambicijų ir itin aštrų konkurencijos pojūtį.

Kam nors mirus natūraliai kyla pagunda tą žmogų sudvasinti, įžvelgti mirties nuojautas ir išankstines lemties apraiškas. Bet iš to, kiek pažinojau Aleksandrą, spėčiau, kad jis iš tokių niekų tik juoktųsi ir priimtų kaip banalybę, kurios nekentė. Kadaise Aleksandas feisbuke buvo įsikėlęs nuotrauką, kurioje stovėjo ant kažkokio tilto turėklo ir iškėlęs rankas bandė išlaikyti pusiausvyrą. Ir bent jau man norisi jį prisiminti būtent tokį – nes toks jis buvo ir šitaip gyveno. O tai, kad sykį neišlaikė pusiausvyros – nieko nekeičia.

Kaip rašė pats Aleksandras: „tai nutinka kasdien/ tai nutinka ilgam“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

07:19
26:48
03:08

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata