Pranešime žiniasklaidai rašoma, kad tai pirmoji lietuvių kalba parengta knyga apie žymųjį menininką.
Stanisławas Ignacy Witkiewiczius-Witkacy (1885–1939) – ypatinga lenkų modernizmo ir avangardo asmenybė, ryškus ir įvairiapusis menininkas: dailininkas, fotografas, dramaturgas, filosofas, rašytojas, meno teoretikas, žmogus, mąstęs, kūręs ir gyvenęs nešabloniškai. Nedaugelis žino, kad šio nepaprastai įdomaus menininko šaknys – Lietuvoje. Menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius, žinomas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, gimė Lietuvoje, Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, čia lankė gimnaziją. Kartu su tėvais po 1863 metų sukilimo buvo ištremtas į Tomską. Sulaukęs brandos studijavo Sankt Peteburge, sukūręs šeimą nuo 1875 metų gyveno Varšuvoje, kur ir gimė Stanislawas Ignacy, vėliau Zakopanėje.
Menininko motina Marija Pietrzkiewiczówna taip pat gimė Lietuvoje – Tryškiuose, jos giminė kildinama iš Žemaitijos aristokratų. Nuo mažumės S.Witkacy buvo auklėjamas ir mokomas namuose privačiai, anksti pradėjo reikštis ir S.Witkacy kūrybinis talentas. Pirmąsias pjeses jis parašė vos aštuonerių, apie tai jo tėvas didžiuodamasis rašė giminėms laiškuose. Ankstyvas, nuoseklus ir visapusiškas lavinimas, meninio skonio ugdymas, nepaprastai stiprus ryšys su tėvu (jie visą gyvenimą aktyviai susirašinėjo, vertino vienas kito kūrybą), laisvė saviraiškai, globėjiškas santykis su motina buvo pirminės S.Witkacy asmenybės atramos. Po įvairių dailės studijų S.Witkacy apsistojo Zakopanėje, įsiliejo į Zakopanės bohemos gretas, aplink save subūrė adoratorių minią, tačiau lygiai taip pat ir aršiai nusiteikusių kritikų būrį. Garsėjo ekstravagantišku būdu, pomėgiu šokiruoti ir eksperimentuoti, arogantiška laikysena. Aplinkinių neretai apibūdinamas kaip skandalistas, provokatorius, erotomanas ir narkomanas. Nepaisant dviprasmiškų jo asmenybės vertinimų, buvo nepaprastai darbštus kūrėjas: kūrybinį palikimą sudaro daugiau nei 40 pjesių (iš kurių beveik pusė yra dingusi), 4 romanai (vieno nebaigė), keli filosofijos ir meno teorijos traktatai, daugybė piešinių, pastele tapytų portretų ir autoportretų, fotografijų. Iš visų veiklos sričių ilgiausiai ir nepertraukiamai užsiiminėjo tapyba ir piešimu.
1925 m. S.Witkacy įkūrė portretų firmą „Firma: „S.I.Witkiewicz“, kuri komerciniais tikslais veikė iki pat 1939 m. Firmos pobūdį geriausiai nusako S.Witkacy sukurtas „Reglamentas“, kurį iš pradžių sudarė 10 paragrafų. Šiame reglamente portretai suskirstyti į tipus, nurodytos jų charakteristikos ir kainos, apibrėžta, kas klientui leistina, o kas ne. Reglamente sąmoningai nevartojami žodžiai „menas“ ar „kūrinys“, o visas tekstas užrašytas sutarčių kalba. Pavyzdžiui: „Klientui kategoriškai draudžiama kritikuoti. Portretas klientui gali nepatikti, bet firma be specialaus leidimo neleis išsakyti nė kukliausių pastabų. Jei firma leistų sau tokią prabangą – išklausyti klientų nuomonę, jau seniai būtų išprotėjusi (...) Firma buvo, viena vertus, S.Witkacy įsitikinimų apie meno nuosmukį manifestacija, kita vertus – būdas užsidirbti pragyvenimui.
Visoje S.Witkacy kūryboje gausu filosofijos. Ja domėjosi visą savo gyvenimą: skaitė ir analizavo filosofijos veikalus, užrašinėjo pastabas paraštėse, sukūrė savo filosofijos teoriją, kurią pavadino biologiniu monadizmu. Taip pat nuosekliai kūrė ir plėtojo „grynosios formos“ koncepciją, savo pjesėmis bandė šią teoriją pagrįsti. Pjesė „Mažame dvarely“ („W małym dwórku“) – iki šiol vienintelis S.Witkacy kūrinio pastatymas lietuvių kalba.
Nepaisant to, kad S.Witkacy tarytum šaipėsi, provokavo ir režisavo savo gyvenimą, jame netrūko dramatizmo, skepticizmo ir principingų pasirinkimų. Pats svarbiausias buvo priimtas lemtingomis Antrojo pasaulinio karo pradžios dienomis. 1939 metų rugsėjį S.Witkacy užsirašė į kariuomenę kaip atsargos karininkas, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos negavo mobilizacijos kortelės. Kartu su pabėgėlių banga rugsėjo 5 dieną paliko Varšuvą ir su ilgamete bičiule Czesława Oknińska-Korzeniowska išvyko į rytus. Rugsėjo viduryje jie pasiekė Jeziorų kaimą prie Dombrovicos Polesėje. Rugsėjo 18 dieną, išgirdę naujieną apie Raudonosios armijos įžengimą į rytines Lenkijos teritorijas, nutarė kartu nusižudyti. Ji išgyveno, jis kitą dieną buvo palaidotas vietinėse kapinaitėse.
Lenkijos institutas Vilniuje kartu su Adomo Mickevičiaus ir S.Witkacy institutais bei leidykla „Aukso žuvys“ dovanoja skaitytojams pirmąjį lietuvių kalba parengtą leidinį, kuriame išsamiai ir visapusiškai pristatoma šio įžymaus menininko kūryba (piešiniai, portretai, fotografijos, pjesės, romano fragmentas, esė) ir ją apžvelgiantys lietuvių ir lenkų tyrinėtojų tekstai.
„Knygos parengimo darbai užtruko ilgiau nei metus. Per tą laiką pavyko surinkti puikių lietuvių ir lenkų ekspertų tekstus apie įvairius S.Witkacy kūrybos aspektus bei kelis jo literatūros kūrinių vertimus. Knygą papildo labai įdomios iliustracijos: nuotraukos, paveikslai ir piešiniai. Leidinys skirtas plačiau supažindinti lietuvių skaitytojus su šiuo iš Lietuvos kilusiu menininku, apie kurį Lietuvoje vis dar mažai žinoma. S.Witkacy daug metų laukė pripažinimo. Šimtosios Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo metinės yra puiki proga prisiminti iškiliausius kūrėjus, jų darbus bei įvykius, formavusius mūsų tautų ir kultūrų istoriją. Tad ši knyga ir neseniai Kaune surengta paroda „Angelas ir sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“ šią progą įprasmina. Džiaugiuosi, kad kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje ir leidykla „Aukso žuvys“ galime Lietuvoje pristatyti šią iškilią lenkų kultūros asmenybę, kuri šiuo metu Lenkijoje yra nepaprastai populiari, tiesiog kultinė. Jo darbai vis dar įkvepia menininkus“, – teigia Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcin Łapczyński.
Knyga bus pristatyta vasario mėnesį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.
