Peteris Høegas – vienintelis šiuolaikinis danų rašytojas, kurio knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. Liūdnai ironiškas autorius beveik nesirodo viešai, retai duoda interviu, neturi telefono ir gyvena su šeima atsiskyręs nedideliame Jutlandijos pusiasalio miestelyje.
Naujausiame savo romane „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ („Tyto alba“, 2012), skirtame visai šeimai, kupiname humoro ir kalbos žaismo, garsiausias ir, ko gero, ekscentriškiausias danų rašytojas kalba apie tai, kas svarbiausia daugumai iš mūsų – dėl ko mes gyvename, kaip rasti laimę ir tikėjimą. Tai svarbiausia ir pagrindiniams knygos veikėjams – dvasininkų Finų šeimos vaikams. Nepaisant pavadinimo, romane nėra jokių dramblių. Idėjos esmė ta, kad kiekvienas žmogus savyje turi savo vidinį dramblį ir yra to „dramblio“ prižiūrėtojas. Kaip žmogus elgiasi su savo drambliu, toks jis maždaug ir yra. Dramblys – žmogaus esmė, siela.
Ar dvasingumas tampa ypač svarbus, artėjant prie suaugusiojo amžiaus?
Esu tuo tvirtai įsitikinęs. Daug bendrauju su vaikais, ne tik su savo (Peteris Høegas turi tris vaikus – red.), ir matau, kad šie klausimai labai svarbūs būtent paaugliams. Tačiau suaugusieji, bent jau pas mus, Europoje, nesileidžia į kalbas tokiomis temomis, nes vengia apie tai galvoti. Kai vaikai ar paaugliai suvokia ką nors, kas neatitinka suaugusiųjų pasaulio įsivaizdavimo, jiems sakoma: ten nieko nėra! Pamiršk, tai tebuvo haliucinacija! Bręstantys žmonės paliekami vieni, užuot išklausius, kas juos jaudina. Aš niekuomet negalėjau rasti savęs jokioje tikėjimo sistemoje. Esu patirties žmogus. Vaikai ir paaugliai taip pat yra patirties žmonės, jie – maži tyrinėtojai, todėl jaučiuosi jiems labai giminingas. Aš esu vaikas, persirengęs suaugusiu.
 |
| „Tyto alba“ nuotr./„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ |
Jūsų romane kalbama apie religiją, dideles tikinčiųjų bendruomenes ir mažesnes grupeles. Ką Jums reiškia religinės bendruomenės – plačiąja ir siaurąja prasme?
Norėčiau atsakyti remdamasis savo biografija. Aš daug keliavau ir gyvenau labai skirtingose kultūrose. Tai laikau didžiuliu savo turtu ir esu dėkingas, kad galėjau susipažinti su daugeliu skirtingų religijų. Galbūt romanas „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ tam tikra prasme yra ir meilės prisipažinimas religinių vaizdinių įvairovei.
Peteris ir Tiltė vadina savo tėvus „dramblių prižiūrėtojais“, nes jie savo viduje nešiojasi nuo tikėjimo priklausomus dramblius. Tačiau kai kurių tikėjimo problemų jie negali išspręsti. Pavyzdžiui: ar Jėzus, vadinantis save Dievo sūnumi, tikrai asmeniškai dalyvauja eucharistijoje? (gr. eucharistia — dėkojimas; vienas iš krikščionių sakramentų, kitaip komunija).
Ritualai, dogmos, kanoniniai tekstai, bažnytinė hierarchija – išorinė religijos pusė, kurią aš asmeniškai labai gerbiu, tačiau ant kurios niekuomet negalėčiau statyti savo gyvenimo. Dar yra ezoterinė pusė. Čia nekalbama apie hierarchijas ir tikėjimo taisykles, o bandoma priartėti prie didžiųjų klausimų. Žmonės, einantys tuo keliu, panašūs į mane, nes jie irgi yra patirties žmonės. Deja, krikščioniškos bendruomenės, ypač evangelikų-liuteronų bažnyčia, nesuteikia jokios paramos žmonėms, norintiems dvasine prasme pagerinti savo gyvenimą. Liuteris buvo įsitikinęs, kad atskiras žmogus nėra pajėgus priartėti prie didžiųjų gyvenimo ir mirties klausimų. Tam tikra prasme net ir klausimas apie Dievo egzistavimą gali būti laikomas nuodėme. O kur dar išankstinis sprendimas, kas eis į rojų, o kas prapuls amžiams. Taip yra, ir viskas! Klausimai čia nepadeda. Dievas sprendžia, žmonėms nieko neaiškindamas. Ir, mano galva, tai yra š... ! Taip žmonės atsiduria pasyvioje, bejėgiškoje pozicijoje, o tai man atrodo neteisinga. Ir visiškai tragiška situacija, kad mes Europoje nebeturime jokios dvasinės, mistinės tradicijos, kuri į visus šiuos klausimus galėtų pasiūlyti patirtimi paremtą atramą. To labiausiai trūksta!
Vienoje Jūsų knygos vietoje skaitome: „Drąsiau už pasaulio religijų įstatymų prielaidas yra tik prielaidos jiems sulaužyti“. Ką tuo norite pasakyti?
Tai, žinoma, buvo pasakyta ironiškai. Tačiau šiam sakiniui galima rasti ir konkrečių pavyzdžių. Paimkime islamo pasninko mėnesį ramadaną. Pasninkavimas savaime yra geras ir reikalingas instrumentas, padedantis kaupti kūniškas ir dvasines patirtis. Tačiau ramadanas leidžia valgyti po saulės laidos. Tai reiškia, kad į įstatymą įtraukta ir labai daug išimčių, leidžiančių jo nesilaikyti. Tai man atrodo keista. Jėzaus priesakas mylėti vieniems kitus yra tiesiog tragiškas. Kariaujant dėl religijos ir konfesijoms ginčijantis tarpusavyje šis priesakas nuolat laužomas. Akivaizdu, kad religijos savo viduje yra absoliučiai nenuoseklios. Būtent tai ir norėjau pasakyti.
Rašydamas šią knygą įsivaizdavau, kad ji bus skaitoma šeimoje, kur klausosi trys skirtingos kartos.
Romano veikėja Tiltė jau būdama šešiolikos atrado du „pagrindinius meilės dėsnius“. Pirmas – kai eini į viešnamį, visada pasiimk savo vyrą kartu. Antras – širdį palik ten, kur gamta ją įdėjo. Tai verta pagarbos. Kartu kyla klausimas, ar knyga „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ iš tiesų tinka bet kokiam amžiui, kaip teigiama romane?
Labai tikiuosi. Rašydamas šią knygą įsivaizdavau, kad ji bus skaitoma šeimoje, kur klausosi trys skirtingos kartos. Kaip šeimos žmogus ir tėvas, aš žinau, kad mūsų kultūra linkusi atskirti išgyvenimus ir patirtis. Yra vaikų kultūra, paauglių kultūra ir suaugusiųjų kultūra. Galvodamas apie tai, visada nuliūstu, nes bandau surasti situacijas, kurios galėtų tapti įvykiu visai šeimai. Jei mano romanas galėtų tapti tokiu įvykiu, būčiau absoliučiai laimingas.
Peteris, pagrindinis veikėjas, vienoje vietoje sako: „Turėti laimingą vaikystę niekad ne vėlu“. Ar Peteris Hoegas savo romanu irgi norėtų pasakyti – pažiūrėkite, turėti laimingą gyvenimą beveik niekada ne vėlu!
Taip, būtent tai ir norėčiau pasakyti.
Ir „Tyliojoje mergaitėje, ir „Smiloje“ – visuose romanuose, išskyrus nebent „Moterį ir beždžionę“, yra vaiko personažas, o už jo ryškėja dygus suaugusiųjų pasaulis, sunaikinantis vaiką. Kodėl ši tema Jus jaudina?
Panašu, kad čia esama tiesos: po septynių knygų pamačiau, kad vaiko ir suaugusiojo pasaulių tema – visada su manimi. Negalėčiau pasakyti, kad tai sąmoninga. Jeigu esi rašytojas ar cirko klounas, būtina rasti kontaktą su vaiku. Tai yra su vaiku, kuris gyvena tavyje. Jeigu žmogus sugeba užmegzti kontaktą su savo vidiniu vaiku, jis taip pat turi atminti: nė vienas iš mūsų neužaugo ir nesuaugo be mėlynių. Visi vaikai jų turėjo, net tie, kurių gyvenimo sąlygos tobulos. Perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą visuomet susijęs su stipriu, rimtu skausmu. Apie šį skausmą aš ir rašau.
Ar tai asmeniška? Vaikystėje Jums teko išgyventi didelį skausmą?
Buvo visko. Nors aš augau danų vidurinio sluoksnio aplinkoje ir turėjau saugią vaikystę, mano vaikystę galima vadinti privilegijuota, pasaulyje nėra tokio žmogaus ir tokios vietos, kur vaikas augtų nepatirdamas didelio skausmo. Kai jis patiria jį, netenka atvirumo pasauliui ir pereina į suaugusiųjų gyvenimą. Šį dalyką pats pastebėjau, juk turiu tris vaikus...
Pasaulyje esate laikomas paslaptingiausiu danų rašytoju, netgi mitu... Kodėl?
Nesu prisidėjęs prie mito kūrimo nei pats, nei savo knygomis. Greičiausiai taip yra todėl, kad gyvenu uždarai, atsiskyrėliškai, retai duodu interviu ir nesilankau renginiuose, todėl žmonės mano, kad Høego gyvenime yra kažkokia paslaptis. Aš gyvenu gana įprastai: turiu žmoną, tris vaikus, vaikštau į parduotuves, ruošiu maistą, dirbu. Matyt, kai žmogus, iš kurio laukiama viešumo, pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą, jis neišvengiamai tampa mitu.
