Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 16, 16:04

14-ąją knygą išleidęs G.Bleizgys – apie sugrįžimą prie rašymo, A.Šliogerį bei kasdienybę

Naują poezijos knygą „Procesija“ (išleido leidykla „Slinktys“) pristatantis poetas Gintaras Bleizgys sako besitikintis, kad šiame rinkinyje skaitytojai atras kitokį autorių, nei žino iš ankstesnių knygų. „Procesija“ – 14-oji poeto, eseisto, literatūros kritiko knyga, rašoma pranešime spaudai.
Gintaras Bleizgys
Gintaras Bleizgys / Roko Bagočiūno nuotr.

Šiame rinkinyje G.Bleizgio poetinis pasaulis veriasi sodriais, tapybiškais vaizdais, intensyvus kalbėjimas, vietomis primenantis sąmonės srautą, fiksuoja pasaulio netvarumą ir trapumą. Kaip nauji motyvai iškyla poetiniai vaizdai iš laiko, leidžiamo su sūnumi. Poetas renkasi dienoraštinį kalbėjimą primenančius vaizdinius: nuotrupas iš pokalbių su dukra, žmona, kaimynais.

Pasak G.Bleizgio, „Procesija“ yra „išlaukta“, atidėliota knyga, žyminti naują kūrybos etapą, o įkvėpimo šaltiniu jis įvardija kasdienybės paprastumą ir pastangas visa pamatyti kitaip.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir LATGA.

– Gintarai, ką tik išleidote naują knygą – eilėraščių rinkinį „Procesija“. Tai 14-oji Jūsų knyga, o nuo pirmosios pasirodymo praėjo 24-eri metai. Pirmoji knyga autoriui yra šventė, įvykis. „Procesiją“ pasitikote su tokiu pat virpuliu ar visgi bėgant laikui santykis su naujomis knygomis kinta?

– Ši knyga pasirodė po kelių metų pertraukos. Karantino laikotarpiu bendravimas su žmonėmis buvo gerokai apsunkintas, vengiau viešų renginių, nerengiau jokių susitikimų su skaitytojais, laukiau, kol pasibaigs pandemija. Tai ši knyga tokia „išlaukta“, vis atidėliota. Galiausiai pasiryžau tekstą atiduoti leidyklai. Dabar džiaugiuosi, kad knyga jau yra. Čia naujas mano kūrybos etapas. Tikiuosi, kad skaitytojai pastebės skirtumus.

– Man, skaitytojai, „Procesija“ yra skausmingų atvėrimų ir visaapimančios skaidrios šviesos kupina knyga. O kaip ją apibūdintumėte Jūs, autorius?

– Kasdienybė ir poezija. Kaip tik iki „Procesijos“ eilėraščių rašiau ir išleidau porą prozos knygų. Poezija tuo metu kiek apmirė. Mėginau ją prisišaukti – rašiau paprastus, tokius buitinius eilėraščius, gal net – tik eskizus, visokias frazes. Paskui pamėginau jas apvilkti metaforomis. Neskubėjau.

Pro kasdienius mūsų veiksmus, daiktus, pokalbius šviečiasi tai, kas nėra kasdienybė. Bandžiau tą nekasdieniškumą kaip nors įdaiktinti, atrasti jį išduodančias detales. Pamažu įsidrąsinau – taip atsirado pirmasis knygos skyrius, kuris ir vadinasi „Sugrąžintoji poezija“.

Vėliau įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Poezija sugrįžo dideliu srautu. Antrasis knygos skyrius – tokie rimuoti ekspromtai, srautas, kuris plūsta kaip nuo krioklio vanduo, ir rašančiam nėra lengva visas tas metaforas, tą „kur pažvelgsi, ką begalvosi – viskas rimuojasi“ atlaikyti. Šitą knygos skyrių pavadinau „Demonų dvelksmas“. Poezija gali išvesti iš proto. Reikia save prilaikyti, kad iš jo neišeitum.

– Parašyti knygą – pirmasis iš kelių žingsnių link fizinio knygos pavidalo. Įdomu paklausti: kiek dalyvaujate kitose leidybos veiklose? Be abejo, glaudžiai bendradarbiaujate su redaktoriais. O kiek įsitraukiate į iliustracijų kūrimo, dizaino parinkimo reikalus?

– Man labai svarbu, kaip knyga atrodys. Koks bus šriftas, koks popierius, viršelis. Nemėgstu visokio plauko kursyvų: raidės turi būti stačios. Nemėgstu pajuodinimų, išryškinimų. Svarbu, kad viršelyje ar piešiniuose neatsirastų mano pasaulėvaizdžiui nebūdingų simbolių ir elementų.

– Beveik visos Jūsų knygos (išskyrus dvi – „Giedanti tuštumon kariuomenė“ ir „Vietovė. Šiaurė“) buvo išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Naująją išleido „Slinktys“. Kas paskatino ieškoti naujų kelių ir naujų bendradarbysčių?

– Visa tai paskatino noras keistis, noras ieškoti naujų auditorijų, iki šiol nepatirtų, kitokių knygos „darymo“, pardavimo būdų. Noras mokytis, išlikti smalsiam. Siekiu rašyti kitaip. Patirti dar nepatirta. Parodyti tai savo skaitytojams, išgyventi tai kartu su jais, mokytis iš jų. Iš tų, kuriuos jau pažįstu, ir kuriuos imu apčiuopti tik dabar. Stengiuosi nesustabarėti. Labai viliuosi, kad skaitytojai tą norą mano knygoje pamatys, atras kitokį autorių, negu žinojo iki šiol.

Debiutuoju „Slinktyse“ mėgindamas būti jaunas ir su jaunaisiais. Čia galima prisiminti visą į jaunuosius kūrėjus nukreiptą „Slinkčių“ ir „Literatūrinių slinkčių“ istoriją bei veiklą. Nes nesvarbu, kiek ir kokių esu išleidęs knygų ar pelnęs premijų: viso to nėra. Dabar yra nauja knyga. Nesvarbu gyvenimo ar kūrybos kontekstas, nesvarbu simpatijos ir antipatijos, priešai ir draugai, svarbu, ar toje naujoje knygoje yra poezijos, ar nėra.

– Viename eilėraštyje rašote: „<...> mano žodžiai yra uoslė / naujas teritorijas / tyrinėjančios vilkšunio ausys / pulkas ančių pakyla ir plaka / sparnais už mano radarų // mano žodžiai yra laikini – / mano sielos apynasris / pro kurį mėginu prasiveržti / laiko sutramdymo įrankiai <...>“ Kokią galią regite žodyje ir kokias duris jis Jums atrakina?

– Žodžiu mėginu atrakinti laiką. Atkelti į dabartį išnykusius daiktus, vaizdus, jausmus, artimus žmones. Poezijoje laiko nėra, nes visa egzistuoja čia ir dabar – visa, ką užkoduoja kuriančiojo ir išskaito skaitančiojo sąmonė. Žodis pažadina atsiminimus, eilėraščio žodžių ryšiai leidžia patirti naujas pasaulio sąrangas, kampus, išeities taškus, sužadina jusles bei mąstymą, laiko ir daiktų bei reiškinių permąstymus ir persvarstymus, tiek rašantįjį, tiek tekstą skaitantįjį kreipia į savianalizę. Poezija plečia žmogaus akiratį, išlaisvina, didina gyvenamąją erdvę.

To, apie ką nemokame kalbėti, mes negalime ne tik suprasti, bet net ir apčiuopti neišeina. Žodis lavina mąstymą. Kai žmogus mėgina įvardinti, kyla didžiausi atradimai: fizikos, chemijos, matematikos. Pirmiausia žodis, o skaičiai ir dėsniai – tik po to. Esu filologijos ir tiksliųjų mokslų specialistas, pragyvenimui jau dvidešimt metų uždirbantis būtent iš tiksliųjų mokslų – mano poezijoje pilna matematikos, pilna kasdienių konkretybių ir detalių, kurias dėliodamas į tam tikras formules (formuluotes) bandau išgauti atmintį, jausmą, išlysti už to, ką žiūrėdami į aplinką pražiūrime, ką praleidžiame, ko nepastebime panirę į gyvenimo monotoniją.

– <…> mes kaip varlės pavasario / naktį ant kelio / net nenutuokiančios / kas juo važiuoja / ir ar veikia // sąmonės prožektoriai –“ – ką tai reiškia?

– Nuo 2014-ųjų gan artimai susidūriau su karo pabėgėliais iš Ukrainos. Cituotos eilutės – kaip tik iš to susidūrimo apmąstymų ir jausenos. Tada net nenutuokėm, kokį mastą įgaus rusijos pradėtas karas, 2014-ais apskritai buvo sunku suprasti, kad tai karas. Į Lietuvą tais metais atvyko pabėgėlių iš Mariupolio ir Luhansko. Trys kartos – seneliai, tėvai ir vaikai.

Turėję normalius darbus, butus, gyvenimą, žmonės staiga tapo benamiais. Vyriausieji pokytį išgyveno ypač sunkiai, prisitaikyti Lietuvoje buvo sudėtinga, sūnūs veržėsi atgal į Ukrainą, kovoti už savo šalį, už samdytų rusų kareivių išžudytus kiemo draugus, pasaulis tylėjo, atvykėliai jautėsi tarsi visi nuo jų nusigręžė, tarsi pasauliui nerūpėtų griuvę jų gyvenimai, pažeminimas ir išniekinimas. Mačiau, kaip motinos verkia, kai jų mažyčiai vaikeliai, mokydamiesi vaikščioti, pirmuosius savarankiškus žingsnius žengia tremtyje – ne per gimtąją žemę.

Gyvenimas kartais mus traiško kaip varles. Bet mes atsigauname. Kuriame naujus namus, nepasiduodame, kovojame už savo vertybes. Mes užprogramuoti išgyventi. Net jeigu ir baisūs pavojai laukia ateityje, mes juos atlaikysime. Gyvybė mumyse dirba savo darbą. Ji yra nesunaikinama.

– Kas įkvėpė „Procesiją“? Būties klausimai, nerimo žaizdos, šešėliais plasnojantis laikas? Galbūt kažkas, ko skaitytojas neras net tarp eilučių?

– Didžiausia įkvėpėja yra kasdienybė. Daiktų bei reiškinių paprastumas ir netikėtas pamatymas kitu kampu, kitu santykiu. Paprastybės konsteliacijos.

Knygos pavadinimas kilo per profesoriaus, filosofo Arvydo Šliogerio laidotuves. Nebuvau kaip nors artimiau su šiuo žmogumi pažįstamas, tačiau pažinojau jo anūkę: mokėsi vienoje klasėje su mano dukra, atvažiuodavo pas mus į svečius. Man buvo įdomu, kaip iš „tolimojo jaunimo pusės“ atrodo knygos „Transcendencijos tyla“ autorius – užsisklendęs, nuo pasaulio atsitraukęs dinozauras, kartas nuo karto susergantis sunkiomis vienatvės ligomis.

Kai profesorė Viktorija Daujotytė per filosofo laidotuves pasakė, kad Arvydas jai patartų patylėt, ėmiau galvoti, ką jis patartų man arba ką aš, atsisveikinęs su pasauliu, likęs vienas kapo duobėje, norėčiau pasakyti mane laidojantiems. Gimė tokios eilutės: „tegu greičiau eina lauk/ šita paskutinė laikinumo procesija“. Mąstydamas apie A. Šliogerio filosofinius veikalus bei būdą tą „eina lauk“ suprantu kaip neatšaukiamą pasirengimą priimti galutinę savo vienatvę, užsisklendimą, atsitolinimą, negrįžtamumą.

Iš minėtų dviejų eilučių į pavadinimą nukeliavo vienas žodis „Procesija“. Vis dar esu gyvas ir einu su savo paskutine laikinumo procesija. Prisimindamas A. Šliogerį galiu pridurti, kad tokiu pavadinimu savotiškai atsiriboju (saugausi) nuo knygos ir kūrybos niekintojų ir liaupsintojų, nuo tų, kurie prieina per arti mano asmeninės erdvės, mano paslapčių, neišspręstų problemų, taip pat nuo tų, kuriems poezija apskritai nė motais. Apsimetu, kad atsiriboju, nes juk iš tikrųjų, tai tie visi ir visokie procesijos dalyviai man yra svarbūs ir reikšmingi.

Kita vertus, jeigu knygos pavadinimą imi gretinti su nūdienos realijomis, su Ukraina: tankų ir šarvuočių kolonos, nukankintųjų siaubas, sugriauti miestai, – vilkstinės karo pabėgėlių ir visus lūkesčius pranokstanti ukrainiečių drąsa bei pasipriešinimas – didžiulė milijonais balsų bylanti procesija, mes irgi esame jos dalyviai, visa Europa ir didelė pasaulio dalis įsitraukusi į šią gyvybės ir mirties eiseną.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą