Guardian.co.uk žurnalistas, susitikęs su rašytoju jo apartamentuose Ženevoje (Šveicarija), susidarė įspūdį, kad tai – energingas, daug besijuokiantis, gyvenimu besidžiaugiantis žmogus. P.Coelho pasakoja, kad labiausiai jis atsipalaiduoja šaudydamas iš lanko. „Būtent todėl aš turiu apartamentus su sodu“, – sako P.Coelho.
Kitas mėgstamas jo užsiėmimas – vaikščiojimas Ženevos apylinkėse. „Aš vaikštau kiekvieną dieną, žiūriu į kalnus, laukus, mažą miestą ir sakau: „O Dieve, kokia palaima“, – pasakojo rašytojas.
Svarbiausia – priimti prieštaravimus
Jo knygos buvo išverstos į 74 kalbas, jų parduota 145 milijonai kopijų. Žymiausia iš jų – „Alchemikas“. „Jeigu turėčiau vienu sakiniu apibendrinti šią knygą, kas būtų labai sunku, tai pasakyčiau: priimk savo prieštaravimus. Išmok gyventi su jais. Nes tai nėra prakeiksmas – jie yra palaima“. Kalbėdamas apie tai rašytojas duoda pavyzdį iš religijos srities. „Jėzus gyveno gyvenimą, kupiną džiaugsmo, prieštaravimų ir kovų. Jeigu Jėzaus paveikslas būtų tapomas be prieštaravimų, evangelijos būtų netikros, būtent prieštaravimai yra autentiškumo ženklas“, – sako P.Coelho. Rašytojas pats yra katalikas ir sako, kad jam tikėjimas visų pirma yra paremtas džiaugsmu: „Kuo didesnę harmoniją viduje jauti, tuo džiaugsmingesnis ir labiau tikintis esi. Tikėjimas neatskiria žmogaus nuo realybės, priešingai – sujungia su realybe.“
P.Coelho sako, kad jis nugyveno laimingą, pilnavertį gyvenimą. Posūkio tašku, kuomet jis pasuko rašytojo keliu, P.Coelho įvardina keliones, po kurių ryžosi imtis to, ko labiausiai siekė – rašymo. „1975 metais aš bažnyčioje vedžiau savo pirmą žmoną, ėmiau dirbti. Buvau „normalus“ septynerius metus. Tačiau negalėjau pakęsti būti „normalus“. Išsiskyriau, vedžiau kitą moterį (aktorę Christiną Oiticica, – red.past.) ir pasakiau: „Leiskimės į kelionę ir pamėginkime surasti gyvenimo prasmę.“ Turėjau pinigų, nes buvau labai populiarus dainų kūrėjas, Brazilijoje turėjau penkis apartamentus. Viską pardaviau, ir ėmėme keliauti“, – pasakoja P.Coelho.
Rašytojas puikiai prisimena 1986-uosius, kuomet jis leidosi į piligriminį žygį į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Čia patirtą dvasinį praregėjimą jis vėliau aprašė knygoje „Piligrimas“. „Tada aš pasakiau: „Dabar arba niekada.“ Aš mečiau visus kitus užsiėmimus ir tariau: „Dabar aš noriu įgyvendinti savo svajonę“, – prisimena P.Coelho.
Jis pripažįsta tuo metu galvojęs, kad jam gali ir nepasisekti, tačiau žinojęs, jog tai toli gražu nereikš pralaimėjimo. Jis iki šiol vadovaujasi nuostata, kad žaizdos padeda gyventi geriau, nebijoti gyvenimo – žmogus pralaimi tą akimirką, kai nusprendžia nebandyti, bijodamas būsimojo pralaimėjimo.
Mintys apie mirtį
„Tą dieną, kai mirsi, pačią paskutinę minutę, turėsi atsakyti sau į klausimą: „Ar aš iš tiesų džiaugiausi savo gyvenimu“, – sako P. Coelho, apie šį klausimą jau turėjęs progos pagalvoti. Jis netgi atsimena tikslią dieną, kada tai nutiko. Tai įvyko 2011 metų lapkričio 30 dieną. Jo agentė įkalbėjo P.Coelho atlikti kardiologinius tyrimus. Iš pradžių priešinęsis tam, teigęs, kad gyvena sveiką gyvenimo būdą, daug vaikšto, surūko tik šešias cigaretes per dieną, vėliau rašytojas visgi sutiko. Gydytojo diagnozė buvo negailestinga: rašytojui liko gyventi apie 30 dienų, širdis iš dalies nereaguoja į elektroninius impulsus.
„Žinoma, aš buvau šokiruotas. Tačiau turėjau laiko atsakyti į tą klausimą. Atsimenu, kaip buvau miegamajame ir pasakiau sau: „Jeigu mirsiu rytoj, mirsiu labai laimingas. Pirma, gyvenime aš dariau viską, ką tik panorėjęs – seksas, narkotikai, rokenrolas. Orgijos ir visa kita. – Orgijos? – perklausė žurnalistas. – O taip. Orgijos. Cha cha cha.“
Mano gyvenime visuomet buvo tendencija kalbėti aiškiai, tačiau ne paviršutiniškai
„Antra, kartais aš turėdavau susitaikyti su pralaimėjimais, tačiau nepasitraukiau. Trečia, aš ėjau savo palaimingu keliu, atlikau savo kelionę ir pasirinkau tapti rašytoju. Ir man pavyko, o tai nėra labai lengva.“
„Ketvirta, aš 33 metus esu vedęs savo gyvenimo meilę. Ko daugiau galėčiau prašyti? Mirsiu su šypsena veide, be jokios baimės. Aš tikiu Dievą, taigi jokių problemų, jeigu mirsiu rytoj. Būtent apie tai aš galvojau.“
Pesimistinės medikų prognozės, laimei, neišsipildė. „Tačiau aš meldžiuosi, kad kai mirsiu, būčiau tokios pat sąmonės būsenos kaip 2011 metų lapkričio 30 dieną“, – sako rašytojas.
Knyga – per 15 dienų
P.Coelho sako, kad svarbiausia jam rašant knygą – patirti įkvėpimą, rasti idėjų, apie ką rašys dabar. P.Coelho kritikų, kurie mala į šuns dienas autorių, sakydami, kad jis kartojasi, rašo banalybes, nelaimei, rašytojas jau turi minčių naujai knygai. O parašyti ją ilgai netruks.
„Aš parašau knygą per 15 dienų. Tuomet daug laiko leidžiu socialinėse bendruomenėse. Man patinka socialiniai tinklai“, – sako P.Coelho.
„Manau, kad „Twitter“ yra menas. Nes čia bendraudamas su žmonėmis tu išmoksti apibendrinti. Aš tai darydavau kurdamas tekstus dainoms. Mano gyvenime visuomet buvo tendencija kalbėti aiškiai, tačiau ne paviršutiniškai, – žurnalisto perklaustas, ar jis iš tiesų mano, kad rašo nepaviršutiniškai, atsakė autorius. – Ne. Kiekvienas sakinys yra gilus, poetiškas.“
