Leo Straussas (1899–1973) – vokiečių ir JAV politikos filosofas ir politinės filosofijos istorikas, kultūrologas. Gimė Vokietijoje, žydų šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos armijoje dirbo vertėju, 1932 m. išvyko gyventi į Paryžių, o 1934 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją, dirbo Kembridžo universitete. Nuo 1937 m. iki mirties gyveno JAV, Čikagos universitete dėstė politologiją ir politinę filosofiją.
Leo Straussas – neokonservatizmo filosofijos pradininkas. Savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją. Pagal šią teoriją žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. 1949 m., profesoriaudamas Čikagos universitete, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.
Šiame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – kilmę ir reikšmę. Jo pateikta analizė apima visus istorinius politinės minties raidos tarpsnius: Platoną ir Aristotelį, Machiavelli ir Hobbesą, Locke‘ą ir Rousseau.
Autorius, apžvelgdamas ir kritiškai analizuodamas įvairių epochų mąstytojų prigimtinės teisės sampratas, teigia, kad šiuolaikinės politinės filosofijos nuosmukio priežastis – atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.
Politinės filosofijos veikalas „Prigimtinė teisė“ ir istorija Lietuvoje leidžiamas pirmą kartą.
