Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 12d. 18:04

„Pirmosios knygos“ laureatas L.Miknevičius: „Man „antys“ ir „Karbauskis“ atrodo labai šmaikštus rimas“

Lukas Miknevičius Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Lukas Miknevičius

Neseniai išleista Luko Miknevičiaus pirmoji knyga „Už vėjo tuščia“ jau susilaukė atsiliepimų. Kritikė ir rašytoja Giedrė Kazlauskaitė teigia, kad būtent žurnalisto įdirbis L.Miknevičiui kiša koją, o ironija virsta banalybe. Anot jos, dabartinių politikų vardai yra įvaizdis, kurį skaitytojai pamirš už 20 m.

„Aš juk nerašau į amžinybę, – gerdamas kolą su ledukais interviu metu juokauja L.Miknevičius. – Man „antys“ ir „Karbauskis“ atrodo labai geras ir šmaikštus rimas.“

Kalbantis paaiškėjo, kad jaunasis rašytojas savęs poetu nelaiko: „Aš tiesiog rašau eilėraščius.“ Poezija jam tėra priemonė, padedanti suprasti, kaip veikia pasaulis ir leidžianti į jį pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Apie rašytoją – poezijos nemistifikuoja

– Ar tai pirmas kartas, kada dalyvauji PK konkurse?

– Intensyviai eilėraščius rašiau ir dalyvavau literatūrinės bendruomenės gyvenime kažkur nuo 18 metų. O vėliau užsiimti kūryba pasidarė truputį nuobodu. Po kažkurio laiko tvarkiau seną kompiuterį ir radau tekstus, kuriuos rašydamas galvojau apie knygą. Norėdamas padėti tam tašką parašiau dar kelis ir pirmąjį kartą atidaviau PK. Žinoma, nelaimėjau (juokiasi). Juk 30 tekstų knygelės niekas neleis. Vėliau sutikau komisijoje buvusį Aidą Marčėną ir paklausiau, kodėl mano knygos neišleido. Jis pasakė, kad tekstų mažai.

– Bet juk konkursas vyksta anonimiškai.

– Taip, bet A.Marčėnas iškart pasakė, kad atpažino mano eilėraštį apie Sigitą Gedą. Užtruko, kol atsirinkau, apie kurį tekstą jis kalba, nes jį rašiau dar poetui būnant gyvam ir, tiesą sakant, negalvodamas apie S.Gedą.

Taigi, parašęs 10 tekstų daugiau, ėmiau ir laimėjau (juokiasi).

– Ar stipriai pasikeitei nuo 18 metų?

– Labai, tada turėjau ilgą paltą, ilgus plaukus ir žiūrėjau „Monty Python“, ką mėgstu ligšiol.

– Ar galėtum apibūdinti save trimis būdvardžiais?

– Nemoku žaisti tokių žaidimų...Turbūt, tylus, klausantis, analizuojantis.

– Ernestas Hemingway'us rašė atsistojęs, nes jam taip buvo lengviau susikaupti. Kaip atrodo tavo rašymo ritualas?

– Na, neturiu aš rašymo ritualų (juokiasi). Sakydamas, kad per metus parašau 15–20 tekstų, turėjau omenyje, jog jie parašyti per vieną metų savaitę. O vėliau likusią 51 metų savaitę – nerašau.

Dažniausiai idėjos šauna vedžiojant šunį arba einant į darbą. Telefone turiu užrašinę, o grįžęs namo atsisėdu prie kompiuterio ir dirbu. Nelabai tikiu įkvėpimais ir nušvitimais. Nors man tai ir žavu, yra „Facebook“ matomų poetų, kuriančių sau atmosferas su kardais, kimono ir dar kitomis priemonėmis (juokiasi).

Nelabai tikiu įkvėpimais ir nušvitimais.

Apie poeziją ir poetus – „Ars Poetica“ kaip pokštas

– Pasikalbėkime apie „Ars Poetica“, eilėraštį, kurį kiekvienas doras poetas turi parašyti. Taviškio pavadinimas skamba taip: „Paauglystės neišaugęs poetas atranda veiksmingas priemones ir rašo „Ars Poetica“.

– Antra pavadinimo dalis atsirado dabar, o pats eilėraštis, kai man buvo 18 metų. Jį rašiau ironizuodamas būtent tą tradicinį mąstymą, kad kiekvienas doras poetas turi jame išdėstyti savo kūrybinius principus. Jis berods buvo 2003 m. poezijos pavasario almanache, o kitame kritikas Marijus Šidlauskas jį išvadino euro eilėraščiu. Man ligšiol smagu. O Giedrė Kazlauskaitė savo recenzijoje apsidžiaugė radusi tokį eilėraštį.

Knygos redaktorius Valentinas Sventickas siūlė jį įdėti prie pirmųjų dviejų, tačiau knygos konceptas neatitinka šio eilėraščio.

– O kaip tau atrodo, kokia turėtų būti poeto figūra XXI a.?

– Aš nelaikau savęs poetu, nes nesuprantu, kas tai yra. Man priimtiniau yra „aš rašau eilėraščius“. Tai skamba sąžiningiau ir neuždeda štampo.

Neseniai „Facebook“ mačiau diskusiją, kurioje žmonės piktinosi, kad poetų nesimato viešojoje erdvėje. Mat jie nevažiuoja ir nepasakoja žmonės apie gyvenimo tiesas. Aš nelabai suprantu, kodėl jie turėtų tai daryti. Tai buvo poeto-politiko figūra nepriklausomybės laikotarpiu. Taip, poezija gali būti socialiai aktyvi, bet aš neketinu niekam atverti dvasinio nušvitimo. Aš tiesiog rašau eilėraščius.

Aš nelaikau savęs poetu, nes nesuprantu, kas tai yra. Man priimtiniau yra „aš rašau eilėraščius“. Tai skamba sąžiningiau ir neuždeda štampo.

– Vadinasi – poezija dėl poezijos?

– Man artimas Henriko Radausko požiūris – „Aš nestatau namų,/ aš nevedu tautos“. Man tai tiesiog malonu, aš myliu kalbą ir man patinka iš jos sukurti kažką gražaus.

– Ar poezija yra prabangos prekė?

– Jeigu laikas yra pinigai, tai poezija yra prabangos prekė. Poezijai reikia treniruočių, reikia ją nuolat skaityti, kad toks kalbėjimo būdas tau atsivertų. Be abejo, reikia žinoti, ką skaityti.

– O tu pats skaitai klasikinius, modernius autorius? Ar savo bendraamžių kūrybą?

– Tiesą sakant, poezijos skaitau labai nedaug. Perskaitau viską, ką išleidžia didieji mūsų vardai, iš smalsumo perverčiu bendraamžius. Taip pat yra atskirų tekstų, kuriuos moku beveik mintinai, tačiau skaitau juos vis iš naujo.

Na, o patys autoriai nieko nenustebins, tai yra Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas, kurio paskutinė rinktinė – tiesiog nuostabi.

Aktualijos poezijoje – žurnalisto darbas rašyti netrukdo

– Tavo poezijoje yra aktualijų įvaizdžių: „užuteky po tiltu turškės antys/ grįžau namo o televizoriuj karbauskis“. Esi verslo žurnalistas, kaip tai dera su poezija? Giedrė Kazlauskaitė savo recenzijoje sako, kad „žurnalisto įdirbis kiša koją, ironija virsta banalybe.“ Kaip tu į tai reaguotum?

– Ji sako, kad po 20 metų niekas nežinos, kas yra Karbauskis. Aš juk nerašau į amžinybę (juokiasi). Man „antys“ ir „Karbauskis“ atrodo labai geras ir šmaikštus rimas.

O dėl verslo žurnalistikos, tai vėl kalba pasisuka apie štampus. Jeigu jau esi poetas, tai esi neįgalus niekam kitam. Taip nėra. Buvo poetų fizikų, filosofų, matematikų ir visokiausių kitų poetų.

Poezija yra priemonė, kuri padeda suprasti, kaip veikia pasaulis, ji leidžia į pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos. Nežinau, kas yra sudėtingiau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lukas Miknevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lukas Miknevičius

– Ar galima tave tapatinti su eilėraščiu subjektu? Kaip nupieštum savo lyrinį subjektą?

– Nei fotografinės atminties, nei gebėjimo tapyti veidus – piešiu ovalą su taškučiais ir brūkšneliu vietoje nosies. Tapatinti visiškai negalima. Žinoma, jis nekalba kažko, ko nežinočiau aš. Bet aš suvokiu poezijos rašymą kaip darbą.

Pradedu nuo kažko, kas įstrigo man, kaip žmogui, tačiau galiu visiškai pakeisti teksto mintį vidury, jeigu pasirodys, kad subjektui nuo to bus skaudžiau ar liūdniau, linksmiau ar įdomiau.

Poezijos ir eilėraščio žmogaus nemistifikuoju. Vis tiek, jis yra suma tų, kuriais kažkada buvau. Jis niekada nėra tai, kas esu dabar.

– Mane suintrigavo skyrius „Miestelio dienoraščiai“, kurioje vaizduojama niūri ir paprasta mažų lietuviškų miestelių kasdienybė. Visgi kokia buvo tavo vaikystė Lyduvėnuose prie Dubysos?

– Tai kyla iš mano paties požiūrio. Kurį laiką gyvenau Marijampolėje, nes turėjau galimybę dirbti iš namų.

Lyduvėnai yra kaimelis, kurio faktiškai nebėra. Ten baigiau dvi klases, o tada su tėvais išvažiavome gyventi į Panevėžį. Lyduvėnuose mokykloje mokėsi 64 mokiniai, kur ta pati mokytoja vienu metu turėjo 4 pirmokus ir 6 trečiokus. Taigi nuo tų laikų į provinciją nežiūriu kaip į kažką už gyvenimo ribos.

– O yra tokių, kurie taip žiūri?

– Nors draugai ir nieko nesakė, jų akyse mačiau, kad tai vertinama lyg pralaimėjimas. Iš tiesų, niekuo gyvenimas ten nesiskiria, tiesiog viskas vyksta lėčiau (juokiasi). Marijampolėje pradėjau kurti iš naujo.

– Tavo knygoje taip pat gausu upės motyvų. Ką tau reiškia vanduo?

– Vaikystėje gyvenau tarp trijų objektų: mokyklos, Dubysos ir mokytojų namų, kuriuose su tėvais gyvenome. Tereikėdavo pereiti stadioną ir atsidurdavai prie upės. Dabar turbūt būčiau atimtas (juokiasi), nes šešerių metų saulei tekant išeidavau prie Dubysos ir grįždavau vakarop. Vėliau dar atsirado ir biblioteka. Kartą tėvai sukėlė triukšmą ir lakstė po visą kaimą manęs ieškodami, surado būtent bibliotekoje skaitant krūvą žurnalų. Bibliotekininkės apsidžiaugė pamačiusios mamą, nes jų darbas jau prieš dvi valandas buvo pasibaigęs.

Mano abu tėvai lituanistai, namie buvo daug knygų. Atsimenu tėvus žiūrinčius televizorių, save gulintį už fotelio ant kilimo ir skaitantį S.Gedos „Baltąją varnelę“.

– Dažnai jaunųjų poezijai klijuojama etiketė, kad jie yra egocentrikai. Tačiau pastarųjų metų debiutai rodo, kad esama ir kitokių balsų. Pavyzdžiui, tiek tavo knyga, tiek Manto Toločkos „Popierinė“ nemaištauja.

– Taip, aš visiškai nemaištauju. Aš tiesiog stebiu, nes nematau, prieš ką rašydamas poeziją turėčiau maištauti ir kovoti.

Aš tiesiog stebiu, nes nematau, prieš ką rašydamas poeziją turėčiau maištauti ir kovoti.

Apie adresatą

– Kokia tavo poezijos funkcija? Kas jos adresatas? Prabangos prekių pirkėjas?

– Na, knygos tiražas yra 500 knygų ir, duok Dieve, kokie 150 yra nupirkta. Va, tau ir adresatas (juokiasi). O jeigu kažkas skaitydamas pajus, kad tekstas apie jį, man bus gera žinoti. Turbūt toks ir tikslas.

– Bet turbūt ruošiesi bendrauti su savo skaitytojais?

– Aš mielai nebendraučiau (juokiasi). Bet yra sutartis su leidykla, pagal kurią turėsiu dalyvauti knygos pristatyme ir kituose renginiuose.

– Tiesiog norėjai turėti knygą, ir tiek?

– Tiesą sakant, maniau, kad kitos poezijos knygos nebus. Tačiau telefono užrašinėje jau yra šiek tiek „griaučių“. Norėčiau rašyti ir prozą, bet esu tinginys (juokiasi).

Eilėraščius rašyti paprasčiau. Jeigu nekuri perteklinės kalbos, bet esi eilėraščio rašymo būsenoje, tai nėra sudėtinga.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lukas Miknevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lukas Miknevičius

Apie pavadinimą

– Ankstesniuose interviu buvo rašyta, kad tavo knyga vadinasi „Sezono atidarymas“, o rankoje laikau „už vėjo tuščia“. Kodėl? Ką reiškia šis pavadinimas?

– „Sezono atidarymas“ man buvo reikšmingas, nes tai apie žvejybą ir apie debiutą. Tačiau V.Sventickas sako, kad pavadinimas panašus į Antano Šimkaus „Sezonas baigtas“. Nenorėdamas, kad būtų sąsajų, pakeičiau į panašų su vėjo motyvu, kuris reiškia tuščią kalbėjimą. Kadangi knyga nėra pretenzinga, vietoje V.Sventicko pasiūlyto „Gražus už vėjo tuščią“ palikau trumpesnį variantą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

02:24
01:41
01:01

Esports namai

Maistas