Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 26d. 17:50

Philipo Rotho „Kiekvienas žmogus“ – odė gyvenimo geismui

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

„Aistra nesikeičia su amžiumi, bet keitiesi tu – tampi senesnis. Seksualinėje aistroje atsiranda galia, kurios anksčiau nebuvo. Moters kūnui geismas tampa dar aktualesnis“, – taip tikino pats Philipas Rothas viename „The Guardian“ duotame interviu. Apie seksualines aistras ir jos padarinius, atsakomybę ir vienatvę – tokias temas jis gvildena savo dvidešimt septintojoje knygoje, pavadintoje „Kiekvienas žmogus“ (angl. „Everyman“), kurią į lietuvių kalbą išvertė Laimonas Jonušys, išleido leidykla „Vaga“.

„Kiekvienas žmogus“, pelniusi PEN/Faulknerio premiją, yra vieno žmogaus meditacija apie prabėgusį gyvenimą, įkvėpta viduramžių angliškos alegorinės dramos, iš kurios pasiskolino ne tik pavadinimą, bet ir esminę pasakojimo idėją apie vyrą, kuris turi atsiskaityti už savo gyvenimą žemėje prieš Dievą. Philipas Rothas moderniai interpretuoja šioje pjesėje aptariamas kaltės, sąžinės, atgailos ir pasmerkimo temas.

Knygos pradžioje susipažįstame su bevardžiu herojumi, kuomet jis jau miręs ir beveik palaidotas, o jo dvasia stebi ir komentuoja savo paties laidotuves žydų kapinėse. Palydėti į paskutiniąją kelionę susirenka keletas bičiulių iš Niujorko reklamos agentūros, kurioje jis kadaise dirbo meno vadovu, antroji jo žmona Fibė, kurią jis kažkada labiausiai mylėjo, bet dėl seksualinės aistros iškeitė į 24-erių metų danę modelį, šaunusis vyresnėlis brolis Hovis, prisimenantis jį dar vaikystėje, kai abu dirbo tėvo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, slaugė Moryna, su kuria turėjo kelerius metus trukusį romaną, ir vaikai, kuriuos jis paliko – du sūnūs iš pirmosios santuokos, kurie niekino jį iki pat mirties, ir dukra iš antrosios santuokos, jo paguoda ir pasididžiavimas.

Vėliau romanas vystomas žiedine pasakojimo struktūra, kuomet grįžtama į vaikystę, tęsiama per morališkai susikompromitavusį suaugusiojo gyvenimą ir baigiama vėl mirtimi, ten, kur prasidėjo knyga. Autorius herojaus gyvenimo istoriją pristato per savo ligas, ištikusias jį įvairiais gyvenimo etapais. Nuo vaikystės jų buvo tiek daug, kad galiausiai jos virto atskaitos taškais, kuriuos sujungus tarpusavyje buvo galima parašyti šio žmogaus gyvenimo knygą – istoriją, žyminčią esminius gyvenimo momentus su skirtingomis moterimis ir santykius su jomis, vaikais ar senatvėje apnikusia vienatve.

Knygos „Kiekvienas žmogus“ herojus užauga geranoriško, klestinčio juvelyro šeimoje, vėliau mėgaujasi sėkminga reklamos agentūros meno vadovo karjera, tačiau sunkiai klostosi jo santuokinis gyvenimas, santykiai tiek su moterimis, tiek su vaikais, todėl paskutines dienas senatvėje jis leidžia vienas, apgailestaudamas dėl prarasto pajėgumo (fizinio ir seksualinio), jausdamas didelį pavydą savo sveikam ir visų mylimam vyresniam broliui, bandydamas susitaikyti ar ieškoti atsakymų dėl savo nepavykusio gyvenimo.

Galbūt įmanoma išlikti doram tik gyvenime su daugybe apribojimų? Ar protas gali pasipriešinti kūno šauksmui? Tokie klausimai kyla skaitant knygą „Kiekvienas žmogus“, kurioje supranti, kad nėra viskas taip labai vienpusiška. Rothas tiesiai ir sąžiningai nagrinėja, kaip gyvenimas (ar seksualiniai impulsai) gali prislėgti ir sužlugdyti net doriausią žmogų, kaip apimtas trumpalaikės, protą temdančios aistros gali visai nesunkiai per trumpą laiką sugriauti savo santykius su tais, kuriuos labiausiai mylime.

Romano herojus gyvenimo pradžioje tiki santuoka „kol mirtis išskirs“, jis net negalvoja apie dvigubą gyvenimą, tačiau rezultatas toks, kad per gyvenimą net tris kartus suklumpa ant santuokos slenksčio, išardo tris šeimas, atima darnias vaikystes ir saugumą iš trijų savo vaikų, pats savo įsitikinimus „nušluodamas savo rankomis“ ir gyvenimo gale likdamas visiškai vienas. Knygos herojaus kova su senėjimu, vis mąžtančiu seksualiniu ir fiziniu pajėgumu atsiremia į klasikinius „vidurinio amžiaus krizės“ simptomus, kuomet svarbiausia tampa „paskutinis nuvažiuojančio traukinio vagonas“, į kurį reikia būtinai įšokti su perpus jaunesne mergina, kad pasauliui ir sau būtų galima įrodyti, jog dar esi gyvas: „Tai šiurkštus jos gyvūniškumo pranašumas prieš jo išlikimo instinktą, ir su šia jėga reikėjo skaitytis. Tai buvo didžiausia jo gyvenimo avantiūra – tokia, kuri, kaip jis dar miglotai ėmė nutuokti, gali viską nušluoti. Tik probėgšmais jam dingtelėjo, kad šiek tiek iliuziška manyti, jog būdamas penkiasdešimties jis gali rasti skylę, kuri atstos visa kita.“

Didžioji dalis Rotho kūrinių sukasi pusiau autobiografinėmis temomis, tuo pačiu sąmoningai ir žaismingai nagrinėja ryšius tarp tikrų autoriaus patirčių ir išgalvotų epizodų. Daugelyje jo knygų, nesvarbu, ar jos parašytos trečiuoju asmeniu, ar pirmuoju, pagrindinis veikėjas yra žydų vaikinas iš Niuarko – kaip ir pats Rothas.

Nedidelės apimties knyga „Kiekvienas žmogus“ kai kam gali pasirodyti atokvėpiu tarp „reikšmingesnių“ šio rašytojų kūrinių, tokių kaip minėtas „Portnojaus skundas“ ar „Amerikos pastoralė“, už kurią pelnė Pulitzerio premiją. Be abejo, „Kiekvienas žmogus“ gerokai nuosaikesnis, nėra toks skambus ir skandalingas, kaip minėtieji romanai, tačiau galima sakyti, kad šis „Kiekvieno žmogaus“ herojus yra tarsi suaugęs, subrendęs Portnojus („Portnojaus skundas“ herojus), jungiantis visus – moterų, sekso ir mirties apsėstuosius personažus, apie kuriuos Rhotas yra rašęs per visą savo rašytojo karjerą ar pats jais buvo.

Vyriškumas, seksualinės aistros, kova su artėjančios senatvės bejėgyste, komplikuoti šeimyniniai santykiai – šias temas galima išskirti kaip vienas iš Rotho mėgstamiausių. Kaip ir kituose Rotho kūriniuose, „Kiekviename žmoguje“ pastebimas ryškus ir intelektualus autoriaus stilius, žavi emocinis intensyvumas. Ir šitoje knygoje vyrauja skausmingas, kartais piktas, ironiškas herojaus balsas, bet jau ne toks šmaikštus, gerokai santūresnis (na, išskyrus tą trumpalaikį geidulingą „proto užtemimą“ su dvidešimtmete manekene) ir net, sakyčiau, melancholiškesnis, negu ankstyvojoje rašytojo kūryboje.

Šioje knygoje pykčio, pavydo, aistros priepuoliai sluoksniuojami su šviesiais prisiminimais, maloniomis akimirkomis iš vaikystės tėvo juvelyrinės parduotuvės, ar romantiškojo laikotarpio su antrąja žmona jų santykių pradžioje. O pats pasakotojo tonas, nors ir niūrus, apgailestaujantis dėl to, kas nutiko, ar dėl tų, kuriuos įskaudino, tačiau kartu dedantis pastangas apginti savo gyvenimo kelią, suprasti, ar galėjo būti kitaip ir galiausiai priimti save tokį, kokį pats save sukūrė, priimti likimą, koks jam susiklostė: „Susitaikyk su likimu. Laikykis ir susitaikyk su likimu. Kito kelio nėra.“

„Kiekvienas žmogus“ pasirodė labai vyriška knyga, bet man ji patiko, ne tik dėl autoriaus ryškaus rašymo stiliaus, gebėjimo tokį įvairų ir nevienareikšmį gyvenimą sutalpinti į tokios mažos apimties kūrinį, paliekant daug atvirų klausimų, įterpiant keletą tikrai stiprių epizodų su sergančia jo tapybos klasės mokine, jautriu Fibės monologu apie melą ir išdavystę, ar kapinėse vykusį pokalbį su duobkasiu. Be to, kaip ir visi kiti Laimanto Jonušio vertimai, šis taip pat teikė didelį skaitymo malonumą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Esports namai

Maistas