2012 m. balandį M. J. Sandelis išleido knygą „Ko nenusipirksi už pinigus: moralinės rinkos ribos“ (What Money Canʼt Buy: The Moral Limits of Markets). 2015 metų pradžioje ši knyga pasirodė ir lietuviškai, ją iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, išleido „Tyto alba“.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad M. J. Sandelis knygoje dėsto akivaizdžius dalykus. Jis pateikia klausimus, su kuriais mes kasdien susiduriame, bet bijome garsiai juos išsakyti. Pavyzdžiui: ar iš tikrųjų norime visuomenės, kurioje viskas būtų perkama ir parduodama? Gal yra tam tikrų moralinių ir pilietinių vertybių, kurios neturėtų būti įkainojamos?
„Ko nenusipirksi už pinigus“ liudija autoriaus, kaip kritiško mąstytojo, talentą – jis geba aiškiai dėstyti argumentus, išvengdamas teisuoliško pamokslavimo ar šventeiviško tono. Savo knygoje – ją galima būtų pavadinti neilga, bet racionalia diskusija – Sandelis atskleidžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius Vakaruose susiformavo tam tikra kultūra, kur rinkos principai iškeliami aukščiau visko. Pasak jo, tokioje visuomenėje kyla pagunda suprekinti net ir tokias nepajudinamas vertybes kaip dorybė, padorumas, draugystė. Sandelis tiki, kad šios ne rinkos logika grįstos vertybės turėtų būti neatskiriama kiekvienos funkcionuojančios demokratijos dalis, nesvarbu, kokia galinga visuomenė būtų.
– Savo knygoje rašote, kad ekonomistai dažnai mano, jog rinka yra inertiška, kad ji nedaro poveikio joje cirkuliuojančioms prekėms. Tačiau jūs su tuo nesutinkate. Kodėl?
– Jei kalbame apie materialines gėrybes, taip, rinka jų nekeičia. Pavyzdžiui, jei parduosite arba padovanosite man plokščiaekranį televizorių, tiek vienu, tiek kitu atveju jis veiks vienodai. Prekės savybės dėl to nepasikeis. Bet jei kalbėtume apie tas gyvenimo sferas, kurios orientuotos ne į materialinę naudą, ši taisyklė ne visada bus teisinga. Dažnai svarbios socialinės veiklos sritys yra glaudžiai susijusios su tam tikromis socialinėmis nuostatomis ir normomis, kurias rinka gali pakeisti arba išstumti.
Gali susiformuoti iškreiptas, grynai mechaninis požiūris į skaitymą ir mokymąsi, išstumsiantis tikrąsias vertybes – troškimą mokytis ir skaityti dėl savęs
– Gal galite pateikti pavyzdį?
– Neseniai įsiplieskė diskusija dėl ekonomistų siūlymo motyvuoti moksleivius bei studentus geriau mokytis skatinant juos finansiškai už gerus pažymius. Pavyzdžiui, Dalase už kiekvieną perskaitytą knygą aštuonmečiams siūlomas dvejų dolerių atlygis. Tikslas išties vertas pastangų – tokiu būdu siekiama geresnio išsilavinimo, aukštesnių mokymosi rodiklių. Ir vis dėlto toks finansinis skatinimas verčia nerimauti: ar neatsitiks taip, kad vaikai ims galvoti, jog mokytis ir skaityti knygas – kankinama prievolė, kurią reikia atlikti tik todėl, kad už ją mokama. Gali susiformuoti iškreiptas, grynai mechaninis požiūris į skaitymą ir mokymąsi, išstumsiantis tikrąsias vertybes – troškimą mokytis ir skaityti dėl savęs. Šis pavyzdys puikiai atspindi, kaip rinkos mechanizmai veikia nematerialines gėrybes, parodo, kad jie gali transformuoti nuostatas, kurias iš tiesų siekiama skatinti ir ugdyti.
– Ne kartą esate sakęs, jog žodis „stimulas“ ir jo dariniai taip išpopuliarėjo tarp ekonomistų, kad jais remiantis net apibrėžiama pati disciplina. Kodėl šį žodį nuo XX-ojo amžiaus pabaigos imta taip dažnai vartoti?
– Dabar ekonomistai nuolat kalba apie stimulus ir skatinamąsias priemones. Jie netgi vartoja žodį „stimuliuoti“, kurį bent jau aš laikau netinkamu ir nepatogiu. Iki dvidešimtojo amžiaus „stimulas“ ir jo dariniai išvis nebuvo vartojami ekonomikos terminijoje. Pavyzdžiui, ekonomikos klasiko Adamo Smitho veikaluose jo niekur nerasite. Bet šiandien jis tapo toks įprastas, kad kartais pati ekonomika yra apibrėžiama kaip stimulų ir skatinamųjų priemonių mokslas. Tai atskleidžia, kaip radikaliai nutolta nuo tradicinės ekonomikos sampratos, kurios objektu laikyti tokie klausimai kaip infliacija, palūkanų normos, ekonomikos augimas ir pan.
Pastaraisiais dešimtmečiais ekonomistai ekonomikos mokslą pavertė gerokai abstraktesne disciplina ir ėmė taikyti jo dėsnius visoms gyvenimo sritims. Tokie žodžiai kaip „stimulas“ ir jo dariniai leidžia tą daryti. Viena yra kalbėti apie žaliavų ar parduotuvėse parduodamų prekių kainas, bet šiais laikais ekonomistai nori paaiškinti visą gyvenimą – o juk daugumos dalykų gyvenime neįmanoma įkainoti. Ekonomistai suvokė: norint permąstyti žmonių elgesį remiantis ekonomikos matais, jiems reikia abstraktesnės kalbos. Taip jų žodyne atsirado žodis „stimulas“ – juk stimulu gali būti laikoma bet kokios rūšies motyvacija. Juk dažnai girdime apie stimulą stropiai mokytis, stimulą išsaugoti santuoką, stimulą laikytis įstatymų. Tam tikra prasme, šio žodžio vartosena ženklina ekonomikos kaip mokslo abstraktėjimą bandant apibrėžti ir paaiškinti visas gyvenimo sritis.
Prieš trisdešimt metų žodis „stimuliuoti“ buvo beveik nežinomas. Dabar apie stimuliavimą kalba ne tik ekonomistai, be ir politikai: šį žodį itin dažnai vartoja D. Cameronas ir B. Obama, tuo tarpu jų pirmtakų kalbose šis žodis šmėkšteli vos keletą kartų. Taigi, tai savotiškas laiko ženklas, rodiklis, patvirtinantis, kad rinkos logika plinta ir yra taikoma ne tik ekonomikoje, bet ir apskritai mūsų kultūroje.
– Teigiate, kad požiūris į ekonomiką kaip objektyvų mokslą, nepriklausomą nuo moralinės ir politinės filosofijos, yra ginčytinas. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kaip rinkos logika skverbiasi į gyvenimo sferas, kurios neturi nieko bendra su ekonomika ir yra labiau sietinos su moraliniais klausimais?
– Iš tikrųjų tik XX amžiuje pradėta apie ekonomiką kalbėti kaip apie objektyvų, vertybių požiūriu neutralų mokslą. Mano galva, tokie teiginiai yra mažų mažiausia ginčytini ir taip buvo visada. Suprantate, kai ekonomika bando paaiškinti viską – nuo šeimos gyvenimo iki pilietinių vertybių – patikėti jos neutralumu darosi sunku.
Dabar apie stimuliavimą kalba ne tik ekonomistai, be ir politikai: šį žodį itin dažnai vartoja D. Cameronas ir B. Obama, tuo tarpu jų pirmtakų kalbose šis žodis šmėkšteli vos keletą kartų
Pateiksiu pavyzdį. Neseniai buvo paskelbtas tyrimas apie vieną vaikų darželį Izraelyje, kur tėvai dažnai vėluodavo atsiimti vaikus. Patarus keliems ekonomistams, darželyje buvo įvestos baudos už vėlavimą. Deja, rezultatas buvo priešingas – vėlavimo atvejų ne sumažėjo, o padaugėjo. Klasikinės kainų teorijos požiūriu – tai anomalija. Paprastai, jei padidini baudą už netinkamą elgesį, tokio elgesio atvejų sumažėja, o ne padidėja. Tad kas nutiko?
Rinkos mechanizmo – šiuo atveju, baudos už vėlavimą – įvedimas pakeitė nusistovėjusias normas, todėl tėvai vis dažniau ėmė vėluoti atsiimti savo atžalas. Iki tol vėluojantys tėvai jautė kaltę dėl to, kad sukelia darželio auklėtojoms nepatogumų ir verčia jas ilgiau dirbti. Bet kai į lygtį buvo įvestas finansinis veiksnys, tai yra už vėlavimą buvo nustatytas mokestis, kurį tėvai mielai sutiko mokėti, jie tai ėmė laikyti savotiška priemoka už viršvalandžius ir liovėsi jautę kaltę dėl vėlavimo.
Įdomu tai, kad darželio administracijai suvokus, kas atsitiko, baudų buvo atsisakyta. Deja, įpratusių per šį laiką vėluoti tėvų skaičius nepakito. Tai pamoka, kurią turime išmokti: kai rinkos mechanizmai paveikia vertybes, anksčiau neturėjusias nieko bendra su rinka, ne taip lengva būna jas atkurti.
– Bet negi šiuo konkrečiu atveju buvo tokia didelė netektis?
– Galbūt vaikų darželio atveju tai ir nėra tokia didelė netektis. Bet mano pavyzdys rodo, kad jei jau rinka ir rinkos normos gali išstumti moralines nuostatas iš įvairiausių socialinio gyvenimo sferų, turime savęs paklausti: kiek iš tiesų mes vertiname tas socialines normas ir praktikas ir ar norime jas apsaugoti? Tai ne vien ekonominio efektyvumo klausimas. Turime susimąstyti apie moralines ir etines normas, kurias galime prarasti. Pateiksiu pavyzdį, kaip iš pažiūros grynai ekonominis klausimas – ar turėtume taikyti rinkos mechanizmus siekdami sumažinti vėlavimų skaičių? – netikėtai persipina su etiniu klausimu – ko iš tiesų vertos tokios socialinės normos kaip darbuotojų tausojimas ir kokia tikimybė, kad jos bus sugriautos, išstumtos arba iškraipytos?
Jeigu rinkos logika persikelia į kitas sferas, ji neišvengiamai susiduria su etiniais klausimais. Todėl ekonomiką būtina vėl susieti su moraline ir politine filosofija. Reikia atsigręžti atgal ir į ekonomiką žvelgti taip, kaip tai darė Adamas Smithas. Jis, kaip ir visi ekonomikos klasikai, ekonomiką suvokė kaip tam tikrą moralinės ir politinės filosofijos šaką, o ne atskirą, vertybių požiūriu neutralų mokslą. Aš manau, kad tai labai išmintingas požiūris.
– Pakalbėkime apie reklamą mokyklose. Savo knygoje rašote, kad 1983 m. į vaikus orientuotai reklamai mokyklose JAV bendrovės išleido 100 milijonų dolerių, o 2005 m. tokios išlaidos jau sudarė 16,8 milijardo dolerių. Ar sutiktumėte, kad dabar pinigai, gauti už reklamą, mokykloms atstoja visuomeninių fondų ir valstybės skiriamą finansavimą? Ar tai reiškia, kad švietimas vis labiau korporatizuojamas?
– Taip, įžvelgiu tokią grėsmę – gali būti, kad nuosekliai judame šia kryptimi. Didžiausią rūpestį kelia faktas, kad kuo labiau mokyklos tampa priklausomos nuo komercinės reklamos ir korporacinio rėmimo, tuo labiau komercializmas skverbiasi į klases. Taigi, yra pavojus, kad mokyklinis lavinimas taps vartotojiškos visuomenės narių parengimo programa ir nebeatliks pilietinio švietimo, padedančio išugdyti iš moksleivių piliečius, misijos.
Tai dar vienas pavyzdys, atskleidžiantis kaip komercializmas ir rinkos vertybės iškraipo arba visai išstumia vertybes, kurios turėtų būti ugdomos mokyklose. Mes žinome, kad visuomenė yra užtvindyta komercializmo, bet būtent mokyklos turėtų būti ta vieta, kur moksleiviai mokomi kritiškai vertinti vartotojišką visuomenę, kurios nariais jie yra. Bet jei komercializmo dvasia persmelks ir švietimo įstaigas, ateity bus sunku sukurti vietą, kur būtų ugdomas kritiškas požiūris į tokią visuomenę. Bus daug sunkiau diegti pilietines vertybes, kurios turėtų būti ugdomas būtent mokyklose. Galiausiai vartotojo tapatybė išstums asmenybės ir piliečio tapatybę. Jei komercializacija ir reklama ims dominuoti mokyklos kieme ir klasėse, tokios grėsmingos pranašystės gali tikrai išsipildyti...
Pagal kirkcenter.org parengė Jūratė Dzermeikaitė
