Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 18, 10:21

Paskelbti rašytojos K.Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai

Lapkričio 18 d. paskelbti septintojo rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio organizatorius pasiekusiuose rašiniuose 8–12 kl. moksleiviai šiemet svarstė apie muzikos reikšmę savo gyvenime. Įvertinus atsiųstus darbus paaiškėjo, kad šiemet apdovanojimai keliaus į Plungę, Kauną ir Alytų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Rašinio konkursas
Rašinio konkursas / Asmeninio archyvo nuotr.

Geriausiu 2021 m. konkurso rašiniu išrinktas Plungės „Saulės“ gimnazijos IVg klasės moksleivio Lauryno Grikšto kūrinys (mokytoja Ramutė Damulienė).

II vieta šiemet atiteko Urtei Liuizaitei iš Kauno Jono Jablonskio gimnazijos III klasės (mokytoja Ingrida Rinkevičienė), III vieta – Miglei Ogulevičiūtei iš Alytaus šv. Benedikto gimnazijos IVa klasės (mokytoja Irena Leščinskienė).

Pasak rašinius vertinusios rašytojos K.Sabaliauskaitės, laureatų darbai šiemet išsiskyrė tikrumu, stiliaus pajauta.

„Šie darbai tikri, be falšo ir su stiliaus pajauta. Nugalėtojo rašinyje be baimės atvertas muzikos atlikėjo vidinis pasaulis ir galynėjimasis su pačiu savimi, antrosios vietos laimėtoja sužavėjo muziką pasirinkusi kalbėjimo būdu – jos rašinys skaitomas tarsi geras, sąmojingas repas, trečioji vieta atiteko už aktualumą ir drąsią išraišką. Gera skaityti, kad juose juntami aiškiai išreikšti asmenybių balsai, laisvė, mėgavimasis ir žaidimas kalba. Būtent tai šiuo konkursu nuo pat pradžių labai norėjosi skatinti, nes moksleiviams to, regis, trūksta. Ir džiaugiuosi, kad kasmet šis konkursas tampa galimybe pažvelgti, kuo iš tiesų gyvena mūsų jaunimas, kas juos neramina, ką jie mąsto ir kaip jaučiasi iš tikrųjų“, – sako K.Sabaliauskaitė.

Paklausta, kokį svorį jos gyvenime turi muzika ir kaip keitėsi santykis su šia meno forma bėgant laikui, K.Sabaliauskaitė sako be muzikos negalėjusi ir dabar negalinti gyventi.

„Negalėčiau gyventi be muzikos – ypač tada, kai rašau. Visos mano knygos gimė turint „garso takelį“. Šiame gyvenimo etape klausoma muzika man nebėra savo tapatybės paieškos, veikiau priešingai – įvairovė to, ką klausausi, atspindi daugelį skirtingų mano asmenybės kampų“, – sako K.Sabaliauskaitė.

I vietos laimėtojas bus apdovanotas išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos „Silva rerum“ I–IV dalimis su autorės autografu ir auksine plunksna. II ir III vietos laimėtojus leidykla „Baltos lankos“ apdovanos savo įsteigtais prizais.

Lauryno Grikšto kūrinys:

LAURYNAS GRIKŠTAS

lenkis, jie ploja tau

skiriu visiems, kurie sugebėjo nenudegti nuo „Kalifornijos saulės“

Kas žavinga – tai klaiku,

Kas siaubinga – tai puiku.

Skriskim drumzlinu rūku!

V. Šekspyras, „Makbetas“

Neseniai supratau, kad gyvenimas tave sujungia su dalykais, kurių labiausiai nekenti. Tu jiems tarnauji, šoki pagal jų dūdelės melodijas, kurios, rodos, tik ir spraudžiasi už allegro ribų. Niekada nebūna gana – alkis tik auga. Ir štai aš saulėtai žvarbų rugsėjį vėl sėdžiu ten pat. Vėl širdis baladojasi vis kintančiu ritmu, dar kartą išgirstu tą netikrą pristatymą ir paskutinį kartą lipu ant scenos. Už manęs – milžiniškas orkestras. Aš toks menkas prieš juos visus, tačiau mano dar mažesnis smuikas šį vakarą skambės garsiausiai iš visų. Tik solistas aš nekoks – nuleidęs galvą, praradęs nuvokimą, o kas blogiausia – šios nirvanos momentu nejaučiantis muzikos euforijos.

Nesigainiokime paskutinių akordų, prieš tai nepasisukę atgal ir priekin.

Nesigainiokime paskutinių akordų, prieš tai nepasisukę atgal ir priekin. Kol EDM muzika visiems taško smegenis, savo mintyse iš švelnių garsų kuriu filmus. Jų temos visada tos pačios: grįžimas į nekaltumą, kraujo paslaptys, prisilietimai prie abstraktumo. Ir taip tie vaizdai sukasi ratu, kol man už nugaros vakarėlis kyla neegzistuojančio stogo link, o širdys, išsiilgusios oksikodono, krenta lyg boulingo kėgliai. Ten be menkiausios pauzės dūžta aukštai iškeltos taurės, niekas nestudijuoja grindinio, varstomo devyniasdešimt šešto žemės drebėjimo. Tobulas gyvenimas gimsta trankiausiuose būgnuose ir besikartojančiuose žodžiuose. Tačiau visa tai man melas, tai mano fantazija. Vien tik mintis, jog viskam pasibaigus reiktų nuo grindų surinkti visų avarijų šukes, man neleidžia atsidurti jokiame vakarėlyje nei stovėti jo priekyje. Bet filmai yra ir jų labai daug. Kiekviena kita daina juos siuva man tiesiai į širdį ir atmintį, taip sukurdama atsiminimus, kurių aš savo akyse nemačiau. Ką jau kalbėti apie jausmus. Lorde savo turo metu pasakodavo širdį griebiančias istorijas, fone skambant jos dainos „Liability“ akordams, lyg pati daina kaskart nepriverstų verkti. Visi jos gyvenimo įvykiai rezonuoja mano galvoje, bet ką man jie reiškia? Niekada nieko nemylėjau, niekas man nesudaužė širdies, o svarbiausia – niekada nebuvau vakarėlyje.

Manyje tiek daug neapibrėžtos energijos iš prieš mano akis vykstančių atomų susidūrimų. Už uždarų durų, nakties šviesos nematančių langų. Gatvėje, kurioje kiekvienas namas išgyvena savo melodramas. Šokių aikštelėje be disko kamuolio, be jokio kito žmogaus aš prarandu save svaiginančiame ritme. Tai joks „tūsas“, tai – 400 liuksų vidury nakties. Dainos praranda žodžius, o kažkur juose paslėptos melodijos iškyla į paviršių. Aš šoku. Šoku ir šoku. Laikas dingsta, bet aš toliau šoku. Ritenuto tetelpa į neilgas pauzes, besislepiančias plyšiuose tarp skirtingų dainų. Bet kokia muzika mane bando ištampyti, spardyti tam, kad judėčiau į kitokį gyvenimą. Tais momentais norisi verkti, nes plyštančioje ir garsuose paskendusioje galvoje vėl gimsta naujų filmų. Sukyla pyktis, judesiai sustiprėja. Aš šoku. Tiesiai ant bepilotės raketos galinės sėdynės. Skrendu padebesių link. Man nereikia žalios šviesos, kad pabėgčiau nuo visko. Man tereikia išlipti ant žvaigždžių scenos ir suktis ratu, visai kaip „Kalifornijos svajose“. Vienam, su muzikos garsais galvoje ir tol, kol liuksai nuvysta, o energijos protrūkiai išsilygina kartu su mano vidinio vandenyno bangomis. Iki tol, kol grįžta realybė, o aš atgal sustabarėju į medį.

Bravūra, mano brangiausioji bravūra.

Bravūra, mano brangiausioji bravūra. Rodos, vien tik jai buvau augintas ant pakylos, kad ir menkos, tačiau nukreipiančios akis į mane. Galbūt aš pats to visada ir norėjau, egzistuoju tam, kad mano smuiko griežimu žavėtųsi. Penkerių metų iš Oginskio Žirgyno balkono baksnojau pirštu į orkestrą ir mamai sakiau, kad „aš kažkada ten atsidursiu“. Norėčiau sakyti, kad mano muzikinis kelias buvo kaip ir visų muzikantų, jog nieko išskirtinio nenutiko, tačiau meluočiau. Mano kelyje visi namai tokie patys – išorėje šlifuoti lyg rubinai, bet viduje vien tik šikšnosparniai. Bet kam rūpi spygliai, jei rožės žiedas toks nuostabiai žavus? Niekas nepastebi, kad grožis nuvysta labai greitai. Dvariono konkurso komisijai nerūpėjo dešimtmečio vaiko kančios kelias į beribes aukštumas, tačiau kelių natų praleidimas jiems sukėlė širdies smūgius. Ir štai – aš jau nebe laureatas, o tik varguolis diplomantas. Game over.

Į futliarą dedu smuiką ir keliauju namo ieškot momentų, kuriais galėčiau kabintis toliau. Geriausiai prisimenu tą vakarą, kai scenoje „suvirinau“ „Perpetuum Mobile“. Tai buvo pirmasis kūrinys, kurį pats visa širdimi norėjau groti. Tą vakarą išgirdau kažką šaukiant bravo, bravo, bravo! Pagaliau, tiek laiko praklaidžiojęs labirintuose, aš pasiekiau epifaniją ir ekstazę, pasukau savo orbitą malonumo link. Tačiau veidrodyje objektai pasirodo arčiau, nei iš tikrųjų yra. Dar daug laiko turėjo praeiti, kol smuiko mokytoja neišeitų užtrenkdama duris, kol rėkimas pradingo ir kol širdis nebespurdėjo iš baimės įžengus į meno mokyklą. Įsibėgėjau ir aš. Allegro patapo toks lėtas, kai pasibučiavau su vivace. „Kamanės skrydis“ prilygo bokso kriaušei, kuria galėjau talžyti visas tas kančias. Pagaliau giliai viduje galėjau šypsotis, nes tuoj, jau tuoj jūs stebėsite mane skriejant saulės link.

Rugsėjo 22 diena, 17.30. Jūs stebite mano skriejimą į saulę. Mano sparnų beveik nelikę, bet tikslas taip arti.

Iš atminties byra natos. Tiek laiko praplaukiojęs banguotame vandenyne aš užmiršau, kaip reikia plaukti. Jaučiu, kad visos akys mato, jog prieš juos kažkas byra, o pats „performanso“ atlikėjas lyg ir bando kažką siūti. Smuiką pasiėmęs kaip gitarą, dėlioja pirštus ir tyliai renka iširusios dėlionės detales. Visgi jo laukianti minia paprasta – nė vienas neatsistos ir neišeis, jei kas nors scenoje ir sugrius. Bėda tik ta, jog jiems užtrauktos visos užuolaidos. Jie nežino, kad per repeticiją muzikantas palūžo. Ašaros savaime ritosi skruostais. Ne iš grožio, ne iš jausmo – iš naštos. O galbūt nuo fakto, kad už valandos jos nebeliks? Trečias kartas, aš turėčiau būti jau prie to pripratęs, tačiau subyrėjau labiau nei bet kurį kitą kartą. Aišku, niekas man nelinki blogo, nelinki nudegti, o aš ir pats žinau, kad įžengimas į saulę reikš grožį ir laisvę. Su laiku pradings žaizda pasmakrėje ir niekas neprisimins manęs. Juk Luvre mano nuotraukos niekas nepakabins, nes muzika ne piešinys – turi tik vieną šansą įkalti ją kaip vinį žiūrovams į galvą. Tada ir bus atsiminimas. Natos sugrįžta bei sukrenta atgal į atminties penklinę, apie tai vien tik pagalvojus. Aš sulaukiu pristatymo, stojuosi iš savo vietos, tvirtai žengiu ant scenos, keliu smuiką ir parodau dirigentui, kad aš jau pasiruošęs. Maestro, muzika!

Maestro, muzika!

Sakoma, kad pavasarį viskas baigiasi, tačiau mano kelionė pasiekė galutinę stotelę, jau paskendusią rudeniniuose lapuose.

Oceanas Vuongas savo knygoje rašo, jog „kiekviena snaigė yra unikali – bet pūga mus visus užpusto vienodai“. Rodos, gali visą laiką suktis šokio ritmu savame kambaryje, egzistuoti kažkur padebesiuose, tačiau koncertas privalo baigtis. Toje pačioje salėje stovėdamas aš pažvelgiau į tą patį penkiametį berniuką, nenuleidžiantį akių nuo orkestro bei solisto, ir mintyse jam ištariau tai, ką pats girdėjau dirigentą sakant: lenkis, jie ploja tau.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą