Sekite 15min Google
Romano veiksmas prasideda paskutinę vasaros dieną, kai iš Lietuvos išvedama Rusijos kariuomenė. Jauna muzikos mokytoja Vasarė Žalytė, kamuojama prisiminimų apie Sibire patirtus tėvų išgyvenimus, klajoja naktimis miesto gatvėmis, prarasdama nuovoką ir atmintį. Nusiraminimo ji ieško muzikoje, kasdien grodama sudėtingų likimų kompozitorių kūrinius.
Painūs romano veikėjų santykiai paženklinti praeities randų. Juos apgydžiusi Atgimimo euforija išblėso, palikdama tuščią vietą, klibinančią pasitikėjimą susigrąžinta laisve. Ar iš tiesų okupacinė kariuomenė išėjo? Ar ji dar sugrįš? Baimės mintys persekioja pagrindinę romano veikėją, jas aitrina istorinė atmintis, psichologinis jautrumas, neaišku kur svyrantys visuomenės pokyčiai. Kelionėje į susitaikymą su realybe knygos veikėjams tenka patirti ir išdavysčių kartėlį, ir sielą gydančią meilę.
1993-iųjų refleksija, kai Lietuva galutinai išsivadavo iš okupacijos, bet ne iš vidinių prieštaravimų tarp buvusio režimo palaikytojų ir jam besipriešinusių, įprasminama romano veikėjo žodžiais: „Gyvenimas sudėtas iš tokių aplinkybių, kai gali būti šventasis arba niekšas. Pasirenki pats.“
„Tai mano kartos, užaugusios brežnevizmo epochoje, istorija. Mąstydama apie vaikus, kurie gimė ir augo istorines traumas patyrusiose šeimose, matau paukščius ant ledo. Tokia būsena ir toks gyvenimas, kai negali pasirinkti norimo kelio, negali laisvai išskristi, turi prisitaikyti ir stengtis išgyventi, saugotis, kad nenusilptum, kaip žiemos paukštis. Nes tuomet plunksnos prišąla ir tikimybė išgyventi ištirpsta, nesulaukus pavasario. Savo kartą vadinu Paukščiais ant ledo“, – sako autorė.
Dvidešimt romano skyrių pavadinti veikėjų, kompozitorių vardais ir muzikos atlikimo terminais, atspindinčiais veikėjų išgyvenimų dinamiką, pasakojimo ritmą. Muzikos ir istorinės prievartos fonai kūrinyje susilieja, po pusšimčio okupacijos metų vis dar ieškant atsakymo į klausimą – ar tai, ką suteikė išsilaisvinimas, vyksta po lūžio, ar šis dar laukia ateityje.
Tai šeštoji prozininkė, eseistės, literatūrinių ir žurnalistinių premijų laureatės Loretos Jastramskienės knyga, ją išleido „Homo liber“. Autorė yra išleidusi romanus „Vanduo nemoka kalbėti“, „Juokingos moters agapė“, „Visada, Tėve, bus Amerika“, novelių romaną „Įpėdiniai“, esė rinkinį apie rašytojus „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Rašytoja renkasi kamerinį, intymų kūrinių toną, kai vieno žmogaus patirtys tampa visos epochos metafora. Kūrybai būdingi emocinis tikslumas, jautrus žvilgsnis, gebėjimas jungti istorinę atmintį ir psichologinį pasakojimą.
Loretos Jastramskienės romaną „Paukščiai ant ledo“ išleido „Homo liber“.