Tačiau nebesibaimink –
Aš negesinsiu žiburio,
Niūniuodamas kol pareisi:
„Kur beprigultum, žinok –
Budžiu prie tavojo guolio...
Nors liktum be rankų, žinok –
Laikau tavo ranką“...
Ištrauka iš knygos „Kertinis skiemuo“ eilėraščio „Einu į gimtadienį“
Savo kūrybinį zenitą pasiekę knygomis „Laužiu antspaudą“ (2008), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010), „Ryšys su vadaviete“ (2012), poetas Rimvydas Stankevičius (g. 1973) ir naujame rinkinyje „Kertinis skiemuo“ gilinasi į amžinuosius klausimus, tikėjimo paslaptis, ieško, atrodytų, neįmanomų jungčių tarp priešiškiausių požiūrių, prieštaringiausių asmenybių, nesuderinamiausių jausmų.
Autorius vėl ir vėl atvirai ir kategoriškai kartoja: savo ar ne savo valia, bet esame amžinai sujungti! Su Dievu ir savimi, su tauta ir kultūra, su prasme ir galimybe ar net prievole tą prasmę realizuoti. Tačiau – prakeiktas ir amžinas klausimas – kaip? Dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas, įvardytas įtikėtas. Saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardyta ir įsisąmoninta.
Kas lieka? Kas ta stiprioji jungtis?
Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 125 p. 978-9986-39-841-7
