Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 16d. 16:29

„Piterio Peno“ autorius J.M. Barrie: „Kai mums sukanka dvylika, nieko svarbaus nebenutinka“

J.M. Barrie
„Tyto alba“ nuotr. / J.M. Barrie

Škotų rašytojo ir dramaturgo Jameso Matthew Barrie’o sukurta istorija apie Piterį Peną, Vendę ir pamestinukus jau daugiau kaip šimtmetį žavi viso pasaulio vaikus ir suaugusiuosius.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.   

Neseniai knyga „Piteris Penas“ perleista lietuvių kalba (iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė, išleido „Tyto alba“) su pirmojo leidimo Franciso Donkino Bedfordo iliustracijomis. 

Šis „Scotland Magazine“ straipsnis – bandymas patyrinėti škotiškas suaugti nenorėjusio Piterio Peno šaknis.

Piterio Peno beieškant

1904 m. gruodžio 27 d. Londone, perpildytoje „Jorko kunigaikščio teatro“ salėje susigrūdę žiūrovai pirmąkart mėgavosi garsiąja rašytojo J. M. Barrie’o pjese „Piteris Penas, arba berniukas, kuris nenorėjo suaugti“. Po spektaklio pasirodė daugybė entuziastingų atsiliepimų. Vienas jų skelbė: „Autorius meistriškai kuria paprastos pjesės, kuriai negalioja jokios taisyklės, įspūdį. Ji žavi nenuoseklumais, būdingais fantazuojančio vaiko žaidimams, ir pašėlusiu ekstravagantiškumu, kokiu pasižymi tik svajojantys paaugliai...“

Nuo tada Piteris Penas tapo vienu populiariausių personažų vaikų literatūroje. Jis užkariavo visas įmanomas nišas – radiją, televiziją, lėlių teatrus, pantomimą, kino pasaulį, – jo kraitėje gausybė filmų ir spektaklių, netgi ant ledo. Bet mačiusieji šio reiškinio gimimą 1904-aisiais, žinojo, kad jo sėkla buvo pasėta prieš daugybę metų Škotijos širdyje.

Viskas prasidėjo Kirimjūre, Brichino gatvėje, 9-uoju numeriu pažymėtame name. Būtent čia 1860-ųjų gegužės 9 d. gimė Jamesas Matthew Barrie. Jis buvo devintas vaikas audėjo Davido Barrie’o ir jo žmonos Margaret Ogilvy šeimoje.

„Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
„Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

Motina J. M. Barrie’ui tapo pirmuoju įkvėpimo šaltiniu – ji pažadino būsimo rašytojo fantaziją, pasakodama istorijas apie savo vaikystę Kirimjūro audėjų bendruomenėje. Šios istorijos įkvėpė J. M. Barrie parašyti straipsnių seriją, vėliau jie virto knyga „Senovės idilės“ (Auld Licht Idylls). Margaret Ogilvy neteko motinos būdama vos aštuonerių ir veikiausiai jos netektis pakišo Jamesui neįprastą idėją.

Vėliau jis rašys: „Motinos mirtis pavertė ją namų šeimininke, mama savo mažajam broliukui. Ji šveitė, adė, kepė, siuvo, bet kartais vaikas joje nugalėdavo ir ji išbėgdavo pažaisti su bendraamžiais.“ Be abejo, vaikiškos, bet kartu ir motiniškos mergaitės vaizdinys įkvėpė sukurti Vendę, knygoje pamestinukams trumpam atstojančią motiną. 

Vaikystėje Jamesui į atmintį neišdildomai įsirėžė trylikamečio brolio Davido mirtis čiužinėjant pačiūžomis. Tuo metu J. M. Barrie’ui buvo vos šešeri, bet jis puikiai matė motinos sielvartą ir stengėsi užimti brolio vietą. Bėgdamas į vaizduotės pasaulį, jis savaip atsitverdavo nuo sielvarto – tada jį ir užvaldė mintis apie vaiką, kuris niekada neužaugs. 

1872-aisiais Barrie šeima persikėlė į kitą Kirimjūro dalį, bet jų namas Brichino gatvėje buvo išsaugotas – dabar jis priklauso Nacionaliniam Škotijos fondui. Jame saugoma daug eksponatų, susijusių su J. M. Barrie’u, be kita ko, rašytojo portretas, nutapytas sero Johno Lavery (jis laikinai pasiskolintas iš Nacionalinės paveikslų galerijos), autentiški „Piterio Peno“ rankraščiai ir reklaminis spektaklio plakatas. Kambariai įrengti taip, kaip jie atrodė Barrie’o vaikystėje. Kai kurie eksponatai – kopijos, bet dauguma baldų autentiški, kaip Margaretos Ogilvy žindymo krėslas, Barrie’o stalas ir medinis suolas su aukšta atrama, atvežtas iš buto Londone, kur jis gyveno paskutiniuosius trisdešimt metų.

Tikrasis Piteris

Tarp svarbiausių eksponatų – du kostiumai. Vieną jų dėvėjo Pauline Chase. Pirmajame spektaklyje ji vaidino vieną iš pamestinukų, bet vėliau jai atiteko pagrindinis vaidmuo. Piterį Peną ji vaidino net devynis sezonus. Kitas kostiumas priklausė Jeanai Forbes Robertson – taip pat aktorei, vienai iš daugelio, vaidinusių Piterį.

Mažai kam žinoma, kad pirmuoju teatru Barrie’ui tapo Kirimjūro viešoji skalbykla. Ten jiedu su vaikystės draugu Jamesu Robbu statė spektaklius savo šeimoms. Manoma, kad Vendės namelis Niekados šalyje – sumažinta skalbyklos versija.

Kartą J. M. Barrie pareiškė: „Po to, kai mums sukanka dvylika, daugiau nieko svarbaus nenutinka.“ Vis dėlto ketverius metus, praleistus mokantis Damfrio akademijoje, jis pavadino vienais laimingiausių. Akademiją jis pradėjo lankyti vos trylikos, ir vienas šilčiausių prisiminimų iš tų laikų susijęs su mokyklos žurnalu, kurį nuo 1875-ųjų leido Barrie’o draugas Wellwoodas Andersonas. Barrie žurnalui rašė straipsnelius, kurie vadinosi „Mokytojo atsimynimai“, – jo tekstuose buvo gausu panašių tyčia paliktų rašybos klaidų. Šiuo metu rankraščiai eksponuojami Damfrio muziejuje. 

Mokydamasis akademijoje, J. M. Barrie gyveno Damfryje su savo vyresniuoju broliu Alexanderiu, – dabar ant Viktorijos gatvės namo, pažymėto 6-uoju numeriu, kabo memorialinė lenta.

Jei Damfryje praleisti metai Barrie’ui buvo vieni laimingiausių, tai studijos Edinburgo universitete – vienas liūdniausių ir vienišiausių periodų. Ten jis išvyko nenoriai, paklusdamas tėvų valiai, vis dėlto 1882 m. baigė universitetą apsigynęs magistro laipsnį. Bet jo širdis linko prie rašymo, tad 1885 m. jis susikrovė lagaminus ir išvyko į Londoną, nusprendęs daryti žurnalisto karjerą Flitstrite. 

Vos per dvejus metus jis tapo žinomas, buvo itin produktyvus žurnalistas, o 1888-asiais išgarsėjo ir kaip išskirtinių romanų autorius. Pirmieji jo romanai „Langas Tramse“ (A Window in Thrums) ir „Kai esi vienišas“ (When a Man’s Single) buvo paremti motinos vaikystės prisiminimais, tik Kirimjūras virto Tramsu (pžd. Siūlagaliai)...

1902 m. Barrie apsigyveno Beisvoterio gatvėje, priešais Kensigtono sodus, – būtent ten jis pirmą kartą sutiko kaimynų Arthuro ir Sylvios Llewelynų Daviesų vaikus. Barrie greitai susidraugavo su šia šeima, dažnai žaisdavo su vaikais ir pasakodavo jiems užburiančias pasakas. George’ui, Jackui, Peteriui Llewelynams Daviesams Barrie pirmą kartą papasakojo istoriją apie mažą berniuką, vardu Piteris Penas, kuris nenorėjo užaugti ir pabėgo į Kensingtono sodus, kad galėtų gyventi su paukšteliais ir fėjomis. Ši istorija pirmąkart buvo papasakota romane „Baltasis paukščiukas“ 1902-aisiais, o po ketverių metų ji išėjo kaip atskiras leidinys – „Piteris Penas Kensingtono soduose“ – ir sulaukė milžiniško pasisekimo. Tada Barrie nusprendė parašyti pjesę apie Piterį Peną.

Berniukas, nenorėjęs užaugti

J. M. Barrie pradėjo plėtoti idėją, kuri įstrigo jam galvon dar vaikystėje, Kirimjūre. Spėjama, kad Piterio vardą jis pasirinko, nes draugavo su Peteriu Scottu – garsaus užpoliarės tyrinėtojo Roberto Scotto sūnumi. Robertas Scottas žuvo vienoje iš savo ekspedicijų, bet paliko laišką, kuriame prašė savo draugą J. M. Barrie pasirūpinti jo sūnumi ir kitų žuvusių ekspedicijos narių vaikais. Rašytojas aktyviai dalyvavo kuriant pagalbos žuvusiųjų šeimoms fondą ir susidraugavo su mažuoju Piteriu, kasdien jį lankė ir ilgai su juo susirašinėjo. Peno pavardę J. M. Barrie greičiausiai pasiskolino iš ožiakojo graikų dievo Pano, itin mėgusio linksmybes, dainas ir žaidimus. Kurdamas Piterio Peno charakterį, Barrie jame sulydė Llewelynų Daviesų berniukų bruožus. Taip Piteris Penas tapo „berniuku, kuris nenorėjo užaugti“. 

Taip Piteris Penas tapo „berniuku, kuris nenorėjo užaugti“

Iš pradžių Barrie pjesę pasiūlė Herbertui Beerbohmui Tree (britų aktorius, režisierius ir teatro impresarijus – vert. past.), bet šis ją atmetė. Tada pjese susidomėjo Charlesas Frohmanas  (garsus amerikiečių teatro prodiuseris, vienas iš „Teatro sindikato“ steigėjų, nuomojęs Jorko kunigaikščio teatrą Londone)  ir leido ją statyti Jorko kunigaikščio teatre. Premjeroje vaidino to meto žvaigždės – Nina Boucicault atliko Piterio Peno vaidmenį, Hilda Trevelyan – Vendės, o rašytojos Daphne du Maurier tėvas Gerard’as du Maurier vaidino poną Darlingą ir Kapitoną Huką.

Barrie parašė ir daugiau pjesių, tarp jų ir „Įžymiąją gatvę“ (Quality Street),„Nuostabųjį Kraitoną“ (The Admirable Crichton) bei „Merę Rožę“ (Mary Rose). Visos jos sulaukė didelio pasisekimo, bet niekam nekyla abejonių, kas jam atnešė šlovę...

„Piterio Peno“ istorija baigiasi laimingai, deja, to paties negalima pasakyti apie Llewelynų Daviesų šeimą. Abu berniukų tėvai mirė nuo vėžio. Po jų mirties jų globėju tapo J. M. Barrie. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jackas tarnavo Karališkajame jūrų laivyne. Po kurio laiko savanoriais į karą išvyko George’as ir Peteris. Jackas ir Peteris karą išgyveno, o George’as žuvo 1915-aisiais, Flandrijoje. Anksčiau laiko mirė ir Michaelas – ketvirtasis Llewelynų Daviesų sūnus. 1921 m. jis kartu su draugu nuskendo Temzėje. Grįžęs iš karo Peteris susidomėjo leidybą ir 1926 m. įkūrė leidyklą „Peter Davies Ltd“. Deja, 1960 m. jis nusižudė po traukinio ratais. Kartu su broliu leidykloje dirbo ir Nicholas – jauniausias Llewelynų Daviesų berniukas. 1978 m., BBC statant mini serialą apie Llewelynų Daviesų šeimą „Lost Boys“, jis konsultavo rašytoją Andrew Birkiną. Nicholas mirė 1980 m, sulaukęs 77-erių.

1894 m. J. M. Barrie vedė jauną aktorę Mary Ansell, vaidinusią vienoje jo pjesių. Beje, juos supažindino rašytojo draugas Jerome’as K. Jerome’as. 1909 m. santuoka buvo anuliuota. Vaikų pora neturėjo, bet juos rašytojui atstojo Llewelynų Daviesų berniukai. 
J. M. Barrie sulaukė pripažinimo – 1913 metais karalius Jurgis V suteikė jam baroneto titulą, o 1922-aisiais jis buvo apdovanotas ordinu už nuopelnus literatūrai. Keletą metų jis dirbo Šv. Andriaus universiteto rektoriumi, o 1930–1937 m. ėjo Edinburgo universiteto kanclerio pareigas. 1928-aisiais tapo Literatų draugijos prezidentu.

J. M. Barrie mirė 1937 m., sulaukęs 77-erių, ir buvo palaidotas Kirimjūre, šeimos kape. Bet jau daugiau kaip 100 metų jis gyvena garsiausiame savo kūrinyje, kurio populiarumas iki šiol nemažėja. Ir nepanašu, kad Piteris Penas amžiams pradingtų Niekados šalyje...

J. M. Barrie’o gyvenimas didžiajame ekrane

Knygoje „Piteris Penas“ J. M. Barrie sukūrė įtaigų pasaulį, kuriame gyvena pamestinukai, piratai su kabliais vietoj rankos, tiksintys krokodilai ir smalsios fėjos. Pirmą kartą ši istorija buvo pastatyta teatre 1904 m., o 1953 m. „Disney“ animatorių dėka Piterio, Vendės, Kapitono Huko ir fėjos Dindilin nuotykiai atgijo ir didžiajame ekrane.

„Tyto alba“ nuotr./J. Deppas
„Tyto alba“ nuotr./J. Deppas

Bet, ko gero, patys gražiausi spektakliai būna per kiekvienas Kalėdas, kai mažieji Ormondo gatvės ligoninės pacientai atkuria scenas iš pjesės. Barrie ilgą laiką globojo šią ligoninę ir 1929 m. visam laikui perdavė jai „Piterio Peno“ teises, kad visos už šią istoriją gautos lėšos atitektų ligoninei.

Net ir dabar, praėjus daugiau kaip 100 metų po „Piterio Peno“ debiuto Londono teatre, ši istorija vis dar kaitina vaizduotę. 2004 m. buvo sukurtas filmas „Niekados šalies beieškant“, kuriame pasakojama apie J. M. Barrie ir jo santykius su Llewelynų Daviesų šeima istorija, atskleidžiama, kas jį įkvėpė parašyti šią istoriją. Filmas buvo išgirtas kritikų ir nominuotas 7 Oskarams bei 11 BAFTA apdovanojimų. J. M. Barrie’o vaidmenį atliko Johnny Deppas – jam net teko specialiai mokytis škotiško akcento pas šios srities specialistą, o Sylvią Davies vaidino Kate Winslet.

Dabar, Piteriui Penui jau daugiau kaip 100 metų, bet jis toks pat jaunas ir žaismingais kaip ir prieš šimtmetį. Atrodo, J. M. Barrie’o sukurtam herojui gresia amžinas gyvenimas...

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės