Ieva Toleikytė: Jei atvirai – nesijaučiu apsėsta, nors iš šalies mano elgesys ar akių žibėjimas gali atrodyti ties pakrikimo riba. Apskritai paukščių stebėjimas yra ta sfera, kur sutinki tikrų gamtos maniakų, sakyčiau, tai visai įprasta būklė toje bendruomenėje. Man viskas prasidėjo prieš keletą metų, kai važiavome su knygyno „eureka!“ komanda į paukščių stebėjimo turą drauge su profesionaliu ornitologu. Buvo šaltas pavasaris, pūtė švitrinis vėjas, medžiai dar be lapų, peizažas rudų tonų. Pirmą kartą paėmiau į rankas žiūronus ir dar nelabai mokėjau jais naudotis, bet vis tiek jaučiau užburiantį jausmą, kad man atsivėrė be galo turtingas ir jaudinantis pasaulio sluoksnis, kuris visada buvo šalia, bet nemokėjau jo skaityti. Nuo tada reguliariai keliauju į tokias išvykas, labai mėgstu eiti viena į paukščių ieškojimo žygius. Pasiimu žiūronus, termosą ir sumuštinį ir išeinu prie upės ar į kokį mišką. Tokie pasivaikščiojimai dažnai nuveda į keistesnes vietas, pavyzdžiui, tenka sustingti žydinčių bitinių sprigių ir dilgėlių džiunglėse kažkur panery, nes netoliese klykia juodoji meleta, gan paslaptingas paukštis, jos klyksmas visada perlieja truputį šiurpiai. Arba pavasarį mokydamasi liepsnelės balso su telefonine programėle nusigaunu į šiukšlių priverstą daubą, kurioje prižėlę daug krūmų ir karaliauja paukščiai.
Paukščiai užvaldė ir sapnus.
Tai veikla, kuria užsiimant absoliučiai prapuola laiko jausmas ir susikaupimas tampa natūralia būkle. Paukščiai užvaldė ir sapnus. Taip dažnai pamatau realybėje nematytas rūšis, skaisčiai raudonus ar žalius, smaragdinius paukštelius. Vasarą sapnavau, kad matau danguje skrendančius flamingus, žiauriai nustebau, ką jie čia veikia Lietuvoj, o kai pažvelgiau pro žiūronus, pamačiau, kad tie flamingai turi žmonių veidus ir kūnus, atrodė lyg dievai. Šiąnakt vėl buvau aplankyta paukščių – sapne priėjau seną milžinišką medį, panašų į ąžuolą, ir jame tupėjo daug didelių pelėdų, net aštuonios! Mane ištiko pasigėrėjimas. Paukščiai yra tas dalykas, dėl kurio mielai metu darbus ir planus, ir lekiu ieškoti, niekada nežinodama, ar pavyks ką nors rasti. Tai irgi žavesio dalis.
Ieva Dumbrytė: Mano tikriausiai viso gyvenimo meilė yra maisto gaminimas. Man drasko širdį, jei kažkas šalia manęs pasako, kad yra alkanas, o tuo metu aš nesu virtuvėje. Galiu vidury nakties pašokti kaip šuo, kuriam pasako, kad einam į lauką, jei tik kažkam reikia pagaminti valgyti. Įdomu, kad nesu net kažkokia baisiai mandra šefė: su lietlempe neskrudinu cukraus, ar su pincetu nedėlioju porų daigų. Man kartais tiesiog džiugu sutepti sumuštinį ar išvirtą dešrelę patiekti su keliais šaukšteliais garstyčių.
Tikiuosi, užbaigsiu savo gyvenimą su prijuoste, iš virtuvės garsiai rėkdama ant klientų, kad kugelio šiandien nebėra.
Anksčiau prieš miegą galvodavau apie vestuves ir vaikus, dabar galiu valandų valandas svajoti, kaip įsirengiu savo dienos pietų valgyklą ir ten visą dieną šuntu prie puodų. Fantazuoju, kaip trinu česnaką, smulkiai pjaustau petražoles. Bandau įsivaizduoti meniu, o mano didžiausias troškimas, kad pietų ar užkandžio pasirinkime būtų virtų kiaušinių. Vieną pardavinėčiau už 30 centų, nesuprantu, kaip iki šiol nei parduotuvėse, nei restoranuose niekas nesiūlo virtų kiaušinių. Tikiuosi, užbaigsiu savo gyvenimą su prijuoste, iš virtuvės garsiai rėkdama ant klientų, kad kugelio šiandien nebėra.
Eurika Stogevičienė: Trumpo metro filmą „Negali gauti, ko nori, bet gali gauti mane“ („You Can’t Get What You Want but You Can Get Me“) pamačiau Kiasma šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje. Filmas mane tiesiog pakerėjo. Neatsimenu, kada mačiau tokią drąsią, svaigulingą, aistringą ir kūnišką meilės istoriją. Ją išgyvena du trans vyrai – Samira Elagoz (Helsinkis, Berlynas, Amsterdamas) ir Z Walsh (Niujorkas).
Per 13 minučių netradiciniu būdu, vien tik per nuotraukų seką, papasakojama graži istorija apie dviejų žmonių susitikimą, įsimylėjimą, keliones ir susitikimus skirtinguose žemynuose, pažintį su tėvais, jų pačių sugalvotas vestuves prie jūros ir Z Walsh krūtų pašalinimo operaciją.
Man ir anksčiau yra tekę aistringai susižavėti meno kūriniais ar menininkais, tačiau dar nebuvau patyrusi tokio stipraus prisirišimo. Sugalvojau, kad galėčiau filmą pasiūlyti Vilniaus trumpųjų filmų festivaliui. Ir festivalis jį iš tiesų atsivežė! Pakviečiau net šešiolika draugų į seansą, o prieš jį jaudinausi turbūt labiau nei jaudintųsi pats režisierius – drebėjo rankos, pylė tai karštis, tai šaltis. Jutau didžiulę atsakomybę, nes po pusės metų jau nebebuvau tikra, ar filmas objektyviai vertinant tikrai toks geras. O jei man, apsvaigusiai nuo smagios kelionės Suomijoje, tiesiog buvo susisukusi galva ir dabar kviečiu draugus į prastą reginį? Gal filmas nebežavės ir nesukels tokių stiprių jausmų? Nebebuvau užtikrinta, ką darau. Vis dėlto filmas pasirodė būtent toks, kokį jį ir pamačiau Helsinkyje. Istorija patiko mano bičiuliams, taip pat ir žiuri komisijai, kuri jį išrinko geriausiu tarptautinio konkurso filmu. Beje, filme skamba nuostabus garso takelis – keturi muzikiniai kūriniai dabar yra ir mano grojaraštyje: „The Strokes“ („The Adults Are Talking“), „Beach House“, Alex Cameron ir „Hot Sugar“.
Stebėjau šios porelės kelionę po pasaulį, pristatinėjant filmą įvairiuose festivaliuose, ir vis labiau domėjausi Samira Elagoz – perskaičiau turbūt viską, ką buvo įmanoma rasti internete. Apie vaikystę Suomijos kaime, lengvas įtampas dėl egiptietiškos tėčio kilmės, šokio mokyklą Nyderlanduose, trauminę išprievartavimo patirtį, atsitiesimą po jos, performansus, kūrybinius ieškojimus, „Sidabrinio liūto“ apdovanojimą Venecijos teatro bienalėje…
Dabar tai tapo mano ritualu – kiekvieną rytą peržvelgiu Instagramą, tikėdamasi rasti naują video, pasižiūriu senesnius įrašus, paklausau "The Strokes" dainos ir pasvajoju apie Samirą. Kovo mėnesį Paryžiuje, „Odéon“ teatre, vyks du Samiros Elagoz performansai – Cock Cock… Who’s There ir Seek Bromance. Jau spirgu ir nekantrauju, kada pagaliau pamatysiu Samirą gyvai.
Deja, ši miela menininkų porelė išsiskyrė, o kai kurie bičiuliai, norėdami mane paerzinti, teigia, kad tikros meilės istorijos gal net nebuvo – esą viskas tik surežisuota. Tada parodau video iš parodos atidarymo Helsinkyje, kur jie stebi savo filmo peržiūrą, ir niekas nebesuabejoja menininkus siejančiais stebuklingais saitais – meilė tiesiog spinduliuoja.
Kotryna Zylė: Visada suklūstu sutikusi žmones, kurie turi artimą santykį su mirusiais. Ši tema mane stipriai veikia: ir per baimę, ir per bandymą susitaikyti, ir per natūralų smalsumą tam, kas iki galo nepažinu.
Pamenu save, dar vaiką, apžiūrinėjančią pasikeitusius pašarvotų senelių veidus, suvokimą, kad jie, tiek visko nugyvenę, dabar tiesiog keliaus po žeme. Vėliau tėtis, biologijos mokytojas, mane šeštokę, kartu su savo aštuntokų klase nusivedė į prozektoriumą, kur medicinos studentai mokosi anatomijos, tyrinėdami mirusių žmonių kūnus. Iš kelionių mėgstu parsivežti įvairių kaulelių, namuose prisikaupė nemažai kaukolės motyvų turinčių daiktų. Ta trauka, bandymas prisijaukinti mirties temą justi ir mano knygose.
Rašydama „Sukeistą“ konsultavausi su reanimatologu, prižiūrinčiu komos ištiktus pacientus, kurie nieko nenumanydami išėjo į darbą ir nebegrįžo, arba grįš, bet jau kitokie. Jo šviesus požiūris į gyvenimo trapumą man paliko didelį įspūdį. Esu ne kartą kalbėjusis ir su tėvais, netekusiais vaikų. Tas jų sunkumas, ta patirtis mane keistai traukia – gal todėl, kad atrodo, lyg bent dalele galėčiau perimti jų patirties, su laiku ateinančios stiprybės, gebėjimo gyventi toliau.
Kurdama „Mylimus kaulus“ nėriau į mirties techninę pusę – man reikėjo informacijos apie kaulų apdirbimą, kūnų tvarkymą, religinių bendruomenių laidojimo taisykles. Žiūrėjau mokomuosius vaizdo įrašus, radau ir medikų medžiagos.
Visai neseniai susipažinau su žmogumi, kuris profesionaliai ruošia kūnus šarvojimui – įvairiomis, kartais ir labai sudėtingomis aplinkybėmis. Jis apie šį darbą kalba su didžiule meile ir pagarba. Klausytis jo buvo stipri patirtis, sužinojau gausybę detalių – nuo fiziologinių procesų iki to, ką konkrečiai daro skirtingi specialistai.
Kartais pagalvoju, kad jei kada tektų keisti profesiją, pati imčiausi senus ritualus menančių laidojimo paslaugų.
Kartais pagalvoju, kad jei kada tektų keisti profesiją, pati imčiausi senus ritualus menančių laidojimo paslaugų – tokių, kuriose pagarba kūnui derinama su natūralumu, be sintetinių pagalvėlių ar konservuojančių chemikalų. Man artima mintis leisti žmogui grįžti į žemę taip, kaip atėjo, kad amžinas gyvenimas reikštų jo pražydėjimą gėlėmis ir medžiais.
Jurga Tumasonytė: Yra du dalykai, kurie vis neišsipildo, bet kuriuos aistringai įsivaizduoju. Pirmasis – keista, beveik vaikiška fantazija apie draugystę su laukiniais gyvūnais. Socialiniuose tinkluose matau žmones, kurie su varna dalijasi vienu sausainiu, glėbyje nešioja aligatorių, maudosi baseinėlyje kartu su baltuoju lokiu ar virtuvėje šeria drambliuką riešutais. Meškėnai ar lapės besiritinėjantys ant sofutės, manęs jau seniai nestebina – kartais atrodo, tarsi žmonės visame pasaulyje būtų sugalvoję įrodyti, kad prisijaukinti galima bet ką. Fantazija apie laukinę, bet manimi pasitikinčią būtybę vis iš naujo iškelia galvą, kad ir kaip racionaliai suprasčiau jos absurdiškumą. Gal tai yra ir kažkoks gilesnis, sunkiau įvardijamas ilgesys – būti atpažintam, priimtam kito, įgyti pasitikėjimą.
Gal tai yra ir kažkoks gilesnis, sunkiau įvardijamas ilgesys – būti atpažintam, priimtam kito, įgyti pasitikėjimą.
Tada prisimenu Wernerio Herzogo filmą „Žmogus grizlis“. Pasakojimą apie Timothy Treadwellą, kuris dešimt vasarų praleido tarp rudųjų lokių Aliaskoje, tikėdamas, kad supranta jų kalbą ir yra jų draugas. Vieną vasarą jis atsivežė ir savo sužadėtinę. Viskas klostėsi neblogai, kol į jų stovyklą atėjo rujojantis grizlis. Kai malūnsparnis atskrido atgabenti maisto, žmonių ten neberado. Stovyklavietėje liko garso įrašas, paskutinės akimirkos prieš abiem žūvant grizlio nasruose.
Taip pat vis ateina metas, kai sugalvoju keisti profesiją. Pradedu fantazuoti taip aistringai, lyg tai būtų ne svajonė, o jau rytoj išsipildysiantis planas: įsivaizduoju save vestuvių fotografe. Arba apželdintoja, kuri žarsto juodžemį ir formuoja alpinariumus. Arba televizijos grimere, ūkininke, mokytoja, greitosios pagalbos vairuotoja. Kartą net paskambinau į Užimtumo tarnybą ir visai rimtai paklausiau, ar galėčiau nemokamai persikvalifikuoti į kokią nors kitą specialybę, tarkim, virėjos. Konsultantė maloniai klausėsi, mes įsišnekėjome, ir kažkaip natūraliai apibendrinome, kad vis dėlto man gera būti ten, kur esu – literatūroje.
Gediminas Baranauskas: Žvejoti pradėjau dar būdamas aštuonerių ar devynerių. Visada traukė gamta – namuose laikiau žuvyčių akvariumą, nuo vaikystės rankose sukosi meškerė. Galima sakyti, žvejyba man tiesiog įaugo į kaulus ir smegenis, man tai natūralus būdas būti gamtoje, atsijungti nuo kasdienybės. Vaikystėje viskas prasidėjo nuo paprastos plūdinės meškerės. Ilgus metus pagrindinė žvejojimo vieta buvo Sartai, tai ir mano senelių gimtinė. Ten turime seną, apgriuvusią trobelę, kurioje retai apsistojame, bet vis tiek ji man brangi.
Sartuose anksčiau ant tiltelio meditatyviai gaudydavau karšius. Arba sėdėdavau ant nuostabios terasos, žiūrėdavau į ežerą, gurkšnodavau šampaną ir meškeriodavau. Vėliau, stebėdamas kitus žvejus, pamažu pats pradėjau ieškoti kitokių patirčių ir „užkibau“ ant spiningavimo. Tai jau visas atskiras pasaulis: masalų gausybė, technikos, visa industrija. Lydekomis susidomėjau palyginti neseniai – dabar eina ketvirtas sezonas, kai jas žvejoju.
Lydekomis susidomėjau palyginti neseniai – dabar eina ketvirtas sezonas, kai jas žvejoju.
Tai visiškai kitoks žūklės būdas – dinamiškas, judrus. Plaukioji, ieškai, nes plėšrios žuvys niekada nebūna vienoje vietoje. O karšius, tas baltas žuvis, žvejai paprastai prisivilioja: suberia į vandenį kruopų ir laukia, kol atplauks. Karšiai – tarsi bizonai, lėtai ganosi po visą ežerą ir, prisiartinę prie ėdesio, sustoja pasimaitinti. O plėšrūnių, tokių kaip lydekos, jau reikia ieškoti. Lydeka apskritai yra prasto charakterio personažas – klastūnė, pasalūnė ir tikra kanibalė. Mieliausiai ėda savo gentainius, o tos, kurios prisiryja saviškių, užauga ypač didelės. Lydeka tikrai nėra nekaltas padarėlis: ji gali tave sukandžioti, įsmeigti kablį. Kovoje su ja daug adrenalino – tu ją valgai tik tada, kai nugali. Kartais nutinka taip, pagaunu tą lydeką, pasigrožiu ir rankos pačios ją paleidžia. Grįžtu į krantą, o ten jau bičiuliai šaukštais bliūdus muša, laukia žuvies, bet paaiškėja, kad vėl paleidau.
Kartą pakėliau lydeką, ji apsisuko ir kando į pirštą, o dantys kaip adatos, eina kiaurai. Jei masalas guminis, lydeka jį griebdama supjausto kaip skalpeliu. Būna reikalų ir nuimant kablius: stengiesi atsargiai, kad galėtum žuvį paleisti, bet ji suspurda ir kablį suvaro tau į ranką. Tada turi rinktis – arba važiuoti į ligoninę, arba išstumti kablį per kraują ir mėsas. Aš taip esu daręs du kartus. Išsitrauki kablį, išgeri šimtą gramų degtinės – ir žvejoji toliau.
Virginija Kulvinskaitė: Kiek save atsimenu, mane visada labai traukė svetimi gyvenimai ir ribinės patirtys. Galiu panirti į jas kaip į kokį šulinį ar į Alisos triušio urvą.
Vaikystėje užtekdavo išgirsti egzotiškos istorijos nuotrupą ir vaizduotėje aš jau būdavau tos istorijos pagrindinė veikėja. Galėdavau taip ir pusdienį viena prasvajoti. Kartais į savo pramanytus gyvenimus įtraukdavau ir kitus. Mane laikė patologiška melage. Tarkime, išgirdusi, kad kažkokio miesto metro gyvena milžiniškos žiurkės, darželyje papasakojau, kad važiavau traukiniu į kaimą su mama ir kai įvažiavome į tunelį (aišku, į Kauno tunelį, tai buvo mano vienintelis matytas tunelis), traukinys sustojo ir stovėjo visą naktį, nes ant bėgių lakstė milžiniškos žiurkės. 1991 m. visi daug šnekėjo apie carus Romanovus, nes masiniame kape Urale rado bolševikų nužudytų ir po to sukapotų, sudegintų didikų kūnus.
Trūko dviejų šeimos narių: caraičio Aleksejaus ir kunigaikštytės Marijos arba Anastasjos. Sklandė gandai, kad gal kuris vienas arba net abu caro vaikai išsigelbėjo, pabėgo į užsienį (kiek vėliau abu kūnus rado kitoje vietoje). Aš iškart pradėjau įsivaizduoti, kad esu Anastasja, bijodavau eiti į rūsį (carų šeima ir tarnai buvo sušaudyti pusrūsyje), pasakojau istorijas apie savo paslaptingą šeimą, tėvą (augau be tėvo, tai galėjau pasakoti apie tėvą, ką tik užsigeisdavau). Kažkas iš mamos draugų mane „identifikavo“ ir pasakė, kad negalėčiau būti Anastasja, nes jei ji būtų likusi gyva, dabar jau būtų beveik šimto metų. Tuomet pradėjau fantazuoti, kad gal Anastasja yra mano keistoka močiutė iš mamos pusės.
Paauglystėje atradau realybės šou, kurie tapo tikra obsesija. Žiūrėdama tarsi persikeldavau anapus ekrano. Lietuviški realybės šou manęs nedomino, nes dalyviai nebuvo pakankamai ekscentriški nei keisti. Žiūrėjau MTV realybės šou. Labiausiai patiko Osbourne‘ai, taip pat „Jaunavedžiai“ su Jessica Simpson ir Nick Lachey, „Iki mirties: Carmen ir Dave“ ir kt. O tada pamažu perėjau prie daug tamsesnės dokumentikos apie traumas, priklausomybes, mitybos sutrikimus. Peržiūrėjau ir visus „Intervencijos“ sezonus, ir „Gyvenimas sveriant 300 kg.“, „Aš esu žudikas“ ir taip toliau, ir taip toliau. Visada aistringai skaičiau ir tebeskaitau biografijas. Kuo labiau žmonės nutolę nuo mano gyvenamosios patirties, tuo man įdomesni.
Savo aistrą šnipinėti ir persikūnyti pateisinu, kad tokiu būdu renku medžiagą rašymui. Tarkime, visai neseniai rašiau epizodą, kuriame moteris pasakoja apie gimdymo skausmą. Galėjau apie tą skausmą paklausti mamos ar gimdžiusių draugių, bet įlindau į supermamų forumą ir praleidau ten beveik savaitę. Iš tiesų man labai įdomu, kaip moterys rašo apie gimdymo skausmo patirtis, kaip tiek aprašymai, leksika skiriasi: nuo poetiškų iki groteskiškų. Viena gimdymą lygino su skausmo jūra, potvyniais ir atoslūgiai, kita – su visą kūną surakinančiu ir atleidžiančiu mėšlungių, dar kita – su be galo skausmingu tuštinimusi (įsivaizduok, jei reiktų iškakoti krepšinio kamuolį). Vienas iš dabar rašomo teksto veikėjų yra karys snaiperis, todėl jau porą metų skaitau karių biografijas, žiūriu dokumentinius filmus, landžioju po visokius medžiotojų, šaulių forumus. Vienu metu pradėjau skaičiuoti atstumus iki objektų. Buvo tiesiog įdomu pabandyti, koks jausmas nuolat viską ir visus matyti kaip potencialius objektus. Iš pradžių matavau žingsniais, po to jau ir metrais visai neblogai pavykdavo. Arba žvalgyti erdvę prieš tai ją padalinus į kvadratus, žvilgsniu judant nuo vieno kvadrato prie kito. Pasaulis tarsi persikeičia pakeitus žvilgsnį, pamatai dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavai.
Man labai patinka kartais iš savęs išeiti, pagyventi Holivudo žvaigždžių, žudikų-recidyvistų ar kokios sulinkusios bobutės iš Naujininkų gyvenimus, o tada grįžti į savąjį.
Man labai patinka kartais iš savęs išeiti, pagyventi Holivudo žvaigždžių, žudikų-recidyvistų ar kokios sulinkusios bobutės iš Naujininkų gyvenimus, o tada grįžti į savąjį.
Tadas Zaronskis: Prieš kurį laiką pradėjau skraidyti radijo bangomis valdomais lėktuvėliais – lėktuvų modeliais. Kažką skrolinau telefone, nuskaitęs mano pasąmonę internetas išmetė video su lėktuvėliais ir spontaniškai užsisakiau pirmą modelį. Šiuo metu turiu du – vienas labiau mokymuisi, sklandytuvo tipo, 1,4 metro sparnų mojo, o kitas – tikro, ir dabar naudojamo nedidelio lėktuvo "Piper Cub" modelis, 1.3 metro sparnų mojo.
Valdymas vyksta radijo bangomis, rankose turi valdymo pultą, kuris jas siunčia, o lėktuvėlyje – imtuvas, prie kurio atskirai jungi visus valdomus elementus – eleronus, elevatorių, motorą ir t.t. Nėra jokių kamerų, modeliai valdomi „iš akies“, t. y. tiesiog matai danguje savo lėktuvą ir stengiesi neskristi taip toli, kad nebesimatytų. Man tai yra visiškai sapniškas reikalas. Tarkim 1,3 m. sparnų mojo lėktuvas, kuris sveria apie 1,4 kilogramo – tai yra visai nemažas objektas. Kažkas nuostabaus tame, kad gali jį pakelti aukštai į orą, lėkti nemenku greičiu ir manevruoti – visa tai be jokios magijos, tiesiog elektrinis motoras suka vieną propelerį. Gal ir įdomiausia, kad tikri lėktuvai veikia lygiai taip pat, tos pačios kelios judančios dalys ant sparno ir uodegos leidžia vairuoti, propeleris stumia į priekį, o sparnai generuoja keliamąją jėgą. Sandara labai nesudėtinga, bet pats skridimo faktas man lieka truputį mistiškas: sparnas kelia lėktuvą į viršų, nes oro srautas savotiškai „prilimpa“ prie jo paviršiaus (Koandos efektas), kaip kad sekliame upelyje vandens srautas apgobia akmenį, o tai sukuria slėgių skirtumą virš sparno ir po juo. Bet to neįmanoma paaiškinti grynai matematiškai, tai fizikinė savybė, nepermatomas pačios materijos mįslingumas.
Lėktuvėliuose yra kažkas anachronistiško ir naivaus, nes šiaip jau šiandien įvairūs skraidantys objektai visų pirma siejasi su grėsme ir žudymu. Be to dabar į mažytę mikroschemą galima sutalpinti daugybę kompleksiškų valdymo sistemų, tuo tarpu čia yra labai paprasta, lengvai suprantama technologija. Lėktuvėliai lyg leidžia patirti, kas skrydyje yra svajokliško ir magiško, nepaisant to, kad šiandien jis tapo siaubingos karo industrijos centru.
