Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirmosios knygos konkurso laureatas Mindaugas Jonas Urbonas: „Sunkiausia išlaikyti tikėjimą idėja“

Mindaugas Jonas Urbonas
Asmeninio archyvo nuotr. / Mindaugas Jonas Urbonas
Šaltinis: 15min
0
A A

Praėjusiais metais Mindaugas Jonas Urbonas tapo pirmosios knygos konkurso laureatu prozos kategorijoje. Jo novelių rinkinys „Dvasių urna“ dėl tradicinės raiškos turėjo visus šansus būti užmirštas, tačiau rinkinys buvo nominuotas Kazimiero Barėno literatūrinei premijai. Galiausiai už debiutinį prozos kūrinį jis pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją, knyga įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. 

– Jūsų debiutinė knyga „Dvasių urna“ sulaukė pradedančiojo jauno kūrėjo sėkmės. Kaip priimate šią sėkmę? Ar tai suteikia pasitikėjimo savimi?

– Tai suteikia ne tiek pasitikėjimo, kiek kūrybinės atsakomybės. Girdėjau vien gerus žodžius apie „Dvasių urną“, tačiau nesu linkęs sureikšminti įvairių vertinimų. Sėkmė labai trumpalaikis dalykas: vieną dieną ji yra, o kitą ji tave apleidžia. Žinoma, džiaugiuosi, kad knyga buvo pastebėta skaitytojų, įvertinta A.Griciaus literatūrine premija, tai iš tikrųjų verčia pasitempti kituose kūrybos etapuose.

Neradau tuokart geresnių raiškos būdų už tradicinę lyrinę novelę.

– Kodėl nusprendėte rašyti tradicine prozos maniera? Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, o gal literatūrinės įtakos?

– Tai atsitiko visai netikėtai, kai panorau rašyti be didesnio manieringumo, be įmantrių formų paieškų, tiesiog kalbėti apie tai, kas tuo metu man buvo skaudu ir aktualu. Žinoma, be palyginimų ir metaforų nepavyko apsieiti, beregint tekstai įgavo mistifikavimo prieskonių, tačiau man buvo svarbu išlaikyti visose novelėse „palėpių dvelksmą“, autentiškumą. Neradau tuokart geresnių raiškos būdų už tradicinę lyrinę novelę.

Aš suprantu, kad tradicinę prozą dabar rašyti yra jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau priekaištų sulaukiantis būdas, nes pilna ambicingų autorių, kurie nori įrodyti literatūros virsmą ir individualumą. „Dvasių urna“ nėra plačiąja prasme tie literatūros virsmo tekstai, todėl šiek tiek buvo keista, kad būtent mane išrinko pirmosios knygos laureatu. Kita vertus, nenorėčiau kategoriškai sutikti, kad novelės absoliučiai atgyvenusios – taip, tekstinė raiška gal ir primena XX amžiaus lietuvių autorius, tačiau pasakotojo jausena išeina iš tradicinių novelės rėmų, kosmoso mastu matuojamos netektys, čia pat galvoje močiutės insulto krešuliai tampa neatšaukiamais kosminiais pokyčiais kažkur likimo danguje, todėl kai kam galbūt tos kosminės metaforos, mėnulio ilgesys atrodo pernelyg dirbtiniai konstruktai, kurie kertasi su novelės autentiškos realybės plotme, tačiau kad ir kaip autentiškai beatrodytų tekstai, jie nėra tikri istoriniai faktai, jie papasakoti „iš palėpių, dvasių urnų“, veikiant pasakotojo sąmonei per žodinę ir emocinę atmintį.

Tai buvo įdomi patirtis. Perkratyti savo patirčių ir prisiminimų bagažą ir suteikti jiems žodinį pavidalą.

– Novelė reikalauja kruopštumo ir suvaldyto žodžio. Kaip sekasi kūrybinis procesas ir žodžių paieškos?

– Tai buvo įdomi patirtis. Perkratyti savo patirčių ir prisiminimų bagažą ir suteikti jiems žodinį pavidalą. Šiek tiek priminė terapiją, tačiau derėjo laikytis žanro kanonų. Kuo giliau neri į emocinę atmintį, tuo labiau pritrūksta žodžių, arba žodžiai vis atrodo ne tie...

Kalba yra konstruktas, o jausmų potyriai visai kita informacijos forma, todėl juos „parsitempti“ į teksto aikštelę ir „įvilkti“ į žodžius ne visada taip lengva, nes neretai lieki kažkiek nusivylęs galutiniu rezultatu. Tikriausiai tai daugeliui rašytojų suprantama būsena, kada emocijų ir idėjų lygmenyje, rodos, žinome kur kas daugiau ir plačiau. Sąmoningai novelių niekada nekūriau kaip vientisos knygos.

Maniau, kad sukursiu vieną kitą tekstą ir pasiūlysiu periodiniams leidiniams, tačiau būtent temos ir jausenos „surišo“ tekstus į knygą. Daugelis klausė, kam reikėjo tos paskutinės novelės, kuri nefunkcionuoja be kitų tekstų? Tai momentinis sprendimas, rinkinio apibendrinimas, pasakotojo jausmų kelionė. Kūrybos pradžia, bent man, būna uždeganti, nes idėja dar gyva, ja tiki, esi jos įkvėptas, o vėliau viskas prastėja ir lieka tik kruvinas tekstų gludinimo darbas ir daug abejonių. Kartu su kūriniais išgyvenu visą emocijų spektrą – argi tai nepanašu į terapiją?

– Tai kas visgi sunkiausia jums kaip rašančiam žmogui?

– Išlaikyti tikėjimą idėja. Kartais labai bijau, kad manyje esantys pokyčiai nebeatlieps teksto rašomos idėjos. Pastaruoju metu tenka apgalvoti, ar tai, ką rašau, man išties bus svarbu iki galo. Ar bus tai svarbu po 20 metų? Kai keli išliekamos literatūros ir aktualumo klausimą, daug kas atkrinta kaip nereikalinga. Viso to vis dar mokausi.

– Taigi ir šiuo metu turite kūrybinių ambicijų?

– Idėjų visada yra, tik norisi vis kažko naujo, kitokio... Kažin ar kada besugrįšiu prie tradicinės prozos, nes dabar man įdomūs kiti raiškos būdai. Bet apie ateities planus nesu linkęs kalbėti daug. Kol nepabaigtas darbas, tol apie jį nesu linkęs atvirauti.

– Pakalbėkime apie literatūrą ir įtakas. Ką šiuo metu skaitote? Kokias literatūrines įtakas įžvelgiate savo kūryboje?

– Pastaruoju metu skaitau daug, tai mano didžiausias malonumas, bet dėl laiko stokos kruopščiai atsirenku geriausius kūrinius, nes vidutiniams kūriniams gaila laiko, todėl skaitau nemažai recenzijų, kurios būna geras orientyras. Kita vertus, nežinau geresnės rašymo mokyklos nei skaitymas. Esu kažkur minėjęs, kad „Dvasių urnai“ įtakos turėjo mokyklinės programos autoriai, ypač Vanda Juknaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Danutė Kalinauskaitė... Taip, įtakos tai šiek tiek turėjo, tačiau labiausiai mėgstu verstinę elitinę literatūrą: Salmaną Rushdie, Fiodorą Dostojevskį, J.M. Coetzee, Margaret Atwood, Virginią Woolf, Franzą Kafką, G.G.Marquezą ir dar daugelį kitų garsių ir pripažintų autorių.

Pastaruoju metu mane ypač sujaudino Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“, o štai J.M.Coetzee „Barbarų belaukiant“ taip pritrenkė savo egzistencinėmis gelmėmis, kad po jo dar ilgai negalėjau nieko skaityti. Paskutinį kartą didžiulį malonumą patyriau skaitydamas katalonų rašytojo Jaume Cabre „Prisipažįstu“ bei Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ – tai itin literatūriškai sodrios ir daugiabriaunės knygos, atitinkančios mano literatūrinį skonį.

Vis mažiau skaitau lietuvių autorių, nes daugiau juose randu formos žaidimų, šmaikščios eseistikos. Tikriausiai Kristinos Sabaliauskaitės paskutinioji „Silva Rerum IV“ dalis buvo tas paskutinis gardžiausias arbatos puodelis, kuris sukėlė didžiulį intelektualinį pasimėgavimą. Be jokios abejonės, viską, ką suskaitau, turi didesnės ar mažesnės įtakos mano paties kūrybai.

– Tai kas yra toji „gera ir prasta“ literatūra?

– Studentiškas atsakymas tikriausiai būtų: toji, kuri turi išliekamąją vertę. Bet esu liberalių pažiūrų, manau, kad reikia visokios literatūros. Man asmeniškai gera literatūra turi turėti tvirtą epinį pasakojimą, daugiabriaunę istoriją, kažką manyje demaskuoti, parodyti vertybių sistemoje „nesujungiamus galus“, priversti abejoti, šiek tiek piktintis... Paskutiniu metu nebemėgstu pataikaujančios, „teisingos“ ir paviršutiniškos literatūros, tad šioji jau dedama jeigu ne į „bloga literatūra“ lentyną, tai bent jau į „tebūnie kitiems“.

– Kokius pastaruoju metu regite lietuvių literatūros procesus?

– Daug perspektyvų ir naujų vėjų, tačiau vis balansuojančią ties ieškojimais. Džiugu, kad ir elitinė literatūra pamažu nebesibaido komercijos dėsnių, tačiau neretai kūriniai balansuoja ties formos paviršutiniškumu, ir tai tampa kažkodėl kaip novatoriška sensacija – tas pats auksas, tik kitoje rankoje.

Aišku, toliau tęsiama žanrų difuzija, kai vis sunkiau įvardyti, kam priskirti vienokį ar kitokį kūrinį, tačiau tik retas kaktusas pražysta lietuvių romanų dykumoje, todėl būtent ten, manau, daugiausia turime perspektyvų ir atsinaujinimo galimybių, rašant pasaulinio lygio kūrinius.

– Žinau, kad dirbate lietuvių kalbos mokytoju. Kaip sekasi suderinti darbą su kūryba?

– Kol kas sudėtinga suderinti, nes mokytojo darbas emociškai įtemptas ir sudėtingas. Dėl dinamikos ir neprognozuojamų sprendimų į viską esu linkęs žiūrėti labai kūrybiškai. Kartais juokauju, kad kai baigsiu mokytis bemokydamas mokykloje, sėsiu ir parašysiu apie šias patirtis memuarus. Žiūriu į savo išgalvotus herojus, žiūriu į klasėje sėdinčius vaikus ir, žinote, tada suprantu, kur prasideda gyvenimas ir kur literatūra.

– Tai gyvenimas ar literatūra?

– Gyvenimas su literatūra.

– Dėkoju, Mindaugai Jonai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą